Stephen King - Tylos zona

Tų atmintinų metų lapkričio mėnesį du jaunuoliai su variniais kastetais ant krumplių ir nikeliuotais 31 kalibro pistoletais kišenėse pasibeldė į Grego Stilsono duris. Iš visko sprendžiant, juos buvo nusamdžiusi fermerių ir galvijų augintojų asociacija, kad jie pasiūlytų — jei reikės, ir pagrasintų — Gregui pasiieškoti vėsesnio klimato. Po apsilankymo abu jaunuoliai atsidūrė ligoninėje. Vienam smegenų sutrenkimas, kitam — išmušti keturi dantys ir sulaužyti šonkauliai. Abu juos rado ant Stilsono kvartalo kampo... be kelnių. Variniai kastetai buvo įmušti į tas kūno vietas, kurios paprastai siejamos su sėdėjimu; vienam jaunuoliui net teko daryti nedidelę chirurginę operaciją, kad būtų pašalinti svetimkūniai.

Asociacija kapituliavo. Gruodžio pirmomis dienomis įvykusiame susirinkime iš bendro fondo buvo išskirta septynių šimtų dolerių suma ir Gregui Stilsonui buvo nusiųstas čekis.

Jis savo pasiekė.

Penkiasdešimt trečiaisiais jiedu su motina persikėlė į Nebraską. Lietaus iššaukimas atpigo, kai kurie požymiai rodė, jog ir azartiniai žaidimai darosi nebepopuliarūs. Žodžiu, jiedu atsidūrė Omahoje, Gregas ėmė verstis namų dažymu ir po dvejų metų subankrutavo. Kur kas geriau jam sekėsi dirbti komivojažieriumi Tikrojo Amerikos Kelio Biblijos draugijoje. Jis išvažinėjo skersai ir išilgai kukurūzų auginimo zoną, pietavo šimtuose darbščių, dievobaimingų fermerių šeimų, pasakojo visiems, kaip atsivertė pats, ir pardavinėjo Biblijas, ženklelius, stikloplastinius jėzusiukus, giesmynus, religinės muzikos įrašus, brošiūras, taip pat labai aršią ir reakcingą knygiūkštę „Tikrasis Amerikos Kelias. Komunistų Ir Žydų Sąmokslas Prieš Mūsų Jungtines Valstijas”. Penkiasdešimt septintaisiais amželį baigiantį „Merkurį” pakeitė naujutėlaitis „Fordas”.

Penkiasdešimt aštuntaisiais Meri Lu mirė vėžiu, tais pačiais metais Gregas Stilsonas, palikęs vėl suklestėjusį verslą Biblijomis, patraukė į rytus. Prieš atsidurdamas Olbanyje, jis metus praleido Niujorke. Čia mėgino tapti aktoriumi; tai buvo vienas iš nedaugelio užsiėmimų (kaip ir namų dažymas), iš kurių jam nepavyko išspausti nė dolerio. Bet ne dėl talento stokos, ciniškai pagalvojo Džonis.

Olbanyje, Niujorko valstijos sostinėje, Stilsonas pradėjo dirbti firmoje „Prudenšl” ir gyveno ten iki šešiasdešimt penktųjų. Draudimo agento verslas nedavė jokių vaisių. Niekas nesiūlė jam posto administracijoje, niekas neliepsnojo krikščioniška artimo meile. Penkerius metus anas įžūlus ir akiplėšiškas Gregas Stilsonas, atrodo, buvo įmigęs žiemos miegu. Gruoblėtu karjeros keliu jį lydėjo vienintelė moteris jo gyvenime — motina. Stilsonas nė karto nebuvo vedęs, Džoniui nepavyko sužinoti, kad jis bent su kokia moterimi būtų reguliariai susitikinėjęs.

Šešiasdešimt penktaisiais „Prudenšl” pasiūlė jam etatą Ridžvėjuje, Niuhampšyro valstijoje, ir Gregas Stilsonas nedvejojo. Žiemos miegas, atrodo, baigėsi. Veržlus septintasis dešimtmetis lėkė į priekį kaip lokomotyvas. Tai buvo mini sijonėlių ir asmeninės iniciatyvos era. Gregas visa galva pasinėrė į Ridžvėjaus visuomeninį gyvenimą. Tapo prekybos rūmų ir „Rotario” klubo nariu. Šešiasdešimt septintaisiais jo vardas nuskambėjo per visą valstiją, kai buvo karštai diskutuojama dėl skaitliukų automobilių stovėjimo aikštelėse. Šešerius metus dėl jų ginčijosi priešingos stovyklos. Gregas pasiūlė vietoj skaitliukų pastatyti rinkliavos dėžes. Tegu žmonės moka pagal sąžinę. Kai kurie tą pasiūlymą palaikė didžiausia nesąmone. Ką gi, atsakydavo Gregas, ruoškitės staigmenai. Taip, taip, pone. Įtikinėti jis mokėjo. Galų gale miesto valdžia sutiko padaryti eksperimentą. Smulkių monetų liūtis apstulbino visus, išskyrus Gregą. Jis jau senokai buvo atradęs universalųjį principą.

