Stephen King - Tylos zona

— Štai tas namas, — pasakė Banermenas kažkokiu bespalviu balsu. Jie perbrido per vėjo suneštas pusnis priešais prieangį ir užlipo laiptais.

14

Ponia Henrieta Dod pasirodė besanti milžinė — tikras mėsos kalnas. Džonis pirmąkart matė tokį atstumiantį ir liguistos išvaizdos žmogų. Gelsvai pilkšva oda. Rankos, primenančios roplio letenas, išbertos lyg nuo egzemos. Siaurutės it plyšeliai akys, blizgančios po išpampusiais vokais. Toks būdavo motinos žvilgsnis, karčiai pagalvojo Džonis, kai Verą Smit apimdavo religinis transas.

Banermenas beldėsi gal penkias minutes, ir tik tada ji atidarė duris. Džonis stovėjo greta — kojas maudė vis labiau, iš galvos neišėjo mintis, kad šita naktis nesibaigs niekada. Ji tęsis ir tęsis be galo, pusnynai vis augs, kol užgrius ir palaidos juos visus.

— Ko jums prireikė vidury nakties, Džordžai Banermenai? — Įtariai paklausė ji blerbiančiu balsu, primenančiu bitės ar musės zvimbimą butelyje.

— Man reikia pakalbėti su Franku, Henrieta.

— Rytoj pakalbėsite, — atrėžė Henrieta Dod ir jau norėjo užtrenkti duris jiems prieš nosį.

Banermenas pirštinėta ranka sulaikė duris.

— Atleiskite, Henrieta. Reikalas skubus.

— Dar ko! Nė nemanau jo žadinti! — suspigo ji, nesitraukdama nuo slenksčio. — Jis miega kaip užmuštas! Kartais naktį man pasidaro labai bloga širdžiai, aš skambinu varpeliu, skambinu, ir ką jūs manot, jis ateina? Pamatysit, kurį nors rytą ras mane jau atšalusią po širdies priepuolio — įdomu, kas tada jam virs tuos prakeiktus minkštus kiaušinius be lukšto! Ir tai vis dėl to, kad jūs visai jį užvaikėte!

Ji gaižiai išsišiepė, lyg pasakotų šlykščią istoriją, kuri buvo lig tol slepiama.

— Kiauras dienas, kiauras naktis tarnyboje, vakarais budi, vidury nakties vaikosi girtuoklius, o kuris nors iš jų gal turi pistoletą po sėdyne. Laksto po smukles ir landynes — oi, koks tai juodas darbas, bet argi jums tai rūpi? Žinau, kas ten dedasi, bet kuri kekšė už alaus bokalo kainą gali apdovanoti mano nekaltą berniuką kokia nepagydoma liga!

Jos gergždžiantis balsas atsimušdavo Džoniui smilkiniuose pulsuojančiu skausmu. Kad nors jinai užsičiauptų! Džonis ir pats suprato, kad tai haliucinacija, šitos kraupios nakties pervargimo ir įtampos padarinys, bet jam vis labiau ir labiau atrodė, kad tai jo motina stovi čia tarpduryje ir kad ji tuoj tuoj pasisuks nuo Banermeno į jį ir pradės girti jam dievo duotą retą talentą.

— Ponia Dod... Henrieta... — taikiai ištarė Banermenas, bet ji iš tiesų pasisuko į Džonį ir įsmeigė į jį skvarbias kvailokas paršiuko akis.

— O kas čia toks?

— Padėjėjas ypatingai svarbioms byloms, — nė nemirktelėjęs atsakė Banermenas. — Henrieta, aš turiu pažadinti Franką. Prisiimu visą atsakomybę.

— Oi, oi, oi, atsakomybę, — užgaudė ji su kažkokiu klaikiu sarkazmu, ir Džonis galų gale suvokė, kad ji bijo. Baimė sklido nuo jos pulsuojančiomis, slopiomis bangomis — štai dėl ko jam taip įsiskaudėjo galvą. Negi Banermenas to nejaučia? — At-sa-komy-bę! Ak, kokie mes man-dri, dievuliau brangus! Tai va, aš neleisiu žadinti savo berniuko vidury nakties, Džordžai Banermenai; abu su savo padėjėju ypatingoms byloms galite nešdintis prie savo sumautų popiergalių!

Ji vėl bandė užtrenkti duris, bet šį kartą Banermenas jėga atidarė jas iki galo.

— Pasitraukite, Henrieta, užtenka juokų.

Jo balse buvo justi kylantis įniršis ir baisi įtampa.

— Nedrįskite! — suspigo ji. — Amerika dar ne policinė valstybė! Išlėksite iš darbo! Parodykite orderį!

— Netriukšmaukite, niekas nesikėsina į jūsų teises, bet man reikia pasikalbėti su Franku, — tarė Banermenas ir, atstūmęs ją į šalį, žengė vidun.

