Stephen King - Tylos zona

— Kas jus apsėdo? Viešpatie, kas jus apsėdo?

Čakas, baltas kaip popierius, žiūrėjo į Džonį išplėtęs akis.

Džonio akys pradėjo šviesėti. Jis apsidairė, sutikdamas įsmeigtus į save žvilgsnius.

— Atleiskite, — sumurmėjo jis.

Pati motina klūpėjo ir, kilstelėjusi dukters galvą, lengvai tapšnojo per skruostus. Mergina pradėjo krutėti ir suvaitojo.

— Džoni? — sukuždėjo Čakas ir, nelaukdamas atsakymo, žengė prie savo merginos.

Čatsvortų pievelėje įsiviešpatavo tyla. Visi rijo akimis Džonį. Vėl jam šitai atsitiko, ir vėl visi spokso į jį. Šitaip spoksojo seserys ligoninėje. Ir reporteriai. Jie priminė Džoniui varnus, sutūpusius ant telefono laidų. Laiko savo stiklines ir lėkštes su bulvių salotomis ir stebeilija į jį taip, lyg jis staiga būtų atsisagstęs kelnes ir parodęs visą savo turtą.

Norėjosi bėgti, slėptis kuo nuošaliau. Pradėjo pykinti.

— Džoni, — prabilo Rodžeris, apkabindamas jį ranka. — Eime į vidų. Jums reikia pailsėti...

Toli toli vėl sudundėjo.

— Kas tas „Keti”? — nutraukė jį Džonis, mėgindamas išsivaduoti iš Rodžerio rankų. — Tai ne privatus namas, nes virš durų užrašas „Išėjimas”. Kas tai? Kur tai?

— Nagi išveskite jį iš čia! — sušuko Pati motina. — Jis vėl ją išgąsdins!

— Eime, Džoni.

— Bet...

— Eime.

Jis leidosi vedamas. Jų žingsniai žvyruotu takeliu link namelio, kuriame gyveno Džonis, skardžiai skambėjo. Jokio kito garso. Jie priėjo baseiną, ir tik dabar atsklido prislopintų balsų kuždesys.

— Kur tas „Keti”? — vėl paklausė Džonis.

— Keista, kad jūs nežinote, — nusistebėjo Rodžeris. — Manau, kad jūs viską žinote. Išgąsdinote vargšę Pati Stren iki nualpimo.

— Nematau jo. Jis tylos zonoje. Kas tai?

— Pirmiausia užlipkime laiptais.

— Nesielkite su manim kaip su ligoniu!

— Jūs persitempėte, — tarė Rodžeris. Jis kalbėjo švelniai, raminamai, kaip kalbama su beviltiškai pamišusiais. Nuo to balso Džonį ėmė krėsti šiurpulys. Nesulaikomai artėjo galvos skausmas. Jis mėgino sustabdyti jį visomis valios pastangomis. Jie užlipo laiptais į svečių namelį.

2

— Ar jums jau geriau? — paklausė Rodžeris.

— Kas tai yra „Keti”?

— Prabangus restoranas Somersvorte, garsėjantis bifšteksais ir poilsio kambariais. Nežinau kodėl, bet abiturientų baliai restorane „Keti” tapo tradicija. Ar tikrai nenorite aspirino?

Ne. Neleiskite jo ten, Rodžeri. Į restoraną trenks žaibas. Jis sudegs iki pamatų.

— Džoni, — prabilo Rodžeris Čatsvortas, lėtai ir labai švelniai, — jūs negalite žinoti tokių dalykų.

Džonis nugėrė gurkšnelį ledinio vandens ir pastatė stiklinę į vietą; jo ranka virpėjo.

— Jūs sakėte, kad domėjotės mano praeitimi. Aš maniau...

— Taip, domėjausi. Bet jūs iš to darote neteisingą išvadą. Aš žinojau, kad jūs laikomas ekstrasensu ar kažkuo panašiu, bet man nereikėjo ekstrasenso. Man reikėjo repetitoriaus. Jūs pasirodėte puikus repetitorius. O aš manau, kad nėra skirtumo tarp gerų ir blogų ekstrasensų, nes netikiu tuo dalyku. Viskas labai paprasta. Aš tuo netikiu.

— Vadinasi, aš melagis.

— Visai ne, — tarė Rodžeris tuo pačiu švelniu, ramiu balsu. — Mano fabrike Sasekse dirba meistras, kuris už jokius pinigus neužsidegs cigaretės trečias nuo vieno degtuko, bet tai dar nereiškia, kad jis blogas meistras. Turiu didžiai dievobaimingų draugų ir, nors pats nelankau bažnyčios, mes vis tiek draugaujame. Jūsų įsitikinimas, kad galite įžvelgti ateitį arba matyti daiktus per atstumą neturėjo jokios įtakos mano sprendimui — samdyti jus ar ne. Ne... ne visai taip. Man buvo vis tiek, kai aš nusprendžiau, kad tai netrukdys jums dirbti su Čaku. Taip ir buvo. Bet kad „Keti” restorane šįvakar bus gaisras, aš tikiu lygiai taip pat, kaip kad mėnuliu iš rokforo sūrio.

