Stephen King - Tylos zona

— Koks tavo antras vardas, Čakai? — paklausė Džonis lyg tarp kitko.

— Merfis, — atsakė Čakas ir šyptelėjo. — Nei šis, nei tas. Motinos mergautinė pavardė. Jei prasitarsite Džekui arba Elui, jūsų griaučiai kaip reikiant nukentės.

— Nesirūpink, — nuramino jį Džonis. — Kada tavo gimimo diena?

— Rugsėjo aštuntą.

Džonis pradėjo klausinėti vis greičiau, neduodamas Čakui laiko pagalvoti, — bet tai nebuvo klausimai, dėl kurių reikėtų susimąstyti.

— Koks tavo merginos vardas?

— Betė. Džoni, juk jūs pažįstate Betę...

— O jos antras vardas?

Čakas vyptelėjo.

— Alma. Košmaras, ar ne?

— Koks tavo tėvo vardas?

— Ričardas.

— Ką palaikai šiais metais Amerikos beisbolo lygos rytų grupėje?

— „Jankius”. Dėl jų perdavimų.

— Ką tu norėtum matyti prezidentu?

— Norėčiau, kad juo taptų Džeris Braunas.

— Ar ketini parduoti savo „Korvetą”?

— Šiais metais ne. Gal ateinančiais.

— O mama neprieštarauja?

— Priešingai. Ji bijo, kad nenusisukčiau sprando.

— Kaip Raudonasis Vanagas prasmuko pro sargybą ir užmušė Denį Džuniperį?

— Serbernas pamiršo liuką, pro kurį galima buvo patekti į kalėjimo pastoges, — išpoškino Čakas nesusimąstydamas, ir Džonį išpylė ūmios pergalės karštis lyg mauktelėjus stipraus viskio. Suveikė! Jis užkalbėjo Čakui dantis rožėmis, ir šis atsakė džiaugsmingu riaumojimu: „Gaisras!”

Čakas spoksojo į jį lyg perkūno trenktas.

— Raudonasis Vanagas įlindo į pastogę pro langelį. Nuspyrė liuko dangtį. Nušovė Denį Džuniperį. Paskui nušovė ir Tomą Kenjoną.

— Visiškai teisingai, Čakai.

— Aš prisiminiau, — sumurmėjo šis, žvelgdamas į Džonį išplėstomis akimis, veide jau skleidėsi šypsnys. — Šauniai jūs mane užvedėte!

— Aš tiktai paėmiau tave už rankos ir padėjau aplenkti tą akmenį, kuris visą laiką stūksojo ant kelio, — tarė Džonis. — Bet akmuo vis dar ten, Čakai. Neapgaudinėk savęs. Kuo vardu mergina, kurią įsimylėjo Serbernas?

— Jinai... — Čako akys šiek tiek apsiblausė, jis susikrimtęs papurtė galvą. Staigiai įnirtęs, tvojo kumščiu sau per šlaunį. — Ničnieko negaliu prisiminti! Aš kvailas per visą pilvą!

— Pamėgink prisiminti: ar tėtis su mama kada nors pasakojo tau, kaip jie susipažino?

Čakas žvilgterėjo į jį ir vos pastebimai šyptelėjo. Ant šlaunies, toje vietoje kur jis sudavė, atsirado raudona dėmė.

— Aišku, pasakojo. Ji dirbo Čarlstone, automobilių nuomojimo kontoroje, ir davė tėčiui mašiną su nuleista padanga. — Čakas nusijuokė. — Ji lig šiol tvirtina ištekėjusi už jo dėl to, kad atsiliekantis visada labiau stengiasi.

— O kuo vardu mergina, kuri patiko Serbernui?

— Dženė Lenghorn. Prisikentėjo dėl jos. Dženė anksčiau buvo Grešemo mergina. Rudaplaukė kaip mano Betė. Ji... — Jis užsikirto ir išsprogino akis į Džonį, sakytum būtų ištraukęs triušį iš marškinių kišenėlės. — Jums vėl pavyko!

— Ne. Tai tau, Čakai, pavyko. Visa gudrybė — nukreipti žmogaus mintis klaidinga linkme. Tai kodėl, sakei, Džonas Serbernas prisikentėjo dėl Dženės Lenghorn?

— Na, tas Grešemas — tūzas miestelyje...

— Kokiame miestelyje?

Čakas išsižiojo, bet taip nieko ir neištarė. Staiga jis nusisuko į baseiną. Paskui, šyptelėjęs, vėl atsigręžė į Džonį. — Emitis. Kaip ir filme „Nasrai”.

— Šaunuolis! Ir kaip tu tai prisiminei?

Čakas išsišiepė.

— Kažkokia nesąmonė: aš pagalvojau, ar nevertėtų man sudalyvauti plaukimo varžybose, ir tas pavadinimas iššoko pats. Tai bent triukas. Atsakantis triukas.

