Stephen King - Tylos zona

Tėtis siunčia linkėjimus ir dėkoja už Denio nuotrauką, kuri jam labai patiko. Prie jo linkėjimų pridedu ir savus. Ačiū tau už laišką ir nereikalingą susirūpinimą (nereikalingą, bet labai malonų). Jaučiuosi gerai ir svajoju kuo greičiau įsikinkyti į senąjį vežimą. Linkiu viso geriausio

Džonis

P. S. Paskutinį kartą sakau, pupyte, mesk tą kokainą.

Dž.

1975 m. gruodžio 29 d.

Brangus Džoni,

Tai turbūt pats sunkiausias, pats skaudžiausias laiškas, kurį man tenka rašyti per šešiolika administracinio darbo metų mokykloje. Ir ne tik todėl, kad Jūs geras draugas, bet ir todėl, kad Jūs pasiutusiai geras mokytojas. Tuo, tiesa, nepasaldinsiu karčios piliulės, bet nė nemanau to daryti.

Vakar vakare įvyko specialus mokyklos tarybos posėdis (prašant dviem nariams, kurių pavardžių neminėsiu, jie buvo taryboje dar jums mokytojaujant, tad Jūs, manau, nesunkiai įspėsite, kas jie) ir penkiais balsais prieš du buvo nuspręsta prašyti anuliuoti sutartį su Jumis. Priežastis: Jūs per daug prieštaringa figūra, kad būtumėte geras mokytojas. Man tai sukėlė tokį pasidygėjimą, jog aš pats vos neatsistatydinau. Jeigu ne Morina ir vaikai, turbūt būčiau nesuabejojęs. Tai didesnė kiaulystė negu „ Triuši, bėk!” arba „Rugiuose ties bedugne” romanų uždraudimas. Daug blogiau. Tai gėda.

Aš taip ir pasakiau jiems, bet taip pat sėkmingai aš galėjau kalbėti su jais esperanto arba zulusų kalba. Jiems pakanka to, kad jūsų fotografiją išspausdino „Njusvik ” ir „Niujork Taims ”, o televizija paskelbė apie Kasl Roką visai šaliai. Per daug prieštaringa figūra! Taip, šitiems penkiems iškaršusiems seniams labiau rūpi mokinių plaukų ilgis negu jų žinios; jie tik ir uostinėja, kuris mokytojas patraukia narkotikų, bet piršto nepajudins, kad gautų dvidešimto amžiaus įrengimus kabinetams.

Aš parašiau griežtą protesto laišką Didžiajai tarybai ir manau, kad, truputį spustelėjus, jį pasirašys ir Irvingas Faingoldas. Bet nenoriu žadinti per daug vilčių, kad tie penki seniai pakeis savo nuomonę.

Nuoširdžiai patariu jums, Džoni, pasisamdyti advokatą. Jūs dorai pasirašėte sutartį ir tikriausiai galėsite išspausti iš jų savo atlyginimą iki paskutinio cento, nepriklausomai nuo to, peržengsite Klivz Milzo klasės slenkstį, ar ne. Ir skambinkite man nesivaržydamas.

Man labai gaila, kad taip atsitiko.

Jūsų draugas Deivas Pelsenas

Džonis stovėjo prie pašto dėžutės ir laikė rankoje Deivo laišką, netikėdamas savo akimis. Septyniasdešimt penktųjų paskutinė diena buvo giedra, spaudė šaltukas. Džoniui iš šnervių veržėsi skaidrūs baltų garų debesiukai.

— Niekšai, — sukuždėjo jis. — Kokie niekšai.

Galutinai nesuvokęs, kas atsitiko, jis pasilenkė pažiūrėti, ką dar atnešė laiškininkas. Kaip visada dėžutė buvo grūste prigrūsta. Tik atsitiktinumo dėka Deivo laiško kamputis išlindo į viršų.

Dėžutėje buvo balta, plazdanti popieriaus skiautelė — kvietimas užeiti į pašto skyrių pasiimti banderolių (kaip jų atsiginti!). Vyras paliko mane 1969 metais, štai jo kojinės, praneškite man, kur jis, kad galėčiau išreikalauti alimentus iš to velnio išperos. Mano kūdikis pernai mirė nuo asfiksijos, štai jo barškutis, parašykite man, ar jis laimingas tarp angelų. Aš nesuspėjau jo pakrikštyti, nes prieštaravo tėvas, ir dabar man plyšta širdis. Nesibaigianti litanija.

Viešpats apdovanojo tave retu talentu; Džoni.

Priežastis: per daug prieštaringa figūra , kad būtų geras mokytojas.

