Stephen King - Tylos zona

Voreną Ričardsoną apėmė keistas jausmas. Dėkingumo jausmas. Žmogus, šitaip išgąsdinęs jį, daugiau nebegąsdins. Turbūt jis šaunus vyras, turbūt jis...

— Kas jūs? — šį kartą įstengė paklausti jis.

— Draugas, — atsakė Sanis.

Ričardsonas buvo beatsigręžiąs, bet į jo sudribusį kaklą iš abiejų pusių įsmigo kieti it žnyplės pirštai. Skausmas buvo žvėriškas. Ričardsonui užgniaužė kvapą ir jis konvulsiškai suinkštė.

— Nereikia gręžiotis, žmogau. Tiek, kiek jums reikia, galite matyti mane veidrodėlyje. Ar jūsų protelis veikia?

— Taip, — duso Ričardsonas. — Taip, taip, taip, tik paleiskite!

Žnyplės šiek tiek atsileido, o jis ir vėl pajuto tą kvailą dėkingumo jausmą. Tiesa, dabar nebuvo abejonių, kad nepažįstamasis užpakalinėje sėdynėje turi piktų kėslų, ir neatsitiktinai atsidūrė automobilyje, nors Ričardsonas niekaip negalėjo susivokti, kas ir kodėl...

Ūmai jam dingtelėjo, kas tai galėjo, teisingiau, kas tai būtų galėjęs; šitoks dalykas neateitų į galvą nė vienam normaliam kandidatui, bet Gregas Stilsonas beprotis, todėl...

Vorenas Ričardsonas pradėjo tyliai sriūbauti.

— Man reikia su jumis pašnekėti, — tarė Sanis. Jo balsas buvo švelnus ir užjaučiantis, bet veidrodėlyje atsispindinčiose akyse blykčiojo žali pajuokos žiburėliai. — Reikia pašnekėti nuo vieno rimto žmogaus.

— Nuo Stilsono, taip? Jeigu...

Žnyplės vėl susigniaužė, nepažįstamojo pirštai susmigo į jo kaklą, ir Ričardsonas cyptelėjo iš skausmo.

— Nereikia pavardžių, — baisusis žmogus iš už jo nugaros kalbėjo vis taip pat švelniai ir užjaučiamai. — Pone Ričardsonai, darykite kokias norite išvadas, bet pavardes pasilaikykite sau. Mano nykštys remiasi į jūsų miego arteriją, o kiti pirštai į kaklo veną. Jei panorėsiu, galiu paversti jus gyvu lavonu.

— Tai ko jūs norite? — beveik suvaitojo Ričardsonas. Sunku patikėti, kad visa tai vyksta automobilių stovėjimo aikštelėje, vidury dienos, per porą žingsnių nuo jo paties nekilnojamo turto kontoros, Niuhampšyro valstijos Kepitel Sityje. Jis žiūrėjo į laikrodį, įmūrytą raudonų plytų rotušės bokšto sienoje. Laikrodis rodė be dešimties minučių penkias. Namuose Norma kiša į orkaitę kiaulienos muštinius, gausiai pabarstytus prieskoniais. Šonas žiūri per televizorių serialą „Sezamo gatvė”. O čia už nugaros sėdi žmogus, grasinantis padaryti jį idiotu. Ne, tai nebe tikrovė, tai kažkoks košmaras. Košmaras, nuo kurio vaitoji per miegus.

— Aš tai nieko nenoriu, — tarė Sanis Elimenas. — Pakalbėkime apie tai, ko norite jūs.

— Nesuprantu, apie ką jūs čia... — Bet savo paties siaubui, jis, atrodo, suprato.

— Kad ir apie tą straipsniūkštį „Niuhampšyr Džornel” dėl abejotinų nekilnojamo turto operacijų, — tarė Sanis. — Ar tik jūs, pone Ričardsonai, ne per daug žinote? Ypač apie... kai kuriuos asmenis.

— Aš...

— Kad ir tie tauškalai apie miesto parką, užuominos apie suderintus permokėjimus ir duotus kyšius, apie tai, kad ranka ranką mazgoja. Visas tas mėšlas. — Pirštai vėl įsmigo Ričardsonui į kaklą, šį kartą jis sudejavo balsu. Bet juk jo pavardė nebuvo paminėta straipsnyje, jis buvo tik „informuotas šaltinis”. Kaip jie suuostė? Kaip suuostė Gregas Stilsonas?

Nepažįstamasis greitakalbe prabilo Vorenui Ričardsonui į ausį, kutendamas ją karštu kvėpavimu.

— Pone Ričardsonai, ar nesuprantate, kad taukšdamas tokias nesąmones, galite padaryti nemalonumų kai kuriems žmonėms? Sakysim, žmonėms, norintiems būti kur nors išrinktiems? O kovoti dėl renkamo posto — tai tartum bridžą lošti. Jūs atsidengiate, ir jus apdrebia purvais, o jie mūsų laikais labai greit prilimpa. Na, kol kas nieko baisaus neatsitiko. Netveriu džiaugsmu, kad galiu jus dėl to nuraminti, nes jei būtų atsitikę, tai mudu nesišnekėtumėm kaip du bičiuliai, o sėdėtumėt sau ir lupinėtumėt dantis iš nosies.

