Stephen King - Tylos zona

Arba štai Fišeris. Mano kandidatas, bent nominaliai. Aš organizavau lėšų rinkimą jo kampanijai, kaip ir kitų kandidatų respublikonų kampanijai šitoje Niuhampšyro dalyje. Jis taip ilgai išbuvo Kapitolijuje, kad veikiausiai įtikėjo, jog Kapitolijaus kupolas skils pusiau, netekęs jo moralinės paspirties. Per visą gyvenimą jam nekilo nė vienos originalios idėjos, jis niekada nestovėjo prieš partijos daugumos liniją. Jo vardas nesuteptas, nes jis per kvailas, kad užsiimtų juodais darbeliais, nors vienas kitas akmenukas gali nukristi ir į jo daržą ryšium su „Koreageitu” [* Žodžių junginys, sudarytas analogiškai pagal „Votergeito" bylą. Turimas

galvoje skandalas, susijęs su Pietų Korėjos valdžios atstovų kyšiais aukštiems JAV pareigūnams]. Jo kalbos jaudina taip pat kaip santechnikos reikmenų didmeninės prekybos katalogo puslapiai. Paprasti žmonės nesupranta visų tų dalykų, bet kartais jie nujaučia juos. Vien ta mintis, kad Harisonas Fišeris ką nors daro savo rinkėjams, yra absurdiška.

— Taigi, išvada: rinkime beprotį.

Čatsvortas nuolaidžiai šyptelėjo.

— Kartais tie bepročiai visai neprastai pasirodo. Na kad ir Belą Abcug [* Kongresmene, feministinio judėjimo JAV šalininkė]. Po šitomis kvailomis skrybėlėmis slepiasi genialios smegenys. Na, o jeigu Stilsonas kvailios Vašingtone taip pat, kaip Ridžvėjuje, — ką gi, nereikia pamiršti, kad jis išsinuomojo krėslą tik dvejiems metams. Septyniasdešimt aštuntaisiais jis išlėks ir užleis vietą kam nors kitam, iš tos pamokos padariusiam išvadą.

— Pamokos?

Rodžeris atsikėlė.

— Negalima per ilgai mulkinti žmonių, — tarė jis. — Štai ir visa painoka. Šituo įsitikino Adamas Keitonas Panelas [* Negras pamokslininkas ir kongresmenas]. Tr Agnius su Niksonu. Taigi... negalima mulkinti žmonių per ilgai. — Jis dirstelėjo į laikrodį. — Žinote ką, Džoni, eime į didįjį namą išlenkti po taurelę. Mudu su Sėli greit išvažiuosime, bet taurelei laiko užteks.

Džonis nusišypsojo ir atsistojo.

— Na ką gi, — tarė jis. — Jūs užspeitėte mane kampe.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

1

Rugpjūčio vidury Džonis liko vienas Čatsvortų dvare, neskaitant Ngo Fato, gyvenančio viršum garažo. Šeimininkas užrakino didįjį namą ir išvyko trejetui savaičių į Monrealį pailsėti ir išsiblaškyti prieš naujus mokslo metus ir rudens darbymetį tekstilės fabrikuose.

Rodžeris paliko Džoniui žmonos „Mersedeso” raktus, ir Džonis nuvažiavo pas tėvą į Pounelą, jausdamasis kaip karalius. Tėvo santykiai su Čarlina Makenzi pasiekė lemiamą stadiją, ir Herbertas jau nebetvirtino, esą vienintelis jo rūpestis — tai kad tiktai ant jos neužgriūtų namas. Atvirkščiai, jis taip atvirai asistavo Čarlinai, jog Džoniui pasidarė net kažkaip nepatogu. Šiaip taip ištvėręs tris dienas, Džonis grįžo į Čatsvortų dvarą, kur įniko skaityti, rašyti laiškus, ir gyvenimas vėl pradėjo tekėti ramia vaga.

Jis dreifavo baseino vidury, išsitiesęs pripučiamame krėsle, gurkšnojo limonadą ir skaitė „Niujork Taims Buk Rivju”, kai Ngo atėjo prie baseino krašto, nusiavė sandalus ir panardino kojas į vandenį.

— Aaaa, — atsiduso jis. — Iškart lengviau. — Nusišypsojo Džoniui. — Tylu, ramu, ar ne?

— Labai tylu, — pritarė Džonis. — Kaip pilietybės kursų reikalai, Ngo?

— Eina kaip per sviestą, — atsakė Ngo. — Šeštadienį važiuosim į iškylą. Pirmą kartą. Bus labai įdomu: visa klasė su žolyte.

— Ant žolytės, — pataisė Džonis; jis šyptelėjo, mėgindamas įsivaizduoti, kaip visa Ngo klasė kaifuoja nuo LSD ar psilocibino.

— Atleiskite? — Ngo Fato antakiai mandagiai kilstelėjo.

— Visa jūsų klasė ant žolytės.

