Stephen King - Tylos zona

Ir apskritai, be reikalo jis čia atvažiavo.

4

Prieš pat tris didžiulio būgno tratėjimas suvirpino orą, jį pirmos pajuto kojos, tik paskui ausys. Palaipsniui prisijungė ir kiti instrumentai, ir štai pučiamųjų orkestras trenkė Suzos [* Džonas Filipas Suza (1854—1937)—amerikiečių kompozitorius, pramintas ..maršų karaliumi"]maršą.

Minia vėl sujudo stiebtis ir tiesti kaklus į tą pusę, iš kur sklido muzika. Netrukus pasirodė orkestras: priešaky mergina trumpu sijonėliu, žongliruodama batuta, aukštai kilnojo kojas, apautas baltais ševriniais aulinukais su kutais, jai įkandin žengė dvi būgnininkės, už jų du spuoguoti paaugliai niūriais veidais nešė transparantą, skelbiantį, jog čia žygiuoja TRIMBULO VIDURINES MOKYKLOS ORKESTRAS, nes, neduok dieve, kas nors šito gali nežinoti. O toliau, žliaugdami prakaitu, ėjo orkestrantai, aprengti akinamai baltomis uniformomis su varinėmis sagomis.

Minia prasiskyrė, praleisdama juos, ir nulydėjo plojimais. Paskui orkestrą važiavo baltas „Fordas” furgonas, ant jo stogo, plačiai išskėtęs kojas, stovėjo pats kandidatas — įdegęs, išsišiepęs iki ausų, nusmaukęs ant pakaušio statybininko šalmą. Jis pakėlė prie lūpų galingą ruporą ir užriaumojo iš visų plaučių:

— Ei, sveiki gyvi!

— Sveikas, Gregai! — iškart sugriaudė minia.

Gregai , pagalvojo Džonis, apimtas panikos. Mes jau tujinamės.

Stilsonas apsimestinai lengvai nušoko nuo automobilio stogo. Jis buvo apsirengęs taip pat kaip ir televizijos laidoje: džinsais ir chaki spalvos marškiniais. Jis pradėjo irtis per minią prie pakylos, spausdamas rankas, neaplenkdamas tų, kurie tiesėsi per pirmųjų eilių galvas. Minia plūstelėjo į jį, pasviro it girta, ir Džonis pajuto, kaip svyra su visais.

Aš neprisiliesiu prie jo. Nieku gyvu.

Bet staiga priešais atsirado tarpelis, Džonis žengė į jį ir nelauktai atsidūrė pirmojoje eilėje, greta Trimbulo vidurinės mokyklos orkestro tūbininko; norėdamas būtų galėjęs ištiesti ranką ir krumpliais pabelsti į instrumentą.

Stilsonas prasmuko tarp orkestrantų gretų, kad paspaustų rankas priešingoje pusėje stovintiems žmonėms, ir Džonis visai pametė jį iš akių, tik šmėsčiojo geltonas šalmas. Jis lengviau atsiduso. Na ir gerai. Kuo toliau nuo bėdos. Kaip fariziejus iš garsios pasakėčios, jis geriau pereis į kitą kelio pusę. Puiku. Nuostabu. O kai tas tipas užsiropš ant pakylos, Džonis pasikaišys skvernus ir tyliai spruks smagiau praleisti likusio pusdienio. Gero po truputį.

Motociklininkai prasiskverbė pro minią ir išsirikiavo abipus praėjimo, neleisdami kandidatui paskęsti žmonių maišaty. Biliardo lazdos tebestyrojo kišenėse, bet jų savininkų veidai pasidarė įsitempę, budrūs. Džonis nelabai nutuokė, ko jie taip sunerimo — pamanyk, kas nors ims ir tėkš kandidatui į fizionomiją glazūruotą pyragaitį, — bet motociklininkų veiduose pirmą kartą pasirodė gyvas domesys.

Ir šit kažkas iš tiesų atsitiko, bet Džonis gerai nesuprato kas. Moters ranka siekė minioje nardančio geltono šalmo, matyt, paprasčiausiai norėdama jį paliesti kaip talismaną. Vienas Stilsono vyrukas puolė ten. Išgąstingas aiktelėjimas, ir moters ranka ūmai dingo. Visa tai dėjosi kitapus orkestro.

Triukšmas buvo neapsakomas, Džonis ir vėl prisiminė roko koncertus, kuriuose dalyvavo. Minia taip pat būtų įsisiautėjusi, jei Polis Makartnis ar Elvis Preslis būtų sumanę paspausti ranką kiekvienam.

Jie šaukė, jie skandavo jo vardą:

— GREGAS... GREGAS... GREGAS...

Vyrukas, stovėjęs su šeima greta Džonio, iškėlė sūnų virš galvos, kad tas geriau matytų. Vaikinas su nudegimo randu per visą skruostą mojavo plakatėliu „AR TU MIRK, AR LAISVAS LIK, BET SU GREGU SUSITIK!” Pasakiškai graži mergina, kokių aštuoniolikos metų, kratė didelę arbūzo riekę, rausvas skystis tekėjo įdegusia jos ranka. Masinė psichozė. Susijaudinimas purtė minią lyg aukštos įtampos srovės iškrovos.

