Stephen King - Tylos zona

— Ir ką jūs parašysite?

Ngo pakėlė akis į mėlyną vasaros dangų. Jis ir dangus nusišypsojo vienas kitam. Ngo plaukuose pasirodė pirmos baltos gijos. Džonis faktiškai ničnieko nežinojo apie jį; nežinojo, ar Ngo vedęs, ar turi vaikų, ar pabėgo nuo Vietkongo, iš kur jis — iš Saigono ar kaimo vietovės. Neturėjo supratimo apie Ngo politines pažiūras.

— Mes kalbėjome apie „Besijuokiančio tigro” žaidimą, — tarė Ngo. — Ar pamenate?

— Taip, — tarė Džonis.

— Aš jums papasakosiu apie tikrą tigrą. Kai aš buvau dar mažas, mūsų kaimą pradėjo puldinėti tigras. Jis buvo le manger d’homme, na, žmogėdra, bet jis neėdė visų žmonių, jis ėdė berniukus, mergaites, senas moteris, nes tada buvo karas, ir kaime nebeliko vyrų. Ne tas karas, kurį jūs žinote, o antras pasaulinis. Jis mėgo žmogieną, šitas tigras. Kas galėjo nudėti baisų žvėrį? Skurdžiame kaime jauniausias vyras buvo šešiasdešimties metų ir vienarankis, o vyriausiam berniukui, tai yra man, ką tik buvo sukakę septyneri. Ir štai vieną dieną tą tigrą surado duobėje, kur buvo padėtas masalas — mirusios moters kūnas. Aišku, baisu, kai masalas — žmogus, viešpaties sukurtas pagal save patį (šitai aš parašysiu savo rašinyje), bet dar baisiau ničnieko nedaryti, kai tigras grobia mažus vaikus. Aš parašysiu savo rašinyje, kad tas niršus tigras buvo dar gyvas, kai jį aptikome. Kuolas persmeigė jį, bet jis dar buvo gyvas. Mes užmušėme jį kapliais ir lazdomis. Seniai, moterys, vaikai, o kai kurie mažyliai taip išsigando, kad apsišlapino. Tigras pasismeigė ant kuolo ir mes užmušėme jį kapliais, nes vyrai iš mūsų kaimo buvo išėję kautis su japonais. Aš manau, kad šitas Stilsonas panašus į tą žiaurų tigrą, jis taip pat pamėgo žmogieną. Jam reikėtų iškasti duobę, ir manau, kad jis turėtų į ją įkristi. O jeigu dar būtų gyvas, reikėtų pribaigti jį.

Jis stovėjo, skaisčios vasaros saulės nušviestas, ir šypsojosi Džoniui savo malonia šypsena.

— Ir jūs išties taip manote? — paklausė Džonis.

— Žinoma, — atsakė Ngo, tarsi kalbėtų apie kažkokias smulkmenas. — Nežinau, ką pasakys dėstytojas, kai atiduosiu jam tokį rašinį. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Galbūt jis pasakys: „Ngo, jūs dar nesubrendęs Amerikos keliui”. Bet aš rašysiu tai, ką galvoju. O kaip jūs manote, Džoni?

— Aš manau, kad jis pavojingas žmogus, — tarė Džonis. — Aš... aš žinau, kad jis pavojingas.

— Žinote? — perklausė Ngo. — Taip, jūs turbūt žinote, o jūsų tėvynainiams Niuhampšyre jis atrodo juokingas klounas. Panašiai kaip daugelis pasaulyje kvatoja iš to juodojo — Idžio Amino Dados. Bet jūs nesijuokiate.

— Ne, — tarė Džonis. — Ir vis dėlto siūlyti jį nužudyti...

— Politiškai, — nusišypsojo Ngo. — Aš siūlau nužudyti jį politiškai.

— O jeigu tai neįmanoma?

Ngo nusišypsojo, ištiesė smilių, pakėlė nykštį ir spragtelėjo juo.

— Paf, — ramiai tarė jis, — paf, paf.

— Tik jau ne tai, — tarė Džonis ir nusistebėjo, kaip kimiai nuskambėjo jo balsas. — Tai ne išeitis. Bet kokiu atveju.

— Nejaugi? Man atrodė, kad jums, amerikiečiams, tai dažnai taikoma išeitis. — Ngo įsitvėrė raudonojo vežimėlio rankenų. — Man laikas sodinti piktžoles, Džoni. Iki pasimatymo.

Džonis lydėjo akimis šitą smulkią figūrėlę su gelsvai rudu kombinezonu ir mokasinais, stumiančią pilną vežimėlį nykštukinių pušų sodinukų. Paskui ji išnyko už namo kampo.

Ne, ir dar kartą ne. Žudyti, vadinasi, sėti drakono dantis. Aš tuo įsitikinęs. Šventai įsitikinęs.

