Atversta, bet apvožta knyga gulėjo Čakui ant kelių. Jiedu su Džoniu vėl sėdėjo prie baseino, bet vandens dar neprileido; abu šiandien vilkėjo švarkus. Dangumi slinko purūs balti debesiukai, bergdžiai mėgindami susitelkti, kad pratrūktų lietučiu. Oras buvo pilnas paslaptingo ir malonaus dvelkimo, artėjo pavasaris. Buvo balandžio šešiolikta.
— Ar tai vėl užvedantis klausimas? — paklausė Čakas.
— Ne.
— O jie mane sučiups?
— Nesuprantu.
— Iki šiol niekas nebuvo uždavęs tokio klausimo.
— Jei aš jį nudėsiu. Ar jie mane sučiups? Pakars ant žibintstulpio? Kad spardyčiaus kaip tas išsigandęs viščiukas per šešis sprindžius nuo žemės?
— Na, aš nežinau, — pagalvojęs atsakė Džonis. — Greičiausiai jie vis dėlto sučiuptų tave.
— Ir aš nespėčiau išdumti su laiko mašina į nuostabiai pasikeitusį pasaulį? Į tuos gerus septyniasdešimt septintuosius?
— Bijau, kad nebespėtum.
— Na, ne tai svarbiausia. Vis tiek aš jį nudėčiau.
— Net jeigu grėstų pavojus?
— Žinoma. — Čakas šyptelėjo. — Tik prieš tai pasirūpinčiau žaibiškai veikiančiais nuodais arba įsisiūčiau į marškinių apykaklę skustuvo peiliuką ar ką nors panašaus. Kad sučiupę nesityčiotų. Bet aš tai padaryčiau. Kitaip išprotėčiau: visi tie milijonai žmonių, kuriuos jis nugalabijo, persekiotų mane iki grabo lentos.
— Iki grabo lentos, — pakartojo Džonis kažkokiu nesavu balsu.
— Kas jums, Džoni?
Džonis prisivertė nusišypsoti Čakui.
— Viskas gerai. Tiesiog sekundę buvo nustojusi plakti širdis.
Čakas ėmė toliau skaityti „Džudą” po beveik giedru dangumi.
4
Gegužis.
Ir vėl pakvimpa šviežiu šienu, ir vėl sugrįžta pažįstami kvapai — visus nustelbiančio sausmedžio, dulkių ir rožių. Pavasaris vieši Naujojoje Anglijoje tiktai vieną nepakartojamą savaitę, tada disko žokėjai ištraukia senas „Bič Boiz” ansamblio „auksines plokšteles “, keliaujančios „Hondos” gausmas pasklinda po visas apylinkes, ir triukšmingai įsiveržia kaitri vasara.
Vieną paskutinį tos nepakartojamos savaitės vakarą Džonis sėdėjo namie ir žiūrėjo į tirštą ir švelnią pavasario sutemą. Čakas išvažiavo į vyresniųjų klasių vakarą su nauja savo mergina, kur kas labiau išprususia nei jos pirmtakės. Jinai skaito , patikliai pranešė Čakas Džoniui — tai buvo pokalbis dviejų vyriškių, žinančių, kas turi kokią vertę pasaulyje.
Ngo jau nebegyveno čia. Kovo pabaigoje jis gavo pilietybę, balandžio mėnesį pasiūlė savo paslaugas vienam Šiaurės Karolinos viešbučiui, kuriame buvo laisva portjė vieta, prieš tris savaites nuvyko ten pasikalbėti ir išsyk buvo priimtas. Prieš išvažiuodamas jis užėjo pas Džonį.
— Man regis, jūs be reikalo taip graužiatės dėl tigrų, jūs matote juos ten, kur jų nėra, — tarė jis. — Tigro dryžiai susilieja su džiunglių fonu, todėl jį sunku įžiūrėti. Sunerimusiam žmogui tigrai ima vaidentis visur.
— Bet juk tigras yra, — atsakė Džonis.
— Taip, — sutiko Ngo. — Tik jisai kažkur slapstosi. O jūs tuo metu tirpstate kaip žvakė.
Džonis pakilo, nuėjo prie šaldytuvo, įsipylė pepsikolos ir išėjo su stiklu į verandą. Jis atsisėdo ir gurkšnodamas mąstė: kokia laimė, kad žmonės negali keliauti laike. Oranžinė mėnulio akis užsidegė virš pušų, kruvinas takas nutįso baseino paviršiumi. Sukvaksėjo, suplumpsėjo pirmosios varlės. Kiek pasėdėjęs, Džonis nuėjo į vidų ir kliuktelėjo į pepsikolą gerą porciją romo. Paskui sugrįžo į verandą, vėl atsisėdo, laikas nuo laiko pakeldavo stiklinę prie lūpų ir žiūrėjo, kaip mėnulis, kildamas vis aukščiau, iš oranžinio palengva virsta paslaptingai sidabriniu.
