Stephen King - Tylos zona

Kokią sumelę gautumėt pakloti už plastinę operaciją... kaip būtų lengva kokiam praeiviui nusivesti jūsų sūnų...

Bet kuriam galui? Kuriam galui rizikuoti? Tam galvažudžiui jis pasakė tikrą, nepagražintą tiesą. Visi, kas tik turėjo reikalų su nekilnojamu turtu Niuhampšyro pietuose, žinojo, kad Stilsonas leidosi į rizikingą avantiūrą, pelnas, kurį jis dabar gauna, anksčiau ar vėliau nueis šuniui ant uodegos, o jis atsidurs už grotų, ir ne anksčiau ar vėliau, o anksčiau arba dar anksčiau. Jo rinkiminė kampanija — idiotizmo viršūnė. O štai dabar prisidėjo ir rankų laužymo taktika! Amerikoje, o ypač Naujojoje Anglijoje, su tokiais triukais toli nenuvažiuosi.

Tik tegu kas nors kitas pagarsina tai.

Kas nors kitas, kuris neturi ką prarasti.

Vorenas Ričardsonas įjungė motorą ir nuvažiavo namo, kur jo laukė kiaulienos muštiniai. Jis nepasakė nė žodžio. Kas nors kitas, be abejonės, padarys galą tai beprotybei.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

1

Vieną pavakarę, netrukus po Čako pirmosios pergalės, Džonis Smitas skutosi svečių namelio vonios kambaryje. Pastarosiomis dienomis, žiūrėdamas iš arti į save veidrodyje, kiekvienąkart pajusdavo keistą jausmą, sakytum mato ne save, o vyresnįjį brolį. Kaktoje įsirėžė dvi gilios horizontalios raukšlės. Dar dvi suskliautė burną. Netikėčiausia buvo balta sruoga, ir apskritai jo plaukai pradėjo smarkiai žilti. Tarsi tai būtų atsitikę per vieną naktį.

Jis ištraukė iš rozetės elektrinio skustuvo šakutę ir išėjo į virtuvę, kuri buvo kartu ir valgomasis. Žemės rojus, pagalvojo jis šypteldamas. Šypsausi, vadinasi, atsigaunu. Jis įjungė televizorių, išsiėmė iš šaldytuvo pepsikolos buteliuką ir atsisėdo žiūrėti žinių. Rodžeris Čatsvortas grįš vėlai vakare, tad rytoj Džonis su malonumu papasakos jam, jog sūnus daro rimtą pažangą.

Kas antrą savaitę Džonis važiuodavo aplankyti tėvo. Herbertui patiko Džonio naujasis darbas, jis nuoširdžiai susidomėjęs klausydavosi pasakojimų apie Čatsvortus, apie jų namą Dareme, jaukiame universiteto miestelyje, ir apie Čako rūpesčius. Savo ruožtu Džonis klausydavosi tėvo pasakojimų, kaip jis padeda Čarlinai Makenzi, gyvenančiai kaimyniniame Niuglosteryje.

— Jos vyras buvo velniškai geras gydytojas, bet ne per daug prižiūrėjo namus, — pasakojo Herbertas. Čarlina draugavo su Vera, kol toji pasiklydo fundamentalizmo labirintuose. Dėl to jų draugystė ir nutrūko. Čarlinos vyras, terapeutas ir chirurgas, mirė nuo infarkto 1973 metais. — Namas praktiškai griuvo akyse, — toliau kalbėjo Herbertas. — O juk reikėjo jai padėti. Aš važinėju ten šeštadieniais, po darbo ji vaišina mane pietumis. Turiu tau pasakyti, Džoni, kad ji gamina skaniau už tave.

— Ir atrodo geriau už mane, — ironiškai pridūrė Džonis.

— Na, žinoma, ji dailutė, bet tarp mudviejų nieko nėra, Džoni. Dar nė metai nepraėjo, kai palaidojom tavo motiną...

Tačiau Džonis įtarė kažką esant tarp jųdviejų, ir širdies gilumoje troško, kad taip būtų. Nenorėjo nė galvoti, kad tėvo laukia vieniša senatvė.

Ekrane Volteris Kronkaitas pasakojo žiūrovams apie politinio gyvenimo naujienas. Dabar, kai praėjo pirminiai rinkimai ir liko suskaičiuotos savaitės iki partijų suvažiavimų, atrodo, kad Džimis Karteris jau turi kišenėje demokratų kandidato mandatą. Užtat Fordas ne juokais susirėmė su buvusiu Kalifornijos gubernatoriumi Ronaldu Reiganu. Balsų skirtumas buvo toks nežymus, kad reporteriai suskato skaičiuoti delegatus pavardėmis. Viename iš nedažnų laiškų Sara Hezlit rašė: „Voltas laiko kumščius (ir kojų!), kad tiktai būtų Fordo viršus. Jis kandidatas į valstijos senatą ir jau svajoja apie fraką. Voltas sako, kad bent jau Meine Reiganas neturi jokių šansų”.