— Vadinasi, aš ne melagis, o beprotis, — tarė Džonis. Kvaila, bet savotiškai įdomu. Rodžeris Diuso ir daugelis kitų, nuo kurių Džonis gaudavo laiškų, kaltino jį šarlatanizmu. Čatsvortas pirmas primetė jam Žanos d’Ark kompleksą.

— Irgi ne, — atsakė Rodžeris. — Jūs jaunas vyriškis, kažkada pakliuvote į siaubingą avariją ir labai sunkiai išsikapstėte; jūs per daug didele kaina sugrįžote į gyvenimą. Nemėgstu taukšti apie tokius dalykus, Džoni, bet jeigu kas nors iš tų žmonių pievelėje — kad ir Pati motina — mėgins daryti kvailas išvadas, pasiūlysiu jiems nesapalioti apie tai, ko jie nesupranta.

— „Keti “, — staiga ištarė Džonis. — Iš kur aš sužinojau tą pavadinimą? Iš kur sužinojau, kad tai ne kieno nors gyvenamas namas?

— Iš Čako. Šią savaitę jis nuolat kalbėdavo apie balių.

— Tik ne su manimi.

Rodžeris gūžtelėjo pečiais.

— Gal jūs netyčia išgirdote, kai jis ką nors sakė man arba Sėli. Tai užsifiksavo jūsų pasąmonėje, o kažkuriuo momentu...

— Na, žinoma, — karčiai tarė Džonis. — Viską, ko nesuprantame, viską, kas netelpa į įprastinę schemą, mes krauname į papkę, pažymėtą raide „P” — tai yra pasąmonė. Dvidešimtojo amžiaus stabas. Kiek kartų jūs taip elgėtės, Rodžeri, kai kas nors susikirsdavo su jūsų pragmatišku požiūriu į pasaulį?

Rodžerio akys plykstelėjo, o gal Džoniui tik taip pasirodė.

— Žaibas asocijavosi jums su artėjančia audra, — tarė jis. — Argi jūs nesuprantate? Tai aišku kaip...

— Paklausykite, — tarė Džonis. — Aš aiškinu jums kaip vaikui. Perkūnas trenks į pastatą. Jis sudegs iki pamatų. Neišleiskite Čako iš namų.

O viešpatie, tas galvos skausmas jį pribaigs. Sėlina artyn lyg tigras. Jis pasitrynė kaktą delnu.

— Džoni, jūs per daug įsikalėt į galvą.

— Neišleiskite jo iš namų, — pakartojo Džonis.

— Tegu nusprendžia pats, nenoriu jo versti. Pagaliau jis laisvas baltasis žmogus, sulaukęs aštuoniolikos metų.

Į duris pasibeldė.

— Ar galima, Džoni?

— Užeik, — tarė Džonis, ir į kambarį įžengė Čakas.

— Na, kaip jūs jaučiatės? — jaudindamasis paklausė jis.

— Normaliai, — atsakė Džonis. — Tik galvą skauda, o šiaip viskas gerai. Čakai... labai prašau, nevažiuok šįvakar į restoraną. Prašau kaip draugas. Nesvarbu, ar tu galvoji taip pat kaip tėtis, ar ne. Labai prašau.

— Savaime suprantama, bičiuli, — žvaliai atsakė Čakas, dribo ant sofos ir koja užkabino pagalvėlę. — Pati dabar net su grandine ten nenutemptum. Smarkiai jūs ją įbauginot.

— Man labai gaila, kad viskas taip išėjo, — tarė Džonis. Jam palengvėjo, bet kartu pasidarė silpna ir šiek tiek vėsu. — Man labai gaila, bet aš džiaugiuosi.

— O jums tai buvo praregėjimo akimirka, ar ne? — Čakas pažvelgė į Džonį, paskui į tėvą ir vėl jo žvilgsnis iš lėto sugrįžo prie Džonio. — Aš pajutau. Bet man pasidarė baisu.

— Retkarčiais žmonės pajunta. Aš jiems nepavydžiu.

— Ne, nenorėčiau, kad tai pasikartotų, — sutiko Čakas. — Bet paklausykit... nejau restoranas iš tikrųjų sudegs?

— Taip, — atsakė Džonis. — Stenkitės būti kuo toliau nuo jo.

— Betgi... — Čakas sumišęs žiūrėjo į tėvą. — Abiturientų klasės užpirko tą nelemtą restoraną. Juk žinote, kad mokykla tam pritarė. Šitaip saugiau negu dvidešimt ar trisdešimt mažų baliukų ir pilni užkampiai girtų. Ten bus... — Čakas akimirką nutilo, paskui užbaigė, vis labiau įsibaugindamas: — Ten bus kokie du šimtai porų. Klausyk, tėti...