Stephen King - Tylos zona

Džonas Denveras užbaigė dainą klyksmu, kuriam džiaugsmingai pritarė minia. Tada prabilo Stilsonas, jo balsas griaudėjo, sustiprintas galingų garsiakalbių. Ta aparatūra, matyt, buvo labai kokybiška, visiškai neiškraipanti balso. Nuo jo balso Džoniui kažkodėl pasidarė nejauku. Tas žmogus kalbėjo lyg viešpaties prisikėlimą skelbiantis pamokslininkas — rėksmingai, valdingai, isteriškai. Iš burnos jam tiško seilės.

— Tai ką mes veiksim Vašingtone? Kam jis mums, tas Vašingtonas? — baubė Stilsonas. — Kokia mūsų platforma? Mūsų platforma — iš penkių punktų, brangūs draugai ir kaimynai, iš penkių nesikeičiančių punktų! Kokie tie punktai, klausiate? Tuojau aš jums pasakysiu! Pirmas punktas: DYKADUONIUS — LAUK!

Minia pritariamai suriaumojo. Kažkas metė aukštyn rieškučias konfeti, kažkas suriko: „Hip hip, valio!” Stilsonas palinko į priekį.

— O norite sužinoti, draugai ir kaimynai, kodėl aš užsidėjau šitą šalmą? Aš jums atsakysiu. Kai jūs pasiųsite mane į Vašingtoną, aš juos visus taranuosiu! Kiaurai, skradžiai, štai šitaip!

Džonis negalėjo patikėti savo akimis, kai Stilsonas nuleido galvą it bulius ir ėmė supti pakylą, veriamai klykdamas karo šūkį. Rodžeris Čatsvortas tiesiog susmuko kėdėje, kvatodamas iki ašarų. Minia pašėlo. Stilsonas atsitiesė, nusiėmė montažininko šalmą ir sviedė į minią. Bematant prasidėjo grūstis ten, kur nukrito šalmas.

— Antras punktas! — staugė Stilsonas į mikrofoną. — Mes išmesim iš vyriausybės kiekvieną — nuo aukščiausio iki žemiausio, — kuris voliojasi pataluose ne su savo žmona. Jei jau nori gulėti su mergomis, tegu atjunksta nuo visuomenės papo!

— Kaip jis pasakė? — sumirkčiojo Džonis.

— O, tai dar tik žiedeliai, — atsakė Rodžeris. Jis nubraukė ašaras ir vėl sukrito nuo juoko priepuolio. Džoniui net pagailo savęs, kad nemoka taip linksmintis.

— Trečias punktas! — griaudėjo Stilsonas. — Mes iššausim visas tas išmetamąsias dujas į kosmosą! Surinksim į plastmasinius paketus! Surinksim į odinius maišus! Iššausim juos į Marsą, į Jupiterį, į Saturno žiedus! Turėsime gryną orą, turėsime tyrą vandenį ir visa tai PER ŠEŠIS MĖNESIUS!

Minia galutinai pakvaišo iš džiaugsmo. Džonis pastebėjo, kad daugelis mirte mirė iš juoko, kaip ir Rodžeris Čatsvortas greta jo.

— Ketvirtas punktas! Turėsime tiek dujų ir naftos, kiek mums reikia! Gana durnių klijuoti su tais arabais, laikas paimti juos į nagą! Mes neleisime, kad Niuhampšyre ateinančią žiemą senukai virstų „eskimo” ant pagaliukų, kaip tai buvo praėjusią žiemą!

Ir šitie žodžiai susilaukė triukšmingo pritarimo. Praėjusią žiemą Portsmute viena senutė, kuriai atjungė dujas, laiku už jas nesumokėjus, mirtinai sušalo savo bute trečiam aukšte.

— Mes stiprūs kaip medkirčiai, draugai ir kaimynai, mes galime tai padaryti! O gal kam nors atrodo, kad negalime?

— NE! — riaumojo minia.

— Ir paskutinis punktas, — tarė Stilsonas, eidamas prie metalinio vežimėlio. Jis atvertė vyriais pritvirtintą dangtį, ir iš po jo pakilo garų debesis. — KARSTOS DEŠRELĖS!

Jis pradėjo semti iš vežimėlio rieškučiomis karštas dešreles — Džonis tik dabar suprato, kad tai kilnojamas, garais apšildomas vežimėlis — ir svaidyti jas į minią. Karštos dešrelės skraidė į visas puses.

— Karštos dešrelės kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui Amerikoje! Ir kai pasiųsite Gregą Stilsoną į Atstovų rūmus, jūs galėsite pasakyti: KARSTOS DEŠRELĖS! GALŲ GALE KAŽKAS TUO UŽSIĖMĖ.