Nors širdis daužėsi kaip patrakus, nors baimė kaustė sąnarius, Ričardsonas vis dėlto išstenėjo:

— Paklausykite... jaunuoli... jūs turbūt su protu susipykęs, jeigu tikitės... apginti... tą asmenį. Jis išsidirbinėjo kaip koks gyvačių taukų pardavinėtojas viename provincijos miestelyje Pietuose. Anksčiau ar vėliau...

Nykštys įsirėmė jam į ausį, spausdamasis vidun. Nežmoniškas, neapsakomas skausmas. Ričardsonas klyktelėjo ir trenkėsi galva į stiklą. Jo rankos apgraibomis ieškojo signalo.

— Tik pabandyk paspausti, iš karto pribaigsiu, — pasigirdo kuždesys.

Ričardsono rankos bejėgiškai nukrito. Pirštas pasitraukė nuo ausies.

— O jums nepakenktų išsivalyti ausis, — atsklido balsas iš užpakalinės sėdynės. — Visą pirštą išsitepliojau. Šitiek sieros.

Vorenas Ričardsonas tyliai pravirko, nebeįstengdamas valdytis. Ašaros ritosi apdribusiais jo skruostais.

— Nebekankinkite manęs, — maldavo jis. — Nebekankinkite. Labai prašau.

— Galiu tik pakartoti, — tarė jam Sanis. — Viskas priklauso nuo to, ko jūs norite. Ne jūsų reikalas, kas ką plepa apie šituos... kai kuriuos asmenis. Jūsų reikalas prieš išsižiojant pagalvoti. Neužsimirškite, kai tas suskis iš „Džornel” kitą kartą ims jus kalbinti. Dar pagalvokite, kaip lengva išsiaiškinti, kas tas „informuotas šaltinis”. Ir kaip sumautai pasijunti, kai tavo namas staiga sudega iki pamatų. Arba apie tai, kokią sumelę gautumėt pakloti už plastinę operaciją, jei jūsų žmonai kas nors šliūkštelėtų į veidą rūgšties.

Nepažįstamasis šniokštė kaip žvėris, besiskverbiantis pro džiungles.

— Jums gali ateiti į galvą ir tai, jeigu rimtai pagalvosite, kaip būtų lengva kokiam praeiviui nusivesti jūsų sūnų, grįžtantį iš vaikų darželio.

— Nedrįskite! — kimiai riktelėjo Ričardsonas. — Nedrįskite, jūs, šlykšti velnio išpera!

— Aš tiktai sakau, kad jums vertėtų pagalvoti, ko jūs pats norite, — tarė Sanis. — Rinkimai — juk tai visos Amerikos žaidimas, tiesa? Tuo labiau dušimtųjų metinių jubiliejaus proga. Tegu kiekvienas pasismagina į sveikatą. Bet koks čia smagumas, jeigu visokie šungaliai, tokie kaip jūs, pradeda vemti tulžimi. Spuogo ant svetimos subinės pavydi.

Nepažįstamasis visiškai atitraukė ranką. Atsidarė užpakalinės durelės. Pagaliau, viešpatie, pagaliau.

— Pagalvokite, pagalvokite, — pakartojo Sanis Elimenas. — Tikiuosi, mudu supratome vienas kitą?

— Taip, — sušnibždėjo Ričardsonas. — Bet jeigu jūs manote, kad Gre... kad vienas asmuo gali laimėti rinkimuose su tokios taktikos pagalba, jūs skaudžiai apsirinkate.

— Ne, — atrėžė Sanis. — Tai jūs apsirinkate. Nepamirškite, kad visi nori pagyventi savo malonumui. Žiūrėkite, kad neliktumėt nuošaly.

Ričardsonas nebesiginčijo. Jis sėdėjo už vairo tartum kuolą prarijęs, jausdamas, kaip pulsuoja kaklo vena, spoksodamas į laikrodį miesto rotušės bokšte, tarytum visa kita jo gyvenime būtų nebetekę prasmės. Beveik be penkių penkios. Kiaulienos muštiniai turbūt jau orkaitėje.

Nepažįstamasis iš užpakalinės sėdynės pasakė dar du žodžius ir sparčiai nužingsniavo neatsisukdamas, ilgi jo plaukai plaikstėsi ant marškinių apykaklės. Jis pasuko už Ričardsono firmos pastato kampo ir dingo.

Paskutiniai žodžiai, kuriuos jis pasakė Vorenui Ričardsonui, buvo:

— Išsivalykite ausis.

Ričardsoną ėmė purtyti drebulys, praėjo nemažai laiko, kol jis vėl pasijuto galįs vairuoti automobilį. Pirmoji sąmoninga jo reakcija buvo įniršis, siaubingas įniršis. Norėjosi iškart važiuoti į policijos valdybą (ji buvo rotušėje, kaip tiktai po bokšto laikrodžiu) ir parašyti pareiškimą apie tai, kas įvyko: grasinimus jo žmonai ir sūnui, smurtą jo atžvilgiu, ir apie tą žmogų, kurio nurodymu tai įvyko.