Stephen King - Tylos zona

Jaunesnėse klasėse Gregas mokėsi gerai, vėliau kaip iš gausybės rago pasipylė prasižengimai. Pamokų praleidinėjimai, muštynės, azartiniai biliardo lošimai miesto centre, galimas daiktas, vogtų daiktų perpardavinėjimas gyvenamuosiuose kvartaluose, nors tai niekad nebuvo įrodyta. Keturiasdešimt devintaisiais jis buvo dviem dienom išvarytas iš mokyklos už tai, kad įmetė karnavalinę bombą į rūbinės tualetą.

Kaskart susidūrus su įstatymu, Meri Lu Stilson stodavo sūnaus pusėn. Geri laikai — bent tokiems kaip Stilsonai — pasibaigė, keturiasdešimt penktaisiais nutraukus karinę pramonę; ponia Stilson, atrodo, įvertino tai kaip savo ir savo berniuko konfliktą su aplinkiniu pasauliu. Jos motina mirė, tepalikdama jai karkasinį namelį ir nieko daugiau. Kurį laiką ji nešiojo gėrimus padienininkų bare, paskui patarnavo kiaurą naktį veikiančioje užkandinėje. Kai viršum jos berniuko galvos susikaupdavo debesys, ponia Stilson stodavo į kovą, matyt, nė neketindama aiškintis, ar sūnaus rankos švarios, ar suteptos.

Keturiasdešimt devintaisiais Gregas Stilsonas jau nebebuvo išblyškęs ir liguistas paauglys, tėvo pravardžiuojamas snargliu. Bręstant išryškėjo fiziniai tėvo duomenys. Tarp trylikos ir septyniolikos jaunuolis ištįso iki šešių pėdų ir priaugo septyniasdešimt svarų. Jis nesportavo, kaip kad kiti mokiniai, bet kažkaip įsigudrino lankyti Čarlzo Atlaso gimnastikos salę, o po to sunkumų kilnojimo treniruotes. Snarglys pasidarė negeru žmogumi, kurio geriau pasisaugoti.

Džonio nuomone, dešimtis kartų Stilsonas tik per plauką neišlėkė iš mokyklos. Laimingo atsitiktinumo dėka jam vis pavykdavo išsisukti. O kad taip bent kartą būtų rimtai įkliuvęs, dažnai pagalvodavo Džonis. Baigtųsi visi šitie kvaili rūpesčiai, nes baustas žmogus neturi teisės kelti kandidatūros į aukštą postą.

Gregas Stilsonas baigė mokyklą — tiesa, vienas silpniausių klasėje — penkiasdešimt pirmųjų birželį. Nepaisant prastų pažymių, jo smegenys veikė normaliai. Jis mikliai malė liežuviu, patraukliai atrodė ir laukė savo valandos. Vasarą trumpai padirbėjo pilstytoju benzino kolonėlėje. Rugpjūčio mėnesį, pasiklausęs pamokslų po atviru dangumi Vaildvud Grine, Stilsonas ūmai suliepsnojo meile Jėzui. Metė darbą kolonėlėje ir, „patyręs mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus malonę”, tapo lietaus iššaukėju.

Atsitiktinai ar ne, bet nuo didžiosios smėlio audros Oklahomos senbuviai neprisiminė tokios sausringos vasaros. Pasėliai jau buvo pasmerkti nuostoliams, galvijų laukė ta pati dalia, jeigu senkantys šuliniai galutinai išdžius. Štai tada Gregas ir buvo pakviestas į vietinės fermerių asociacijos susirinkimą. Kas tenai dėjosi, Džonis sužinojo iš gausių aprašymų; tai buvo viena iš Stilsono karjeros viršūnių. Kiekvienas liudininkas pasakojo savo versiją; Džoniui tai atrodė natūralu. Tipiškas amerikietiškas mitas, nelabai tesiskiriantis nuo pasakėlių apie Deivį Kroketą, Pikosą Bilį, Polį Banjaną. Kad kažkas buvo atsitikę, dėl to nekilo abejonių. Bet prisikasti iki tiesos jau nebuvo galimybės.

Tik vienas dalykas, atrodo, buvo tikras. Fermerių asociacijos susirinkimas, iš visko sprendžiant, buvo pats keisčiausias iš visų kada nors girdėtų. Fermeriai pasikvietė per porą dešimčių lietaus iššaukėjų iš šalies pietryčių ir pietvakarių sričių. Maždaug pusė jų buvo negrai. Du indėnai — maišyto kraujo paunis ir grynakraujis apačas. Ir dar meksikietis, gromuliuojantis meskaliną. Gregas buvo vienas iš devynių ar dešimties baltųjų, ir vienintelis vietinis.

Fermeriai išklausė visų lietaus iššaukėjų ir podirvio vandens ieškotojų pasiūlymų. Kažkaip savaime susidarė dvi grupės: tie, kurie reikalavo iš anksto pusės atlyginimo (negrąžinamai), ir tie, kurie reikalavo iš anksto viso atlyginimo (negrąžinamai).

