Stephen King - Tylos zona

Priimkite čekį ir aš paliksiu Jus ramybėje. Tokia mano sąlyga. Galite persiųsti juos į UNISEF arba paaukoti našlaičių prieglaudai, arba pralošti hipodrome. Man tai nerūpi. Tiktai priimkite juos.

Labai gaila, kad Jūs taip skubiai mus palikote, bet manau, kad suprantu Jus. Mes visi tikimės greitai pasimatyti su Jumis. Čakas išvažiuos į Stovingtono parengiamuosius kursus rugsėjo ketvirtą.

Džoni , priimkite čekį . Labai prašau.

Su nuoširdžiais linkėjimais Rodžeris Čatsvortas.

Brangus Džoni,

nejaugi Jūs manėte, kad aš atstosiu? Priimkite čekį, labai prašau.

Su linkėjimais Rodžeris.

1977 m. rugsėjo 10 d.

Brangus Džoni,

Mudu su Čarlina be galo apsidžiaugėme, kad tu atsišaukei. Taip malonu gauti laišką, rašytą ankstesnio sūnaus Džonio. Tik vienas dalykas mane smarkiai sujaudino, sūnau. Paskambinau Semui Veizakui ir paskaičiau jam tą laiško vietą, kur rašei, kad tave vis dažniau kankina galvos skausmai. Džoni, jis pataria tau kreiptis į gydytoją, ir neatidėliojant. Jis būgštauja, kad pažeistoje smegenų srityje nesusiformuotų trombas. Aš labai nerimauju dėl to, kaip ir Semas. Nuo tos dienos, kai atsigavai po komos, tu niekad neatrodei visiškai pasveikęs, o kai mes susitikome paskutinį kartą, birželio mėnesį, tu atrodei labai pavargęs. Semas man šito nepasakė, bet pajutau, kad jis labai norėtų, jog, viską metęs, pirmu lėktuvu parskristum iš Finikso namo ir nuvažiuotum pasirodyti jam. Dabar nebesakysi, kad neturi tam pinigų!

Rodžeris Čatsvortas skambino du kartus, aš pasakiau jam, ką žinojau. Man regis, jis nuoširdžiai sako, jog šitie pinigai skirti ne sąžinei nuraminti ar atsilyginti už sūnaus gyvybės išgelbėjimą. Tavo motina greičiausiai būtų pasakiusi: tas žmogus atgailauja taip, kaip moka. Galų gale tu juos priėmei, manau, ne tik todėl, „kad jis atstotų“, kaip man parašei. Tau, turinčiam tokį tvirtą charakterį, tai ne priežastis.

O dabar pats sunkiausias dalykas. Prašau tave, Džoni, sugrįžk namo. Triukšmas pamažu pritilo , — na taip, aš jau girdžiu, kaip tu sakai: „Nė velnio! Po to, kas įvyko, jis niekad nebenutils”. Dalinai gal ir tavo tiesa, bet tik dalinai. Ponas Čatsvortas pasakė telefonu:

„Pirma proga išaiškinkite jam, kad nė vieno ekstrasenso, išskyrus Nostradamų, šlovė netvėrė ilgiau kaip devynias dienas”. Sūnau, aš labai nerimauju dėl tavęs. Tu graužiesi dėl žuvusiųjų, užuot džiaugęsis tais, kuriuos išgelbėjai, kurie tą vakarą praleido Čatsvortų namuose. Aš labai pasiilgau tavęs. „Kaip nežinau ko”, pasakytų mūsų senelė. Sugrįžk namo, kai tik galėsi.

Tėtis

P. S. Siunčiu iškarpas apie gaisrą ir tavo vaidmenį šitoje istorijoje. Jas surinko Čarli. Teisingai būgštavai, kad „kiekvienas, buvęs toje pievelėje, išsiplepės laikraštininkams”. Gal šitos iškarpos tik įskaudins tave; jei taip, tai mesk į šiukšlių krepšį. Bet Čarli tikisi, kad, peržiūrėjęs jas, pasakysi: „Maniau, kad bus blogiau, dėl šito galima gyventi”. Tikiuosi, taip ir bus.

Tėtis

1972 m. rugsėjo 29 d.

Brangus Džoni,

Jūsų adresą aš gavau iš tėčio. Kaip Jums patinka Didžioji Amerikos dykuma? Ar matėte bent vieną raudonodį (cha cha)? Na, o aš jau Stovingtone, parengiamuosiuose kursuose. Taisyklės ne itin griežtos, šešiolika paros valandų — mano. Labiausiai susidomėjau chemija, nors šičia dėstomas sustiprintas jos kursas — vieni juokai po Daremo. Man visada atrodė, kad mūsų chemikas, senasis Farnemas, pramintas Bebaimiu, su dideliu džiaugsmu gamintų kokį nors pragaro mišinį, kuriuo galima būtų susprogdinti pasaulį. Anglų kalbos pamokose pirmąsias keturias savaites mes skaitėme tris Selindžerio kūrinius — „Rugiuose prie bedugnės”, „Freni ir Zujis”, „Aukščiau pakelkit gegnes, dailidės”. Šauniai rašo. Dėstytojas sakė, kad jis tebegyvena Niuhampšyre, bet nustojo rašyti. Man tai galvoj nesutelpa. Kam nustoti, kai einasi lyg sviestu patepta? A, velniai nematė. Mane visokiais būdais vilioja į futbolo komandą, bet pradeda labiau patikti sokeris. Treneris sako, kad sokeris — tai futbolas mąstantiems žmonėms, o futbolas — futbolas besmegeniams. Kol kas nesuprantu, ar jis teisybę sako, ar tik pavyduliauja.