— Ak taip, ačiū. Mes dalyvausime politiniame mitinge Trimbule. Mes visi manome, kad tai didelė laimė — lankyti pilietybės paruošiamuosius kursus rinkimų metais. Tai labai daug duoda.

— Žinoma, ką ir sakyti. Ir ko jūs klausysitės?

— Grego Stris... — Jis įkvėpė ir pradėjo iš naujo, stengdamasis ištarti kuo tiksliau. — Grego Stilsono. Jis nepriklausomas kandidatas į Jungtinių Valstijų Atstovų rūmus.

— Girdėjau apie jį, — tarė Džonis. — Ngo, ar jūs aptarinėjote jį klasėje?

— Taip, mes truputį kalbėjome apie tą žmogų. Gimęs tūkstantis devyni šimtai trisdešimt trečiais metais. Išbandęs daug profesijų. Į Niuhampšyrą atvyko šešiasdešimt ketvirtais metais. Dėstytojas pasakė mums, kad kai žmogus šitiek laiko išgyvena vienoje vietoje, niekas nelaiko jo perėjuku.

— Perėjūnu, — pataisė Džonis.

Ngo pažvelgė į jį, mandagiai, bet mįslingai šypsodamasis.

— Teisingas žodis — perėjūnas.

— Ak taip, ačiū.

— Ar Stilsonas neatrodo jums keistokas?

— Amerikoje jis gal ir keistokas, — tarė Ngo. — Vietname tokių buvo daug. Tokių, kurie... — Jis susimąstė, maža moteriška pėdele teškendamas melsvai žalsvą vandenį. Paskui vėl pažvelgė į Džonį. — Dar mažai moku angliškai, kad galėčiau paaiškinti. Mano tėvynėje paplitęs toks žaidimas „Besijuokiantis tigras”. Senas žaidimas, visų mėgstamas, kaip jūsų beisbolas. Suprantate, vienas vaikas vaidina tigrą. Jis apsigaubia kailiu. Bėgioja ir šoka. Kiti vaikai stengiasi jį pagauti. Vaikas su tigro kailiu juokiasi, bet jis ir urzgia, ir kandžiojasi, nes toks žaidimas. Mano tėvynėje, prieš komunistams paimant valdžią, daug kaimų seniūnų vaidindavo „besijuokiančius tigrus Man regis, jūsų Stilsonas irgi moka šitą žaidimą.

Džonis sunerimęs pažvelgė į Ngo.

Jis tiesiog dvelkė ramybe.

— Štai mes ten nuvažiuosime ir viską patys pamatysime, — nusišypsojo jis. — Po to darysime pikniką, visi vešimės maisto. Aš kepu du pyragus. Manau, kad bus smagu.

— Turėtų būti.

— Taip, bus labai smagu, — tarė Ngo keldamasis. — O paskui, klasėje, mes aptarsime viską, ką matėme Trimbule. Galbūt rašysime rašinį. Rašyti rašinius kur kas lengviau, nes gali paieškoti žodyne tinkamo žodžio. Le mot juste.

— Turbūt rašyti lengviau. Bet man kažkodėl niekad nesisekdavo tuo įtikinti mokinių.

Ngo vėl nusišypsojo.

— Kaip sekasi Čakui?

— Visai neprastai.

— Taip, dabar jis linksmas. Anksčiau tik apsimetinėdavo. Jis geras vaikinas. — Ngo atsistojo. — Ilsėkitės, Džoni. Aš eisiu pasnausti.

— Gerai.

Džonis nulydėjo akimis liekną miniatiūrinę Ngo figūrėlę su džinsais ir nuskalbtais darbiniais marškiniais.

Vaikas su tigro kailiu juokiasi, bet jis ir urzgia, ir kandžiojasi, nes toks žaidimas ... Man regis, jūsų Stilsonas irgi moka tą žaidimą.

Džonis ir vėl pajuto dilgtelint nerimą.

Pripučiamas krėslas palengva suposi. Maloniai šildė saulė. Džonis vėl atsivėrė „Buk Rivju”, bet įpusėtas straipsnis jo nebedomino. Padėjo žurnalą į šalį, payrė guminį plūdurą prie baseino krašto ir išlipo. Iki Trimbulo nebus nė trisdešimties mylių. O gal sėsti į ponios Čatsvort „Mersedesą” ir nubraukti ten šeštadienį. Pamatyti savo akimis Gregą Stilsoną. Pasimėgauti spektakliu. O gal... gal ir paspausti jam ranką.

Ne. Jokiu būdu!

Bet kodėl ne? Galų gale argi jis nepradėjo kolekcionuoti politikų prieš šituos rinkimus? Tai ko čia jaudintis, važiuojant pasižiūrėti dar vieno?

Bet jis jau susijaudino, tai faktas. Širdis plakė it pašėlusi, ir jis net išmetė žurnalą į baseiną. Keiksnodamas ištraukė iš vandens, kol tas nepermirko.