3

Lapkričio pirmą antradienį, sutapusį su antrąja mėnesio diena, Džonis Smitas, susirangęs fotelyje savo virtuvėje-svetainėje, klausėsi rinkimų rezultatų. Čanseieris ir Brinklis ekrane rodė didelį elektroninį žemėlapį, kuriame skirtingomis spalvomis buvo pažymėti prezidento rinkimų rezultatai kiekvienoje valstijoje. Šiuo metu, nakties pradžioje, Fordo ir Karterio diagramų kreivės labai suartėjo. Bet Karteris laimės, Džonis tuo neabejojo.

Gregas Stilsonas taip pat laimėjo.

Jo pergalė buvo plačiai nušviesta vietinių stočių žinių laidose, bet ir šalies reporteriai užsiminė apie jį, lygindami jo pergalę su Džeimso Longlio, nepriklausomo Meino gubernatoriaus, laimėjimu prieš dvejus metus.

Čanseieris kalbėjo:

— Paskutiniai apklausos rezultatai, rodantys, kad respublikonų partijos kandidatas ir favoritas Harisonas Fišeris baigia pasivyti lyderį, matyt, buvo neteisingi; En Bi Si pranašauja, kad Stilsonas, kuris pravedė kampaniją su statybininko šalmu ir į savo programą įtraukė pasiūlymą visas išmetamąsias dujas pasiųsti į kosminę erdvę, rinkimų pabaigoje surinko keturiasdešimt šešis procentus balsų, o Fišeris — trisdešimt vieną procentą. Apygardoje, kur demokratams visados prastai sekdavosi, Deividas Bouesas surinko tik dvidešimt tris procentus balsų.

— Taigi, — pridūrė Brinklis, — Niuhampšyre prasideda karštų dešrelių laikai... bent jau artimiausius dvejus metus.

Abu nusišypsojo. Ekrane pasirodė reklama. Džonis nesišypsojo. Jis mąstė apie tigrus.

Nuo Trimbulo mitingo iki rinkimų dienos Džonis buvo pasinėręs į darbus. Jis tebedirbo su Čaku, kuris darė lėtą, bet pastovią pažangą. Vasaros metu Čakas mokėsi dviejų disciplinų, išlaikė abiejų egzaminus, tuo pat metu neprarasdamas sportinės formos. Dabar, baigiantis futbolo sezonui, atrodė neabejotina, kad Dženeto laikraščių grupė išrinks jį kandidatu į Naujosios Anglijos futbolo rinktinę. Labai apdairiai, lyg atlikdami ritualą, Čaką pradėjo lankyti koledžų pasiuntiniai, bet veikiai sužinojo, kad vizitus teks atidėti ateinantiems metams: mat Čakas su tėvu jau nusprendė, kad jis metus mokysis Stovingtono parengiamuosiuose kursuose, geroje privačioje mokykloje Vermonte. Džonis pagalvojo, kad stovingtoniečiai turbūt pakvaiš iš džiaugsmo. Metai iš metų Vermonto mokykla išstatydavo stiprias sokerio komandas ir apgailėtinas futbolo komandas. Jie turbūt duos jam didžiausią stipendiją ir priedo auksinį raktelį nuo merginų bendrabučio. Džonis neabejojo, kad nuspręsta teisingai. Po to, kai Čakui nustojo grėsęs artėjančių egzaminų baubas, jo pažangumas dar smarkiau liuoktelėjo į priekį.

Rugsėjo pabaigoje Džonis nuvažiavo į Pounelą praleisti savaitgalio. Visą penktadienio vakarą stebėjęs, kaip tėvas žiūrėdamas televizorių nenustygsta vietoje ir garsiai kvatojasi iš pokštų, kurie ne tokie jau juokingi, Džonis galiausiai paklausė Herberto, kokie rūpesčiai jį apniko.

— Jokių rūpesčių, — tarė Herbertas, nervingai šypsodamasis ir trindamas rankas, tarytum indėlininkas, ką tik sužinojęs, kad kompanija, į kurią buvo investuotos visos jo santaupos, bankrutavo. — Jokių rūpesčių, kas tau šovė į galvą, sūnau?

— Na gerai, tai kas yra?

Herbertas nustojo šypsotis, bet tebetrynė rankas.

— Net nežinau, kaip čia tau pasakius, Džoni. Aš ketinu...

— Ar tai susiję su Čarlina?

— Na, taip. Su ja.

— Žodžiu, tau reikia apsispręsti.

Herbertas droviai pažvelgė į Džonį.

— Džoni, kaip tu žiūrėtum į dvidešimt devynerių metų pamotę?

Džonis šyptelėjo.

— Pažiūrėčiau teigiamai. Sveikinu, tėti.

Lengviau pasijutęs, nusišypsojo ir Herbertas.

— Tai gerai, ačiū tau. Prisipažinsiu, kad truputį bijojau tau pasakyti tai. Prisimeni, ką sakei, kai užsiminiau pirmą kartą, bet žmonės kartais vienaip mano, kai kas nors gali atsitikti, ir kitaip, kai iš tiesų atsitinka. Aš mylėjau tavo mamą, Džoni. Ir turbūt visą amžių mylėsiu.