Stephen King - Tylos zona

— Kaip manote, ar tai disleksija? — paklausė Rodžeris.

— Ne, greičiausiai įprasta ridingfobija.

Čatsvortas lyg ir krūptelėjo.

— Džeksono sindromas? — paklausė.

Džonis apstulbo — kaip šeimininkas ir tikėjosi. Prieš devynerius metus Maiklas Keris Džeksonas, skaitymo ir gramatikos dėstymo metodistas iš Pietų Karolinos universiteto, išleido plačiai nuskambėjusią knygą „Nemokša skaitytojas”. Joje buvo aprašoma daugybė problemų, iškylančių skaitymo mokyme, ir nuo tada jas imta vadinti „Džeksono sindromu”. Gera knyga sugebantiems prasibrauti pro akademinio žargono brūzgynus. Čatsvortas, atrodo, prasibrovė, ir Džonis iškart įvertino jo pasiryžimą padėti sūnui.

— Panašiai, — sutiko Džonis. — Bet, pats suprantate, nesu nei matęs jūsų sūnaus, nei girdėjęs, kaip jis skaito.

— Jis turi išlaikyti pernykštes pataisas. Amerikiečių literatūrą, devynių savaičių istorijos kursą ir civilinę teisę. Neįstengė perskaityti visos tos rašliavos ir neišlaikė egzaminų. O jūs ar turite leidimą dėstyti Niuhampšyre?

— Ne, — atsakė Džonis, — bet man bus nesunku jį gauti.

— O kaip jūs elgtumėtės tokiu atveju?

Džonis bendrais bruožais išdėstė savo nuomonę. Čakui reikėtų daug skaityti balsu, ypač knygas, žadinančias vaizduotę: fantastiką, mokslinę fantastiką, vesternus ir kitokius nuotykinius romanus jaunimui. Įprasti atsakinėti į klausimus iš skaityto teksto. Ir atsipalaiduoti Džeksono knygoje aprašytu metodu.

— Apsigimusiems lyderiams dažnai sunkiausia, — aiškino Džonis. — Jie per daug uoliai visko imasi ir perkrauna smegenis. Tai tarytum mikčiojimas mintyse, kuris...

— Taip mano Džeksonas? — pertraukė Čatsvortas.

— Ne, taip manau aš, — šyptelėjo Džonis.

— Aišku. Kalbėkite toliau.

— Jeigu mokinys, perskaitęs tekstą, sugebės visiškai atsiriboti ir jeigu neversime jo iš karto atpasakoti, atminties grandinė gali susijungti savaime. Kai tas procesas prasidės, mokinys pats ims suvokti, kur jis užsikerta. Manau, kad tai perspektyvus metodas...

Čatsvorto akys sublizgėjo. Džonis išreiškė pačią jo įsitikinimų esmę — ko gero, būdingą daugeliui savo jėgomis prasimušusių gyvenime.

— Niekas taip neįkvepia, kaip sėkmė? — paklausė Čatsvortas.

— Daugmaž taip.

— Klek jums reikėtų laiko gauti leidimą dėstyti Niuhampšyre?

— Tik tiek, kiek reikia, kad susitvarkyčiau dokumentus. Gal kokių dviejų savaičių.

— Vadinasi, galėtumėte pradėti nuo dvidešimtos?

Džonis sumirksėjo iš netikėtumo.

— Ar norite pasakyti, kad imate mane?

— Jeigu jums tinka šitas darbas, aš jus imu. Galėsite gyventi svečių namelyje, tuo pačiu šiai vasarai atsikratysime giminių, jau nekalbant apie Čako draugus, — ir tegul jis kimba į darbą, atsiraitojęs rankoves. Mokėsiu jums šešis šimtus dolerių į mėnesį — žinia, tai ne karaliaus išpirka, bet jeigu Čakas darys pažangą, jūs gausite nemenką priedą. Nemenką. — Čatsvortas nusiėmė akinius ir ranka perbraukė veidą. — Pone Smitai, aš myliu savo berniuką. Viską atiduočiau dėl jo. Padėkite mums, jeigu galite.

— Pasistengsiu.

Užsidėjęs akinius, Čatsvortas vėl paėmė Džonio laišką.

— Jūs labai seniai nebedėstote. Ar pakyrėjo?

Prasideda, pagalvojo Džonis.

— Ne, nepakyrėjo, — tarė jis, — tiesiog patekau į avariją.

Čatsvorto žvilgsnis nuslydo Džonio kaklu, kur buvo likę randai, iš dalies pakeitus atrofuotas sausgysles.

— Automobilio katastrofa?

— Taip.

— Sunki?

— Taip.

— Bet dabar atrodote atsigavęs, — tarė Čatsvortas. Jis įmetė Džonio laišką į stalčių ir, stebėtinas dalykas, klausinėjimas baigėsi. Šitaip Džonis po penkerių metų pertraukos vėl pasidarė mokytoju, nors jo klasėje tebuvo vienas mokinys.