Dabar ekrane grupė ilgaplaukių jaunuolių, panašių į hipiško roko grupę, ardė pakylą. Trejetas jų rinko minios paliktas šiukšles. Džordžas Hermanas reziumavo:

— Demokratų kandidatas Deividas Bouesas pavadino Stilsoną storžievišku juokdariu, mėginančiu kaišioti pagalius į demokratizavimo proceso ratus. Harisonas Fišeris pasakė aštriau, pavadino Stilsoną cinišku karnavalo kioskininku, paverčiančiu laisvų rinkimų principą pigiu balaganu. Savo kalbose jis vadina nepriklausomą kandidatą Stilsoną pirmuoju ir paskutiniuoju Amerikos karštų dešrelių partijos nariu. Bet faktai yra faktai: paskutinės Si Bi Es apklausos Niuhampšyro trečioje apygardoje duomenimis už Deividą Bouesą ketina balsuoti dvidešimt procentų rinkėjų, už Harisoną Fišerį — dvidešimt šeši, o už plūstamą Gregą Stilsoną — net keturiasdešimt du procentai. Žinia, iki rinkimų dar toli, ir viskas gali pasikeisti. Bet kol kas Gregas Stilsonas yra pavergęs Niuhampšyro trečiosios apygardos rinkėjų širdis, o gal ir protus.

Telekamera rodė Hermaną virš juosmens. Abiejų rankų nebuvo matyti. Džordžas pakėlė ranką, saujoje buvo karšta dešrelė. Jis atsikando didelį kąsnį ir užbaigė:

— Komentavo Džordžas Hermanas, Si Bi Es žinių redakcija, Ridžvėjus, Niu Hampšyras.

Ekrane vėl atsirado Volteris Kronkaitas, kikendamas.

— Karštos dešrelės, — tarė jis, ir vėl sukikeno. — Štai kokie reikalai...

Džonis atsikėlė ir išjungė televizorių.

— Net sunku patikėti, — tarė jis. — Nejaugi tas tipas iš tikrųjų balotiruojasi į Atstovų rūmus? Ar tai ne pokštas?

— Pokštas tai ar ne — čia jau kaip kam atrodo, — šyptelėjo Rodžeris, — bet jis tikrai iškėlė savo kandidatūrą. Aš respublikonas iki gyvo kaulo, bet turiu prisipažinti: tas vyrukas man kažkuo patinka. Įsivaizduokite, jis pasisamdė apsaugai pusę tuzino buvusių galvažudžių motociklininkų. Tikri geležiniai raiteliai. Tai, žinoma, ne „pragaro angelai”, bet manau, kad ir šitų sąžines slegia ne viena nuodėmė.

Sako, Stilsonas juos perauklėjo.

Motorizuotų banditų apsauga. Džoniui tas labai nepatiko. Tokie pat banditai, apsižergę motociklus, saugojo tvarką, kai „Roling Stounz” nemokamai koncertavo Altamonte, Kalifornijos valstijoje. Nieko gero iš to neišėjo.

— Ir žmonės taikstosi su... motorizuotų chuliganų gauja?

— Na, ne visai taip. Kol kas jie elgiasi padoriai. O Stilsonas labai gerbiamas Ridžvėjuje kaip žmogus, mokantis dirbti su sunkiais paaugliais.

Džonis kažką numykė.

— Jūs jį matėte — tarė Rodžeris, rodydamas į ekraną. — Tai klounas. Jis taip išsidirbinėja kiekvieną kartą. Meta šalmą į minią — turbūt jau gerą šimtą jų išmėtė — ir dalija karštas dešreles. Taip, jis klounas, na ir kas? O gal žmonėms retkarčiais reikia va tokios komiškos iškrovos? Baigiasi mūsų naftos atsargos, infliacija lėtai, bet nesulaikomai darosi nekontroliuojama, mokesčių našta prispaudė eilinį amerikietį taip sunkiai kaip niekad, negana to, mes, atrodo, ketiname išsirinkti šalies prezidentu riešutinį tauškalių iš Džordžijos. Štai žmonės ir nori kartą kitą pasijuokti. O dar labiau nori parodyti nosį politiniams vadeivoms, nesugebantiems išspręsti nė vienos problemos. Stilsonas nekenksmingas.

— Jis jau orbitoje, — tarė Džonis, ir abu nusijuokė.

— Juk pas mus begalės kvailų politikų, — toliau kalbėjo Rodžeris. — Niuhampšyre turime Stilsoną, kuris tikisi karštomis dešrelėmis nusitiesti kelią į Atstovų rūmus. Kalifornijoje yra Hajakava. Arba štai mūsų gubernatorius Meldrimas Tomsonas. Pernai jis ketino apginkluoti Niuhampšyro nacionalinę gvardiją taktiniu branduoliniu ginklu. Tai jau kvailių kvailys.

— Ar jums atrodo, kad trečiosios apygardos žmonės pasielgs teisingai, išrinkdami kaimo juokdarį atstovauti jiems Vašingtone?

— Jūs nesuvokiate esmės, — kantriai aiškino Čatsvortas. — Džoni, pamėginkit pažvelgti rinkėjo akimis. Trečiosios apygardos gyventojai daugiausia darbininkai ir smulkūs krautuvininkai. Kaimo pakraščiuose dar tiktai pradedama galvoti apie kokias nors pramogas. Tie žmonės žiūri į Deividą Bouesą ir mato jauną garbėtrošką, mėginantį įšokti į Atstovų rūmus tik dėl to, kad jis šiek tiek sugeba malti liežuviu ir šiek tiek panašus į Dastiną Hofmaną. Jiems bandoma įteigti, kad jis savas žmogus, nes mūvi mėlynus džinsus.