Stephen King - Tylos zona

— Sutariam. Dėl parengiamųjų kursų aš pasikalbėsiu su Čaku ir jo motina. O kol kas prašom priimti šitą daikčiuką.

Jis ištraukė iš užpakalinės kišenės baltą voką ir padavė Džoniui.

— Kas čia?

— Atplėškite ir pamatysite.

Džonis atplėšė. Voke buvo penkių šimtų dolerių čekis.

— Na, ką jūs... Aš negaliu jo priimti.

— Ir galite, ir paimsite. Pažadėjau jums premiją, jei Čakui seksis, o aš savo pažadus tesiu. Atsisveikinant gausite dar vieną čekį.

— Bet, pone Čatsvortai, juk aš...

— Šš, Džoni, noriu jums kai ką pasakyti. — Čatsvortas pasilenkė arčiau. Jo lūpų kampučiuose klaidžiojo keista šypsenėlė, ir Džonis ūmai pajuto, kad galėtų kiaurai permatyti, kas slypi už patrauklios priešais sėdinčio vyriškio išorės, įžvelgti spyruoklę, sukančią sėkmės ratą ir sukūrusią namus, sklypus, baseiną, fabrikus. Ir, žinoma, savo sūnaus ridingfobiją, kurią, matyt, reikėtų laikyti isterine neuroze.

— Džoni, iš patirties žinau, kad devyniasdešimt penki procentai žmonių, vaikščiojančių šia žeme — inertiška minia. Vieną procentą sudaro šventieji ir dar vieną — kretinų kretinai. Lieka trys procentai — tai tie žmonės, kurie gali kažką pasiekti ir pasiekia. Aš tarp tų trijų procentų, jūs taip pat. Šitą čekį dorai uždirbote. Mano fabrikuose yra žmonių, kurie gauna per metus vienuolika tūkstančių dolerių tik už tai, kad ištisas dienas kasosi papilvę. Aš anaiptol nesityčioju. Ne vakar gimiau ir žinau, kaip sutvarkytas pasaulis. Kuro mišinys susideda iš vienos dalies oktaninio benzino ir devynių dalių visokio mėšlo. Jūs su šituo mėšlu neturite nieko bendro. Todėl dėkitės šituos pinigus į piniginę, o kitą kartą pasistenkite pakelti savo kainą.

— Tebūnie taip, — nusileido Džonis. — Nenoriu jums meluoti, tunu kur juos išleisti.

— Ligoninės sąskaitoms?

Džonis įdėmiai pažvelgė į Rodžerį Čatsvortą.

— Aš viską žinau apie jus, — tarė Rodžeris. — Nejaugi jūs manėte, kad aš nepasidomėsiu, kas per žmogus imasi mokyti mano sūnų?

— Tai jūs jau žinote, kad...

— Kad jūs laikomas ekstrasensu ar kažkas panašaus. Jūs padėjote išpainioti žmogžudysčių seriją Meine. Pagal sutartį sausio mėnesį jūs turėjote vėl pradėti dėstyti mokykloje, bet jie jus išmetė lyg karštą bulvę po to, kai jūsų pavardė pasirodė laikraščiuose.

— Jūs viską žinojote? Ir seniai?

— Dar prieš jums atsikraustant.

— Ir vis dėlto pasamdėte mane?

— Juk aš ieškojau repetitoriaus. O jūs, iš visko sprendžiant, sugebate. Manau, kad pasirodžiau velniškai įžvalgus, naudodamasis jūsų paslaugomis.

— Ką gi, ačiū, — kimiai tarė Džonis.

— Kartoju: jūs save nuvertinate.

Jiems šnekučiuojant, Volteris Kronkaitas baigė skaityti dienos naujienas ir perėjo prie kuriozų („Žmogus įkando šuniui”), kuriais kartais užbaigiama žinių laida.

— ... vakarų Hampšyro trečioje apygardoje, — kalbėjo jis, — šiais metais atsirado nepriklausomas kandidatas...

— Šiaip ar taip, pinigai pravers, — tarė Džonis. — Tai...

— Lukterkite. Čia reikia paklausyti.

Čatsvortas visas palinko į priekį, rankas nusvarino ant kelių ir šypsojo, iš anksto mėgaudamasis. Džonis atsigręžė į televizorių.

— Stilsonas, — toliau kalbėjo Kronkaitas, — keturiasdešimt trejų metų amžiaus draudimo ir nekilnojamo turto pardavimo agentas. Jis tapo vienu ekscentriškiausių tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt šeštųjų metų rinkimų kampanijos kandidatu, bet respublikonui Harisonui Fišeriui ir jo oponentui, demokratui Deividui Bouesui, nuo to ne lengviau. Visuomenės nuomonės apklausos duomenimis Gregas Stilsonas smarkiai užbėga jiems už akių. Plačiau apie tai — Džordžas Hermanas.

— Kas tas Stilsonas? — paklausė Džonis.