Šešiasdešimt devintaisiais jis vėl sujudino Niuhampšyrą, kai ilgame ir rimtai argumentuotame laiške Ridžvėjaus laikraščiui iškėlė idėją panaudoti sulaikytus narkomanus viešiesiems darbams: esą jie galėtų tvarkyti parkus, įrengti dviratininkų takelius, netgi ravėti gatvių želdinius. Daugeliui šita idėja pasirodė didžiausia nesąmonė. Nagi pamėginkite, gundė Gregas, nepavyks — atsisakysite. Miesto valdžia ryžosi pamėginti. Vienas „žolytės” mėgėjas šiuolaikiškai perdirbo visą pasenusią dešimtainę miesto bibliotekos katalogų sistemą pagal Kongreso bibliotekos pavyzdį, ir tai nekainavo miestui nė cento. Grupė hipių, „susemta” besismaginant narkotikais, pertvarkė miesto parką ir pavertė visos apygardos pažiba; tvenkinyje plaukiojo antys, o atrakcionai buvo tiksliai apskaičiuoti, kad maksimaliai prailgintų žaidimo laiką ir sumažintų riziką. Pasak Grego, dauguma narkomanų įjunko į savo preparatus dar koledže, bet tai netrukdo pasinaudoti kitkuo, ko jie ten išmoko.

Revoliucingai keisdamas savo naujosios tėvynės automobilių parkavimo taisykles ir pažiūrą į narkomanus, Gregas tuo pat metu siuntinėjo laiškus į Mančesterio „Junjon Lider”, Bostono „Gloub” ir „Niujork Taims”. Juose jis reiškė kraštutines dešiniųjų pažiūras į karą Vietname, siūlė prilyginti heroino vartotojus kriminaliniams nusikaltėliams ir sugrąžinti mirties bausmę, visų pirmiausia heroino platintojams. Balotiruodamasis į Atstovų rūmus, jis keliskart pareiškė nuo septyniasdešimtųjų metų smerkęs karą, bet jo paties pasisakymai spaudoje neigė tą akiplėšišką melą.

Septyniasdešimtaisiais Gregas Stilsonas įkūrė nuosavą nekilnojamo turto draudimo kompaniją. Sėkmė lydėjo jį nuo pirmos dienos. Septyniasdešimt trečiaisiais jis kartu su trimis kitais komersantais finansavo prekybos paviljonų statybą Konkordo, valstijos sostinės, pakraštyje. Valstijos senate jis jau atstovavo savo apygardai. Tie metai įsimintini dėl arabų naftos boikoto, bet tais metais Gregas pradėjo važinėti ir „Linkolnu Kontinentaliu”. Tais pačiais metais jis iškėlė savo kandidatūrą į Ridžvėjaus mero postą.

Mero kėdėje Gregas sėdėjo dvejus metus, o prieš porą metų, septyniasdešimt pirmaisiais, ir šito nemažo Naujosios Anglijos miestelio (8500 gyventojų) respublikonai ir demokratai siūlė jam balotiruotis į mero vietą. Jis šypsodamasis padėkojo ir vieniems, ir kitiems, ir atsisakė. Septyniasdešimt trečiaisiais jis pasiskelbė nepriklausomu kandidatu ir susirėmė su gana populiariu respublikonu, kurio Achilo kulnas buvo besąlygiškas prezidento Niksono rėmimas, ir tuščiakalbiu demokratu. Tada Stilsonas pirmąkart ir užsimaukšlino statybininko šalmą. Jo kampanijos lozungas buvo toks: „Pastatykime geresnį Ridžvėjų!” Ir laimėjo didele balsų persvara. Dar po metų kaimyninėje Meino valstijoje rinkėjai nusisuko ir nuo demokrato Džordžo Mičelo, ir nuo respublikono Džeimso Ervino. Jie išsirinko gubernatoriumi draudimo agentą iš Liuistono Džeimsą Longlį.

Gregoris Eimesas Stilsonas įsiminė šitą pamoką.

4

Perfotografuotų iškarpų paraštėse Džonis prirašinėjo savo pastabų bei nuolat iškylančių klausimų. Jis tiek kartų permąstė visą situaciją, jog dabar būtų galėjęs, neklausydamas nesibaigiančių Čenselerio ir Brinklio komentarų, žodis žodin atkurti visą rinkimų kampanijos eigą.

Pirma, Gregas Stilsonas negalėjo būti išrinktas. Jo rinkiminiai pažadai priminė anekdotus. Jo praeitis buvo niekam tikusi. Išsilavinimas irgi. Šiaip taip užbaigta mokykla, ir viskas. Iki 1965 metų jis net stumdėsi be užsiėmimo. Šalyje, kur įstatymus, rinkėjų nuomone, turi kurti teisininkai, Stilsonas domėjosi įstatymais visai kitais tikslais. Be to, jis nebuvo vedęs. Ir jo karjera buvo gryniausias nesusipratimas.