Ūmaus įniršio pagautas, jis ėmė versti iš dėžutės laiškus ir atvirukus, kai kurie krito į sniegą. Kaip ir reikėjo laukti, galvos skausmai pradėjo tvenktis smilkiniuose tarsi du tamsūs debesys, kurie palengva suartėja, uždarydami kančios lanką. Ašaros paplūdo skruostais, žvarbiame šaltyje beveik iš karto stingdamos spindinčiais varvekliais.

Jis pasilenkė ir ėmė rinkti pabirusius vokus; ant vieno iš jų, dvejindamiesi ir trejindamiesi per ašarų prizmę, juodavo žodžiai, iškeverzoti storu pieštuku: DŽONUI SMITUI EKSTRASENSUI.

Ekstrasensas, tai aš. Rankos pradėjo virpėti, ir jis pabėrė viską. Deivo laiškas nusklendė tarytum krintantis lapas ir nusileido ant kitų tekstų į viršų. Pro nesulaikomas ašaras jis matė mokyklos emblemą — liepsnojantį deglą, o po juo šūkį:

MOKYTI, IŠMOKTI, PAŽINTI, TARNAUTI ŽMONĖMS.

— Patarnaukite mano pasturgaliui, jūs, susmirdę idiotai, — nusikeikė Džonis. Jis atsiklaupė ir pradėjo rinkti laiškus, kumštinėmis pirštinėmis grėbdamas juos prie savęs. Maudė pirštai, primindami nušalimą, primindami Franką Dodą krauju aptaškytais šviesiais šimtaprocentinio amerikiečio plaukais, jojantį į amžinybę ant klozeto dangčio. AS PRISIPAŽĮSTU.

Jis šiaip taip surinko laiškus ir tik tada išgirdo savo balsą, kartojantį ir kartojantį tartum užsikirtusi plokštelė: „Pribaigsite jūs mane, žmonės, pribaigsite, palikite mane ramybėje, jūs mane pribaigsite, negi nematote?”

Jis prisivertė susitvardyti. Ne, šitaip negalima. Gyvenimas nestovi vietoje, kad ir kas atsitiktų, gyvenimas nestovi vietoje.

Džonis patraukė namo, laužydamas galvą, kuo gi dabar užsiimti. Gal kas nors pasitaikys savaime. Jis jau įvykdė motinos pranašystę. Jeigu viešpats paskyrė jam misiją, jis ją įvykdė. Dabar nebesvarbu, kad tai buvo kamikadzės misija. Jis ją įvykdė.

Jis sumokėjo už viską.

Antra dalis

BESIJUOKIANTIS TIGRAS

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

1

Skaisčiai švietė birželio saulė. Ištiesęs ilgas, įdegusias futbolininko kojas šezlonge prie baseino sėdėjo vaikinas ir lėtai skaitė paskiemeniui:

— „Be jokios abejonės, jaunasis Denis Džu Džuniperis... jaunasis Denis Džuniperis buvo nebegyvas ir, man ro... rodos, nedaug žmonių pasaulyje sakytų, kad jis ne... nusip... nusip... sip...” Po velnių, nebegaliu.

„Nedaug žmonių pasaulyje sakytų, kad jis nenusipelnė tos mirties”, — užbaigė Džonis Smitas. — Paprasčiau tariant, beveik visi sutiktų, kad Denis gavo tai, ko nusipelnė.

Čakas pakėlė į jį akis, simpatiškame vaikino veide atsispindėjo pažįstama jausmų gama: valiūkavimas, apmaudas, sutrikimas ir šioks toks vangumas. Čakas atsiduso ir vėl įbedė nosį į Makso Brendo vesterną.

— „Nusipelnė tos mirties. Bet man atrodė tra... trag... traga... “

— Tragiška, — pasufleravo Džonis.

— „Bet man atrodė tragiška, kad jis žuvo kaip tik tada, kai vienu žž... žyg... darbiu būtų galėjęs iš... pirkti savo piktadarybes, Žinoma, tas ir... įv... tas į...”

Čakas užvertė knygą ir akinamai nusišypsojo Džoniui.

— Džoni, o gal jau pakaks šiandien, kaip jums atrodo? — Čako šypsena buvo pavergianti, nuo jos turbūt krisdavo it pakirstos sirgalės visame Niuhampšyre. — Nejau nenorite išsimaudyti? Iš akių matau, kad norite. Juk jūs toks liesas — vien kaulai ir oda, ir vis tiek žliaugiat prakaitu.

Džonis gavo prisipažinti, bent jau mintyse, kad iš tikrųjų norėtų išsimaudyti. Jubiliejinių septyniasdešimt šeštųjų vasaros pirmosios dvi savaitės buvo neįprastai karštos ir tvankios. Iš už didžiulės baltos vilos sklido migdantis ūžimas — tai vietnamietis Ngo Fatas, sodininkas, lygino mašinėle pievutę, Čako pramintą „patalais po mėlynu dangum“. Tas garsas žadino norą išgerti porą stiklų šalto limonado ir saldžiai nusnūsti.