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
1
1977 metų birželio 23 dieną Čakas baigė vidurinę mokyklą. Džonis, apsivilkęs geriausiu kostiumu, sėdėjo tvankioje salėje kartu su Rodžeriu ir Sėli Čatsvortais ir žiūrėjo, kaip jam, keturiasdešimt trečiam pagal pažangumą, buvo įteiktas atestatas. Sėli apsiašarojo.
Po ceremonijos pievelėje priešais Čatsvortų namus prasidėjo banketas. Diena buvo alsinamai tvanki. Audros debesys purpurinėm papilvėm tvenkėsi vakaruose; jie lėtai pasislinkdavo čia į vieną, čia į kitą pusę, bet, iš visko sprendžiant, neketino artintis. Čakas, įraudęs po trejeto kokteilių, priėjo su savo mergina, Pati Stren, prie Džonio ir parodė tėvų dovaną mokyklos baigimo proga — naujausio modelio „Pulsaro” laikrodį.
— Aš sakiau jiems, kad noriu roboto, bet senolių kišenė neištempė, — tarė Čakas, o Džonis nusikvatojo. Jie dar paplepėjo apie šį bei tą, ir ūmai Čakas išdrožė: — Džoni, aš jums neapsakomai dėkingas. Jeigu ne jūs, šiandien neturėčiau atestato.
— Ne, tai netiesa, — užginčijo Džonis. Jis šiek tiek sunerimo, pajutęs, kad Čakas bematant gali pravirkti. — Aukšta klasė visada pasireiškia.
— Ir aš jam visą laiką tą patį kalu, — įsiterpė Čako mergina. Akiniai iki tam tikro laiko slėpė šaltą ir subtilų jos grožį.
— Galbūt, — tarė Čakas. — Galbūt. Ir vis dėlto aš žinau, kam turiu būti dėkingas už savo atestatą. Velniškai dėkingas jums už tai. — Jis apkabino Džonį ir spustelėjo.
Ir staiga — tarytum plyksnis — ryškus, aiškus paveikslas, kad Džonis net atšlijo ir griebėsi už galvos, sakytum Čakas būtų ne apglėbęs, o smogęs jam. Paveikslas atsispaudė smegenyse kaip iš negatyvo.
— Ne, — tarė jis. — Jokiu būdu. Nei tu, nei ji — neikite ten.
Čakas išgąstingai atsitraukė. Jis kažką pajuto. Kažką ledinio, tamsaus, nesuvokiamo. Omai jis prarado norą paliesti Džonį; tą akimirką tenorėjo vieno — niekados neprisiliesti prie Džonio. Jis tarytum sužinojo, ką jauti, kai tave gyvą užkala karste.
— Džoni, — tarė jis, ir užsikirto. — Kas... kas čia...
Rodžeris, einantis prie jų su bokalais, sutrikęs stabtelėjo. Džonis per Čako petį žiūrėjo į tolimus audros debesis. Jo žvilgsnis buvo išsiblaškęs ir blausus.
— Jums ten negalima. Ten nėra perkūnsargių, — tarė jis.
— Džoni... — išsigandęs Čakas žvilgterėjo į tėvą. — Ar jį koks priepuolis ištiko... ar kas...
— Žaibas, — bylojo Džonis visu balsu. Žmonės pradėjo gręžiotis. Jis tiesė į juos rankas. — Štai liepsna. Nuo izoliacijos sienose. Duryse spūstis. Degantys žmonės... keptos kiaulienos kvapas.
— Ką jis čia kalba? — šūktelėjo Čako mergina. Pokalbiai nutrūko. Visi žiūrėjo į Džonį, sustingę su lėkštėmis ir taurėmis rankose.
Rodžeris žengė prie jo.
— Džoni! Džoni! Kas atsitiko? Atsipeikėkite! — Jis spragtelėjo pirštais prieš apsiblaususias Džonio akis. Vakaruose sudundėjo griaustinis — sakytum kažkur toli milžinai susiginčijo kortuodami. — Kas atsitiko?
Džonio balsas skambėjo garsiai ir aiškiai, jį girdėjo daugiau nei pusšimtis svečių — biznesmenai ir jų žmonos, mokytojai ir jų žmonos, Daremo vidutiniosios klasės grietinėlė.
— Neleiskite šįvakar sūnaus iš namų, antraip sudegs kartu su visais. Kils gaisras, siaubingas gaisras. Neleiskite jo į „Keti”. Į tą namą trenks perkūnas, ir kai atvažiuos gaisrininkai, jis bus sudegęs iki pamatų. Viduje užsidegs laidai. Prie išėjimų gulės suanglėję lavonai. Atpažinti juos bus galima tiktai su dantisto pagalba. Ten... ten...
Pati Stren klyktelėjo ir išmetė plastikinį puoduką — ledo gabalėliai pažiro žolėje, tviskėdami lyg milžiniški deimantai. Dar akimirką pastovėjo svyruodama, paskui susmuko apalpusi, paskleisdama pastelinių tonų vakarinės suknelės klostes. Motina puolė prie jos, šaukdama Džoniui:
Читать дальше