Kai atėjo Grego Stilsono eilė, jis atsistojo, susikišo nykščius už džinsų diržo kilpų ir prabilo maždaug taip: „Manau, kad jūs, vyrai, žinote, jog aš pasijutau sugebąs iššaukti lietų po to, kai atsidaviau Jėzui. Iki tol buvau nugrimzdęs į nuodėmę ir klaidžiojau nedorais keliais. Vieną iš tų nedorų kelių jūs regėjote šįvakar; tai kelias, nuklotas dolerių banknotais “.

Fermeriai susidomėjo. Devyniolikmetis Stilsonas jau buvo šiek tiek pramokęs pigios retorikos. Argi jie galėjo atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo? Juk jis atsivertęs krikščionis, jis žino, kad pinigų troškimas — visų blogybių šaltinis, be to, jis siūlosi pirma iššaukti lietų, o tik tada gauti už darbą tiek, kiek jų nuomone, atrodys verta.

Visi triukšmingai priėmė jo pasiūlymą, o po dviejų dienų, apsivilkęs juodu paltu, užsidėjęs plačiakraštę pamokslininko skrybėlę, jis klūpojo ant sunkvežimuko platformos; lėtai važinėdamas vidurio Oklahomos keliais ir vieškeliais, jis meldė dievą lietaus per du garsiakalbius, kuriuos maitino traktoriaus akumuliatorius.

Šitos istorijos pabaigą galima numatyti, bet ji buvo sėkminga. Antros Grego darbo dienos popietę dangus ėmė niauktis, o kitą rytą pratrūko lyti. Pliaupė tris dienas ir dvi naktis, staigūs potvyniai nuskandino ketvertą žmonių, ištisi namai su vištomis ant kraigų plaukė Grinvudo upe, šuliniai prisipildė, galvijai buvo išgelbėti. Oklahomos fermerių ir gyvulių augintojų asociacija nusprendė, kad šitaip būtų atsitikę ir be antgamtiškų jėgų įsikišimo. Eiliniame susirinkime jie paleido skrybėlę ratu ir surinko jaunajam lietaus iššaukėjui beveik karališką sumą — septyniolika dolerių.

Gregas neprarado savitvardos. Už tuos septyniolika dolerių jis išspausdino skelbimą Oklahomos laikraštyje „Herald”. Skelbime buvo primenama, kad kadaise panašaus likimo susilaukė žiurkių gaudytojas iš Hemlino. Krikščioniui Gregui Stilsonui, toliau buvo rašoma skelbime, nė nekiltų minties pražudyti kieno nors vaikų, be to, jis puikiai supranta esąs juridiškai bejėgis prieš tokią galingą organizaciją kaip Oklahomos fermerių ir galvijų augintojų asociacija. Bet kurgi teisybė? Kaip išlaikyti senutę motiną, praradusią sveikatą? Skelbime buvo užsimenama, kad jis, galima sakyti, pritrynė nuospaudas ant pasturgalio, melsdamas dievą malonių gaujai turtingų ir nedėkingų snobų, kurie ketvirtajame dešimtmetyje traktoriais varė vargšus Džoadus [* D. Steinbeko romano „Rūstybės kekės" herojai]nuo jų žemių. Skelbimas priminė, kad jis išgelbėjo jiems galvijų bandas už dešimtis tūkstančių, o gavo iš jų septyniolika dolerių. Jo, tvirtai tikinčio krikščionio, šitoks nedėkingumas neužgauna, bet galbūt jis privers susimąstyti dorus Oklahomos piliečius. Visi tie, kurie sveikai mąsto, gali siųsti čekius redakcijos adresu, abonementinė dėžutė 471.

Džonis spėliojo, kiekgi pinigėlių susižėrė Stilsonas po šito skelbimo. Nuomonės skyrėsi. Šiaip ar taip, rudenį Gregas jau važinėjo po miestą naujutėlaičiu „Merkuriu”. Buvo išmokėti trejų metų įsiskolinimai už namelį, kurį Meri Lu paveldėjo iš motinos. Pati Meri Lu (ne tokia jau pasiligojusi ir turinti ne daugiau kaip keturiasdešimt penkerius) pasipuošė naujais meškėno kailiniais. Matyt, Stilsonui pavyko aptikti tą pagrindinę ir užslėptą spyruoklę, kuri ir suka visą Žemės rutulį: jeigu tie, kurie gauna, neužsimoka, tai tie, kurie negauna, dažniausiai užsimoka be jokios priežasties. Ar ne tuo pačiu principu remiasi politikai, įsitikinę, kad niekad netrūks jaunų vyrų patrankų mėsai?

Fermeriai suprato, kad visi drauge sukiršino širšių lizdą. Vos tik kuris pasirodydavo mieste, tuoj susirinkdavo minia ir imdavo tyčiotis. Visoje apygardoje juos keikė iš sakyklų. Omai atsirado sunkumų parduoti jautieną, išgelbėtą lietaus — teko gabenti ją laivais į kitus kraštus.