Staiga Gregas Stilsonas vėl ėmė spraustis pro orkestrą, ten, kur stovėjo Džonis. Jis ėjo nesustodamas, bet dar spėjo nuoširdžiai paploti tūbininkui per petį.

Vėliau Džonis ne kartą pergalvojo įvykį ir stengėsi save įtikinti, kad tikrai neturėjo nei galimybės, nei laiko nerti atgal į minią; kad minia praktiškai įstūmė jį Stilsonui į glėbį. Jis stengėsi save įtikinti, kad Stilsonas vos ne jėga sučiupo jam už rankos. Visa tai buvo netiesa. Jam būtų užtekę laiko pasitraukti, nes storulė, apsitempusi idiotiškas geltonas kelnes, puolė Stilsonui ant kaklo ir stipriai jį pabučiavo, tas irgi pakštelėjo ją ir nusijuokė: „Na, mažyle, tave tai jau aš prisiminsiu”. Storulė cyptelėjo iš džiaugsmo.

Pažįstamas dygus šaltukas, transo požymis, perbėgo visu kūnu. Ir vienintelis troškimas, nustelbiantis visus norus, troškimas sužinoti. Džonis nusišypsojo, bet tai buvo ne jo šypsena. Jis ištiesė ranką, Stilsonas čiupo ją abiem rankom ir ėmė purtyti.

— Tikiuosi, drauguži, kad palaikysite mus...

Stilsonas užsikirto. Lygiai taip pat kaip Eilina Meigaun. Kaip daktaras Džeimsas Braunas. Kaip Rodžeris Diuso. Jo akys išsiplėtė, jose atsispindėjo — baimė? Ne. Stilsono akyse atsispindėjo siaubas.

Akimirka virto amžinybe. Realųjį laiką pakeitė kažkas kitas, sustingęs kaip kamėja, o jiedu vis žiūrėjo ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Ir Džonis vėl tarytum ėjo tuo pačiu blausiu koridoriumi chromuotomis sienomis, bet šį kartą su juo buvo Stilsonas ir viskas jiems buvo... buvo...

(bendra).

Džonis kaip gyvas nebuvo patyręs tokio stipraus sukrėtimo. Viskas užgriuvo jį vienu ypu, su šiurpulingu kauksmu, lyg baisus juodas prekinis traukinys, lekiantis siauru tuneliu, — siaubingu greičiu lekiantis lokomotyvas su tvieskiančiu žibintu, ir tas žibintas buvo visažinystė, jos spindulys pervėrė Džonį tarsi smeigtukas vabalą. Bėgti nebebuvo kur, absoliutus tiesos žinojimas prispaudė jį prie žemės, suplojo it popieriaus lapą, o virš galvos vis dundėjo naktinis traukinys.

Norėjosi šaukti, bet nebebuvo nei jėgų, nei balso.

Nuo šiol Džonį persekios vienas vaizdas.

(čia pradėjo slinkti melsvas rūkas)

Gregas Stilsonas duoda priesaiką. Tą priesaiką priima senas žmogus nuolankiomis, užguitomis akimis... lauko pelės, pakliuvusios į nagus labai įgudusiam, kovų randais paženklintam

(tigrui)

daržinės katinui. Viena Stilsono ranka padėta ant Biblijos, kita pakelta. Tai vyksta po daugel metų, nes Stilsonui smarkiai praretėjo plaukai. Senukas kažką kalba. Stilsonas kartoja paskui jį. Jis žada (melsvas rūkas tirštėja, gaubdamas viską, detalės nyksta jame viena po kitos, raminantis melsvas rūkas, Stilsono veidas tolsta už melsvo... ir gelsvo... gelsvo it tigro dryžiai) viską įvykdyti, ir „tepadeda jam viešpats”. Jo veidas iškilmingai ramus, netgi rūstus, bet didis pergalės džiaugsmas nesutelpa krūtinėje, perkūnas dunda smilkiniuose. Juk vyriškis užguitomis lauko pelės akimis — tai Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo teismo pirmininkas.

(o viešpatie tas rūkas rūkas melsvas rūkas gelsvi dryžiai) o štai viskas iš lėto tirpsta melsvame rūke — bet tai ne rūkas, tai kažkas apčiuopiamai realus. Tai (slepiama ateityje, tylos zonoje) kažkas ateityje. Jo? Stilsono? Džonis nežinojo.

Skrydžio pojūtis — skrydžio pro žydrynę — virš nebegyvenamos, vos beįžiūrimos žemės. Į šį peizažą veržėsi bekūnis Grego Stilsono balsas, o gal nupiginto Sutvėrėjo ar komiškos operos numirėlio balsas: AŠ JUOS VISUS TARANUOSIU ŠITUO ŠALMU! KIAURAI, SKRADŽIAI. ŠTAI ŠITAIP!