Nežinau, ar gerai, jei duosiu Jūsų adresą keliems’ žmonėms, buvusiems pas mus per išleistuves? Jie nori parašyti Jums ir padėkoti. Tarp jų ir Pati Stren motina, Jūs ją prisimenate, ta pati, kuri sukėlė triukšmą, kai jos brangi dukrelė apalpo pievelėje. Dabar Jūs smarkiai iškilote jos akyse. Tiesa, su Pati aš jau nedraugauju. Juk aš dar „visai vaikas” (cha cha), kur čia man asistuoti, tuo labiau per atstumą , mat Pati, kaip jūs turbūt nujaučiate, važiuoja į Vasarą [* Merginų koledžas Niujorko valstijoje] . O aš jau susipažinau čia su viena tokia papūgėle.

Na, mielas drauge, brūkštėlkit žodelį, kai galėsit. Tėvas kažkaip prasitarė, kad Jūs „tikras atsiskyrėlis”, na, aš jau nežinau, juk Jūs viską padarėte, ką galėjote. Jis turbūt klysta, ar ne, Džoni? Jūs visai ne atsiskyrėlis, tiesa? Parašykit man, pasakykit, ar viskas gerai, nes aš dėl Jūsų nerimauju. Vieni juokai — Alfredas Niumenas [* Pramanytas karikatūrinis personažas, septintame dešimtmetyje tapęs populiaraus leidinio „Mad Magazine' („Žurnalas bepročiams") emblema] nerimauja dėl Jūsų! Bet aš tikrai nerimauju.

Kai rašysit, paaiškinkit, kodėl Holdenas Kolfildas vien bliuzus atlieka? Jis gi ne juodaodis .

Čakas

P. S. Mano papūgėlė vadinasi Stefanija Vaimen, aš jau įtraukiau ją skaityti „Kažkas baisus pas mus ateina ”. Jai taip pat patinka pank roko grupė „Ramones”, pasiklausykite jų — va kas gerai skaldo.

1977 m. spalio 17 d.

Mielas Džoni,

Tai jau visai kitas dalykas, dabar, matau, kad viskas gerai. Kvatojausi už pilvo susiėmęs, kai skaičiau apie Jūsų visuomeninius darbus Finikse. Dėl įdegimo saulėje galėtume pasivaržyti, aš keturis kartus dalyvavau „Stovingtono tigrų” išvykose. Ko gero, trenerio teisybė: futbolas — tai futbolas besmegeniams, bent jau šituose kraštuose. Mūsų rezultatas kol kas 3:1, o tame mače, kurį laimėjome, aš padariau tris tačdaunus [* Amerikiečių futbole tačdaunu vadinamas manevras, kai žaidėjas su kamuoliu peržengia varžovo vartų liniją, pelnydamas komandai šešis taškus] , kaip kvailys prisirijau šalto oro ir net buvau nukeipęs. Stefi kad persigando (cha cha)...

Aš neskubėjau rašyti, kad galėčiau atsakyti į Jūsų klausimą, kaip mano bočiai vertina Gregą Stilsoną dabar, kai jis „pradėjo eiti pareigas”. Buvau parvažiavęs namo praėjusį savaitgalį, tai pasakysiu viską iš eilės. Pirmiausia aš paklausiau tėčio, o jis sako: „Tai Džonis vis dar domisi tuo tipu?” O aš jam: „Jo skonis galutinai pagedo, jeigu jau klausia tavo nuomonės”. Tada jis sako motinai: „Matai, koks mitrus pasidarė parengiamuosiuose kursuose. Aš to tikėjausi”.

Na, trumpiau kalbant, daugelis nustebo, kaip šauniai Stilsonas pradėjo. Tėtis sako: „Jeigu jo apygardos rinkėjus paprašytų įvertinti, kaip jis pasirodė per pirmuosius dešimt mėnesių kongrese, dauguma duotų jam įvertinimą „gerai”, o už jo darbą prie Karterio energetikos projekto ir jo paties pasiūlytą įstatymo projektą dėl gyvenamųjų namų apšildymo gimtojoje valstijoje — „labai gerai”. Ir dar vieną „labai gerai” — už stropumą”. Tėtis prašė Jums perduoti, kad gal ir apsiriko, pavadinęs Stilsoną kaimo juokdariu.