Džonis, nelabai tesusivokdamas, nusekė iš paskos. Henrieta Dod mėgino jį sulaikyti. Džonis sugriebė jos riešą — ir baisus skausmas pervėrė jam smegenis, nustelbdamas slopų galvos maudulį. Ir jinai pajuto... Jiedu žiūrėjo vienas kitam į akis tiktai akimirką, kuri, rodės, virto amžinybe; nesuvokiamas, visiškas abipusis supratimas. Tą akimirką jie tarytum susiliejo. Paskui ponia Dod atšlijo, griebėsi už milžiniškos krūtinės.

— Širdis... mano širdis... — Ponia Dod kyštelėjo virpančią ranką į chalato kišenę ir išsitraukė vaistų buteliuką. Jos veidas įgavo žalios tešlos atspalvį. Atsuko dangtelį ir žirneliai pažiro po kambarį, ji šiaip taip sulaikė vieną delne, pasikišo po liežuviu. Džonis tebespoksojo į ją, sukaustytas nebylaus siaubo. Galva išsipūtė kaip pūslė, pilna priplūdusio karšto kraujo.

— Jūs žinojote? — sukuždėjo jis.

Mėsinga, apdribusi jos burna išsižiojo ir susičiaupė, vėl išsižiojo ir vėl susičiaupė. Be garso. Į krantą išmestos žuvies burna.

— Jūs visą tą laiką žinojote?

— Tu velnias! — suklykė ji. — Tu pabaisa... velnias... ak, mano širdis... ak, mirštu... jau tikrai mirštu... kvieskite daktarą. Džordžai Banermenai, tik pamėginkite užlipti į viršų ir pažadinti mano berniuką!

Džonis paliko ją ir, nesąmoningai šluostydamas delną į paltą, tartum būtų kažkuo susitepęs, ėmė šlubčioti laiptais aukštyn paskui Banermeną. Anapus sienų pakraigėje vėjas raudojo lyg pasiklydęs vaikas. Užlipęs pusę laiptų, jis atsisuko. Henrieta Dod sėdėjo pintoje kėdėje, sudribęs mėsos kalnas, ir, prilaikydama rankomis milžinišką krūtinę, gaudė burna orą. Džonio galva vis dar pūtėsi ir jis lyg sapne pagalvojo: Baigsis tuo, kad jinai galų gale supliukš, ir tai bus galas. Ačiū dievui.

Senas, nušiuręs takelis siauručiame koridoriuje. Ant tapetų pilna patakų. Banermenas beldėsi į uždarytas duris. Čia, viršuje, buvo mažų mažiausiai dešimčia laipsnių šalčiau.

— Frankai? Frankai! Tai aš, Džordžas Banermenas! Frankai, pabusk!

Jokio atsako. Banermenas pasuko rankeną ir stumtelėjo duris. Ranka apgniaužė pistoletą, bet ginklo neištraukė. Tai galėjo tapti lemtinga klaida, bet Franko Dodo kambarys buvo tuščias.

Abu stovėjo tarpduryje dairydamiesi. Tai buvo vaiko kambarys. Tapetai — taip pat aptekėję — išmarginti šokančiais klounais ir mediniais arkliukais. Vaikiškoje kėdėje sėdinti skudurinė Onutė spoksojo į juos blizgančiomis nieko nesakančiomis akimis. Viename kampe stovėjo žaislų dėžė. Kitame — siaura klevinė lova su atitrauktu užtiesalu. Per lovos stulpelį permestas dėklas su pistoletu visai nesiderino prie aplinkos.

— Dieve brangus, — tyliai ištarė Banermenas. — Ką visa tai reiškia?

— Padėkite... — sklido iš apačios ponios Dod balsas. — Padėkite...

— Ji žinojo, — tarė Džonis. — Žinojo nuo pat pradžių, nuo Frečet nužudymo. Jis jai pasipasakodavo. Ir jinai jį dangstė.

Banermenas lėtai pasitraukė atbulas iš kambario ir atidarė gretimo kambario duris. Jo žvilgsnyje buvo sutrikimas ir skausmas. Svečių kambarys buvo tuščias. Banermenas atidarė sandėliuko duris. Tuščia, tiktai lėkštelė su žiurkių nuodais ant grindų. Dar vienos durys. Neįrengtame miegamajame tvyrojo toks šaltis, kad iš Banermeno burnos ėmė virsti garas. Jis apsidairė. Laipteliai kilo prie dar vienų durų. Jis žengė prie jų. Džonis ėjo iš paskos. Durys buvo užrakintos.

— Frankai? Ar tu čia? — Jis paklibino rankeną. — Frankai, atidaryk!

Tyla. Banermenas pakėlė koją ir spyrė šiek tiek žemėliau rankenos. Durys triokštelėjo, Džoniui ausyse atsimušė aidas, tarytum geležinė lėkštė būtų nukritusi ant koklinių grindų.

— O viešpatie, — ištarė Banermenas lyg nesavu, slopiu balsu. — Frankai.