Čatsvortas nusijuokė.

— O, į tą tipą verta pasižiūrėti, Džoni. Jis pamišęs kaip žiurkė kanalizacijos vamzdyje. Bet aš nujaučiu, kad blaiviai mąstantys rinkėjai lapkričio mėnesį pasiųs jį į Vašingtoną. Nebent jį iš tiesų partrenktų epilepsijos priepuolis ir imtų verstis putos iš burnos. Bet jeigu taip atsitiktų, aš nenustebčiau.

Ekrane pasirodė dailaus veido jaunas vyriškis baltais marškiniais, kurių apykaklė buvo atvira. Jis stovėjo ant pakylos, drapiruotos medžiaga kaip Amerikos vėliava, ir supermarketo automobilių stovėjimo aikštelėje kreipėsi į būrelį žmonių. Jaunuolis kaip įmanydamas stengėsi palenkti klausytojus savo pusėn. Publika klausėsi nuobodžiaudama. Už kadro pasigirdo Džordžo Hermano balsas:

— Čia Deividas Bouesas, demokratų kandidatas, kai kurių nuomone— aukojimo avinėlis. Bouesas tikėjosi sunkios kovos, nes Niuhampšyro trečioji apygarda niekad nebuvo palanki demokratams, net ir šešiasdešimt ketvirtaisiais, EI Bi Džei triukšmingosios pergalės metais. Bet jis manė, kad teks varžytis štai su šituo žmogum.

Dabar ekrane pasirodė maždaug šešiasdešimt penkerių metų vyriškis. Jis sakė kalbą prie stalo publikai, kuri turėjo duoti subsidijas jo rinkiminei kampanijai. Visi tie žmonės atrodė orūs, apkūnūs, kartais kenčiantys nuo vidurių užkietėjimo, — dievaži, tokia išvaizda tarytum tapo respublikonų partiją remiančių biznierių išskirtine žyme.

— Štai prieš jus Harisonas Fišeris, — komentavo Hermanas. — Trečiosios apygardos rinkėjai siųsdavo jį į Vašingtoną kas dveji metai, pradedant šešiasdešimtaisiais. Jis įtakinga figūra atstovų rūmuose, dalyvauja penkiose komisijose ir yra parkų bei vandens kelių komisijos pirmininkas. Buvo tikimasi, kad jis sutrėkš jaunąjį Deividą Bouesą kaip musę. Tačiau nei Fišeris, nei Bouesas nepagalvojo apie tamsią kaladės kortą. O štai ir ji.

Kadras pasikeitė.

— O viešpatie! — aiktelėjo Džonis.

Greta sėdintis Čatsvortas plyšo juokais ir plojo sau per šlaunis.

— Ar patikėtumėt tokiu?

Nė iš tolo nepanašu į sentimentalų žioplių graudenimą supermarketo automobilių stovėjimo aikštelėje. Nė iš tolo nepanašu ir į jaukią namų atmosferą Portsmuto „Hiltono” Granito salėje. Gregas Stilsonas stovėjo ant pakylos prie Ridžvėjaus, savo gimtojo miesto ribos. Jam už nugaros dunksojo statula — konfederacijos kareivis su šautuvu rankoje ir kepure, užmaukšlinta ant akių. Užtvertą gatvę užplūdo siautėjanti minia, daugiausia jaunimas. Stilsonas vilkėjo išblukusius džinsus ir kareivišką palaidinę su dviem kišenėm. Ant vienos buvo išsiuvinėta: LEISKITE TARTI ŽODĮ TAUTAI, ant kitos: MAMYTĖS OBUOLIŲ PYRAGAS SKANIAUSIAS. Ant galvos — masyvus statybininko-montuotojo šalmas, arogantiškai nusmauktas ant pakaušio; šalmo priekyje priklijuota žalia ekologinė emblema. Šalia Stilsono stovėjo kažkoks nerūdijančio plieno vežimėlis. Iš garsiakalbių sklido Džono Denvero daina: „Aš, ačiū dievui, kaimo vaikinas”.

— O kam jam tas vežimėlis? — paklausė Džonis.

— Pamatysite, — atsakė Rodžeris, plačiai šypsodamas.

Tuo tarpu Hermanas kalbėjo:

— Tamsi korta vadinasi Gregoris Eimesas Stilsonas, keturiasdešimt trejų metų amžiaus, buvęs „Tikrojo Amerikos kelio” Biblijos platinimo draugijos komivojažierius, buvęs dažytojas, o taip pat lietaus pardavėjas Oklahomoje, kur jis išaugo.

— Lietaus pardavėjas... — sutrikęs pakartojo Džonis.

— O, tai vienas iš jo rinkiminės programos kozirių, — paaiškino Rodžeris. — Jeigu jį išrinks, neturėsime rūpesčių dėl lietaus.

Džordžas Hermanas kalbėjo toliau:

— Stilsono politinė platforma, kaip čia pasakius... išsiskiria šviežumu.