— Na, gerai. Manau, šiandien pakaks. — Džonis pailso, supluko, bet jautėsi labai, labai patenkintas. — Tu ką tik įveikei tą barjerą ir pats to nepastebėjai. Einam paplaukioti. Kas paskutinis, tas asilo galva.

— Džoni?

— Ką?

— Ar man visuomet pasiseks?

— Taip, jeigu tai taps įpročiu, — atsakė Džonis. — Kiekvieną kartą, kai tu apeisi šitą akmenį, užuot kakta jį daužęs, akmuo mažės. Manau, netrukus pats pajusi, kad vis geriau skaitai. Išmokysiu tave ir kitų mažų gudrybių. — Jis nutilo. Tai, ką jis dabar pasakė Čakui, buvo ne tiek tiesa, kiek savotiška hipnozinė įtaiga.

— Ačiū jums, — tarė Čakas. Skausmingą, kančios kupiną miną pakeitė nuoširdus dėkingumas. — Jeigu jūs mane ištrauksite už ausų, aš... turbūt atsiklaupčiau ir bučiuočiau jums kojas, jei tik palieptumėt. Kartais nebežinau, ko griebtis, kai pagalvoju, kad laidoju tėvo viltis...

— Čakai, o tu ar nenutuoki, kad čia ir glūdi tavo sunkumų esmė?

— Nejaugi?

— Taip. Tu stengiesi... perspjauti visus. Pralenkti visus. Visus ir visada. Supranti, tai gal ne tiktai psichologinis barjeras. Kai kurie specialistai mano, kad skaitymo problemos, Džeksono sindromas, ridingfobijos, žodžiu, visi šitie dalykai, gali būti... tarytum apgamas ant smegenų žievės. Užakę kanalai, sutrikusi relė, ty... — Jis prikando liežuvį.

— Kas, kas? — perklausė Čakas.

— Tylos zona, — prisiversdamas ištarė Džonis. — Nesvarbu. Pavadinimai nieko nereiškia. Svarbiausia — rezultatai. Jokio gudravimo čia nėra, tereikia išmokyti aktyviąją smegenų sritį atlikti užduotį, su kuria nesusidoroja kažkoks smegenų taškas. Pavyzdžiui, kai susiduri su kliūtimi, reikia pradėti svarstyti balsu. Tuo pačiu minties impulsas persikelia į kitą smegenų tašką. Tai sugebėjimas persijungti.

— Bet ar aš sugebėsiu? Jus manot, kad sugebėsiu?

— Aš įsitikinęs, — atsakė Džonis.

— Puiku. Vadinasi, sugebėsiu. — Čakas nėrė beveik iki pat dugno ir iškilo kitame baseino gale; papurtė ilgus plaukus ir vandens purslai pasklido į šalis lyg vėduoklė. — Šokite! Vanduo puikus!

— Tuojau, — atsakė Džonis, bet tą akimirką jis jautė malonumą tiesiog stovėti ant baseino krašto plytelių, žiūrėti, kaip Čakas galingais mostais plaukia į giliąją pusę ir mėgautis savo pergale. Jis nepatyrė šitokio džiaugsmo tada, kai mintyse pamatė, kaip užsidegė Eilinos Meigaun virtuvės užuolaidos, nepatyrė šitokio džiaugsmo nė atskleisdamas Franko Dodo vardą. Jei viešpats ir suteikė jam talentą, tai mokyti žmones, o ne aiškintis dalykus, kurie jo neliečia. Štai kur jo pašaukimas, jis tai pajuto jau tada, septyniasdešimtaisiais, dėstydamas Klivz Milze. O dar svarbiau tai, kad vaikai tą jautė ir atsiverdavo jam, kaip ką tik atsivėrė Čakas.

— Taip ir stovėsite it statula? — pasigirdo Čako balsas.

Džonis šoko į vandenį.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Vorenas Ričardsonas išėjo iš savo kontoros be penkiolikos penktą, kaip ir kasdien. Jis nužingsniavo prie automobilių stovėjimo aikštelės, įgrūdo savo du šimtus svarų sveriantį kūną už „Sevi Kapriso vairo ir įjungė motorą. Viskas kaip įprasta. Neįprastas buvo tik veidas, ūmai pasirodęs užpakalinio vaizdo veidrodėlyje — neskustas tamsaus gymio veidas, ilgi plaukai ir neįtikėtinai žalios akys, tokios pat žalios kaip Saros Hezlit ar Čako Čatsvorto. Šitokį išgąstį Vorenas Ričardsonas buvo patyręs gal tik vaikystėje, ir jo širdis tiesiog liuoktelėjo krūtinėje.

— Sveikas, — tarė Sanis Elimenas, persisverdamas per sėdynės atlošą.

— Kas... — tiek ir teišstenėjo Ričardsonas. Širdis taip daužėsi, jog akyse pradėjo šokti ir pulsuoti tuo pačiu ritmu juodos dėmės. Jis išsigando, kad jį gali ištikti širdies priepuolis.

— Ramiai, — tarė žmogus, tykojęs jo ant užpakalinės sėdynės. — Ramiai, žmogau. Įjunk pažibinčius.