Dirbdamas virėju Kiteryje, Džonis įprato keliskart per savaitę važinėti į Duvrą, Portsmutą ar kurį kitą netolimą Niu Hampšyro miestelį. Ten lankydavosi visi kandidatai į prezidentus, tad Džonis turėjo unikalių progų pamatyti juos iš arti, be karališkos valdžios aureolės, kuri vėliau galbūt apgaubs vieną kurį iš jų. Tos kelionės tapo beveik pomėgiu, savaime suprantama, trumpam laikui: kai priešrinkiminė kampanija Niuhampšyre pasibaigs, kandidatai išdums į Floridą nė neatsigręždami. Kai kuriems iš jų, be abejonės, teks palaidoti politines ambicijas pakeliui iš Portsmuto į Kiną. Niekada nesidomėjęs politika — išskyrus Vietnamo laikotarpį, — Džonis ūmai tapo azartišku stebėtoju, kai laiko tėkmė palaipsniui baigė užgydyti Kasl Roko sukrėtimo žaizdas. Ir jo talentas ar lemtis, nesvarbu, kas tai būtų, čia irgi suvaidino tam tikrą vaidmenį.

Jis spaudė rankas Morisui Judolui ir Henriui Džeksonui, Fredas Haris paplojo jam per petį. Ronaldas Reiganas profesionalaus politiko judesiu pusiau apglėbė jį, sakydamas: „Ateikite balsuoti ir padėkite mums, jūs tai galite padaryti”. Džonis pritariamai linktelėjo; tegul ponas Reiganas mano, kad juo, kaip rinkėju, galima visiškai pasikliauti.

Jis kone penkiolika minučių šnekėjosi su Sardžu Sraiveriu nykaus „Niuington Mol” viešbučio vestibiulyje. Sraiveris, ką tik išėjęs iš kirpyklos, dvelkiantis tualetiniu vandeniu ir galbūt neviltim, atėjo lydimas tiktai vieno padėjėjo, prisikimšusio kišenes reklaminių lapelių, ir slaptosios tarnybos agento, vogčiomis spaudinėjančio spuogą. Sraiveris neapsakomai apsidžiaugė, kad Džonis jį pažino. Prieš jiedviem atsisveikinant, prie Sraiverio priėjo kandidatas į kažkokį vietinės valdžios organą ir paprašė rekomendacijos. Sraiveris globėjiškai nusišypsojo.

Šių kontaktų metu Džonis kaskart sužinodavo įvairiausių smulkmenų, bet beveik nieko esminio. Matyt, rankos paspaudimas tiems žmonėms tapo ritualu, o tikrieji jų jausmai ir mintys buvo palaidoti po storu vaiskaus pleksiglaso sluoksniu. Jis susitiko vos ne su visais kandidatais, išskyrus prezidentą Fordą, bet tiktai vieną vienintelį kartą patyrė tą žaibišką, tartum elektros iškrovą, praregėjimą, panašiai kaip buvo Eilinos Meigaun ir — visiškai skirtingoje situacijoje — Franko Dodo atveju.

Ankstyvą rytą, be penkiolikos septynios, Džonis atvažiavo į Mančesterį savo senutėliu „Plimutu”. Jis dirbo visą naktį nuo dešimtos vakaro iki šeštos ryto. Jautėsi pavargęs, bet giedras žiemos apyaušris buvo per daug gaivus, kad jį pramiegotum. Džonis pamėgo Mančesterį, siauras jo gatveles, laiko nugludintus mūrinius pastatus ir upės pakrantėj išsibarsčiusius it Viktorijos epochos stiliaus rožančius smailiastogius tekstilės fabrikus. Tą rytmetį jis neketino medžioti eilinio politiko. Jis norėjo pasivažinėti gatvėmis, kol dar nepasipylė minios, kol neišsisklaidė šaltas ir tykus vasario žavesys, o paskui grįžti į Kiterį ir valandėlę nusnausti.

Jis pasuko už kampo ir pamatė priešais batų fabriką tris niekuo neišsiskiriančius „Sedanus”, nors stovėti šitoje vietoje buvo draudžiama. Prie vartų stovėjo Džimis Karteris ir spaudė rankas darbininkams, kurie rinkosi į pamainą. Žmonės ėjo dar mieguisti, apsisiautę sunkiais paltais, iškvėpdami baltus debesėlius. Rankose nešėsi krepšius bei popierinius maišus su priešpiečiais. Karteris kiekvienam rasdavo žodį. Jo šypsena, dar nepasklidusi milijoniniu tiražu, buvo gaivi ir nepailstanti. Nosis paraudo nuo šalčio.

Džonis paliko automobilį už pusės kvartalo ir priėjo prie fabriko vartų, jo batai gurgždėjo ir slysčiojo suplūktu sniegu. Slaptosios tarnybos agentas nužvelgė jį ir nustojo domėjęsis — ar bent apsimetė.

— Aš balsuosiu už tą, kuris ketina sumažinti mokesčius, — kalbėjo vyriškis aptrinta slidininko striuke, kurios vienoj rankovėj mirgėjo ištisas žvaigždynas turbūt rūgštim pradegintų skylučių. — Garbės žodis, nebėra gyvenimo per tuos mokesčius.