2

— „Ir nors aš... ne... tiesiogiai buvau kaltas dėl jo mir...ties, jis si...sip... silpnai spustelėjo man ranką ir šy... šyptelėjo, viską atleisdamas. Tai buvo sunki, ak...kimirka, ir aš išėjau, jausdamas, kad niekad negalėsiu išpirkti to blogio, kurį pad...padariau“.

Čakas užvertė knygą.

— Baigta. Kas į baseiną paskutinis, tas asilo galva.

— Dar minutę, Čakai.

— Ochhhh... — Čakas vėl susmuko savo vietoje, jo veide buvo pažįstama išraiška: ir vėl tie klausimai . Nutaisęs kankinio miną, jis kartu atlapaširdiškai šypsodavosi, bet už tos šypsenos Džonis kartais įžvelgdavo kitą Čaką: uždarą, nervingą. Visiškai pasimetusį. Juk aplink buvo pasaulis, kur visi mokėjo skaityti: beraščiai Amerikoje — tarsi dinozaurai, driblinantys dvidešimtojo amžiaus miesto aklagatviu. Čakas buvo pakankamai nuovokus, kad šitai suprastų. Ir siaubingai bijojo nežinios, kuri laukė rudenį, kai grįš į mokyklą.

— Tik kelis klausimus, Čakai.

— Kam vargti? Juk žinote, kad neatsakysiu.

— Na, na. Šį kartą sugebėsi atsakyti į visus.

— Aš niekad nesuprantu, apie ką skaitau, turėjote progos pats įsitikinti. — Čakas atrodė paniuręs ir nelaimingas. — Ir kurių velnių jūs čia sėdite, nebent dėl algos.

— Tu atsakysi į visus klausimus, nes jie ne iš knygos.

Čakas pakėlė akis.

— Ne iš knygos? Tai ko čia klausti? Aš maniau...

— Na tik šiaip sau, įdomumo dėlei. Gerai?

Džonio širdis daužėsi, jis ne per daug stebėjosi tuo, kad pats būgštauja. Jis ilgai ruošėsi tokiai akimirkai, laukdamas palankios progos. Dabar pats palankiausias momentas. Aplinkui neslankiojo ponia Čatsvort, savo rūpesčiu dar labiau nervindama Čaką. Baseine nesipliuškeno draugužiai, kurių akivaizdoje Čakas drovėjosi skaityti balsu lyg atsiliekantis ketvirtokas. Ir, keis svarbiausia, čia nebuvo tėvo, kurį Čakas labiausiai norėjo nudžiuginti. Jis išvyko į Bostoną dalyvauti Naujosios Anglijos aplinkos apsaugos komisijos posėdyje, kur buvo nagrinėjamas vandens užterštumo klausimas.

Iš Edvardo Stenio knygos „Mokymosi sunkumų aspektai”:

„Pacientas Rupertas Dž. sėdėjo kinoteatre trečioje eilėje. Jis sėdėjo šešiomis eilėmis arčiau ekrano negu kiti ir vienintelis pastebėjo, kaip ant grindų užsidegė šiukšlių krūvelė. Rupertas Dž. Pašoko ir suriko: „G-G-G-G... Užpakalyje sėdintys pradėjo šaukti, kad jis atsisėstų ir netrukdytų.

— Ką jūs tada pajutote? — paklausiau Ruperto Dž.

— Tiesiog sunku paaiškinti , — atsakė jis . — Aš išsigandau, bet dar skaudžiau buvo jausti, kad esu niekam tikęs, tiesiog nevertas priklausyti žmonių giminei. Aš visada turėjau kompleksą dėl mikčiojimo, bet šįkart pasijutau visiškas bejėgis.

— Ir daugiau nieko?

— Taip, mane apėmė pavydas, kad kas nors kitas pastebės ugnį ir... kaip čia pasakius... .

— Ir pasiglemš jūsų laurus?

— Taip, būtent tai. Aš vienintelis pamačiau prasidedant gaisrą ir tegalėjau ištarti „G-G-G-G...”, tartum užsikirtusi plokštelė. Nevertas priklausyti žmonių giminei — geriau nė nepasakysi .

— Ir kaip vis dėlto įveikėte tą barjerą?

Per motinos gimimo dieną. Nupirkau jai puokštę rožių. Ir štai aš stoviu, visi ragina mane, o aš galvoju: kad išsižiosiu, kad jau suriksiu: ROŽĖS! Tas žodis pats veržėsi man iš lūpų .

— Ir kas gi atsitiko?

— As išsižiojau ir surikau iš visų plaučių: GAISRAS! ”

Šis atvejis, nors ir skaitytas Stenio knygos įžangoje prieš aštuonerius metus, giliai įstrigo Džoniui atmintin. Jis buvo įsitikinęs, kad Ruperto Dž. pasakojimo raktažodis — bejėgiškumas. Jei jums atrodo, kad lytinis aktas šią akimirką yra svarbių svarbiausias dalykas pasaulyje, tada gėdingo fiasko rizika padidėja dešimtį, o gal ir šimtą kartų. Na, o jeigu atrodo, kad svarbių svarbiausias dalykas pasaulyje skaitymas...