Stephen King - Tylos zona

Užtenka, pagalvojo jis. Jau užtenka. Gana.

Džonis persisvėrė per suoliuką. Tirpstantis sniegas varvėjo tarp plikų pirštų.

(Sniegas. Tylintis sniegas, bežadis sniegas...)

(Ji sugnybo man tą vietą baltinių spaustuku, kad pajusčiau, ką reiškia. Kad pajusčiau, kas būna, kai užsikreti tokia liga. Nuo kokios paleistuvės, nes visos jos paleistuvės, jas reikia sustabdyti, taip, taip, sustabdyti, sustabdyti — STOP — O VIEŠPATIE, TAS STOP ŽENKLAS!..)

Jis vėl vaikas. Eina į mokyklą per tylintį, bežadį sniegą. Staiga iš sūkuriuojančios baltumos išnyra vyriškis, siaubingas vyriškis, siaubingas juodas išsišiepęs vyriškis, jo akys spindi kaip monetos, o pirštinėta ranka spaudžią raudoną STOP ženklą... Jis!.. Tai jis!.. Tai jis!..

(DIEVULĖLIAU, NE, NE... GELBĖK MANE NUO JO... MAMA, MAMYTE... GELBĖK MANE NUO JOOO...)

Džonis klyktelėjo ir nuvirto nuo suolo, spausdamas rankas prie skruostų. Mirtinai persigandęs Banermenas pritūpė greta jo. Reporteriai anapus kaspino sukruto, sušneko.

— Džoni! Gana! Klausykite, Džoni...

— Slidus, — sumurmėjo Džonis. Jis pakėlė į Banermeną išgąstingas, kupinas skausmo akis. Mintyse jis vis dar matė tą juodą figūrą spindinčiomis akimis-monetomis, kylančią iš sniego sūkurių. Jis jautė buką skausmą tarpkojy nuo spaustuko, kuriuo motina kankino žudiką vaikystėje. Ne, tada jis dar nebuvo nei žmogžudys, oi ne, nei žvėris, nei snarglius, nei šiknius, kaip jį kartą išvadino Banermenas, jis buvo tiesiog įbaugintas vaikiščias su spaustuku ant... ant...

— Padėkite man atsistoti, — sukuždėjo Džonis.

Banermenas padėjo jam atsikelti.

— Dabar estrada, — išstenėjo Džonis.

— Neverta, Džoni. Geriau grįžkime.

Džonis ištrūko jam iš rankų ir tartum aklas nusvirduliavo link estrados, metančios milžinišką apvalų šešėlį. Tamsumoje ji atrodė didėjanti, kelianti šiurpą, toji mirties vieta. Banermenas pasivijo jį.

— Džoni, kas jis? Ar jūs žinote?..

— Jūs niekad neaptikdavote odos audinių aukų panagėse, nes jis vilkėdavo lietpaltį, — pasakė Džonis, vos atgaudamas kvapą. — Lietpaltį su gobtuvu. Slidų impregnuotą lietpaltį. Dar kartą peržiūrėkite pranešimus. Dar kartą peržiūrėkite pranešimus ir įsitikinsite. Tomis dienomis lydavo arba snigdavo. Jos visos draskė jį nagais. Jos grūmėsi. Kiek tik galėjo. Bet jų pirštai nuslysdavo.

— Kas jis, Džoni? Kas?

Jis suklupo ant apatinio iš šešių laiptelių, vedančių į estradą, neteko pusiausvyros ir būtų parpuolęs, jei ne Banermenas. Jie stovėjo ant pakylos. Konusinio stogo dėka sniego čia beveik nebuvo. Banermenas nukreipė žibintuvėlio spindulį į grindis, o Džonis atsiklaupė ir lėtai nuropojo keturpėsčias. Jo rankos buvo purpurinės. Banermenui dabar jos atrodė panašios į žalią mėsą.

Omai Džonis sustingo tartum šuo, užuodęs pėdsaką.

— Čia, — sumurmėjo jis. — Jis padarė tai čia.

Vaizdai, daiktų faktūra, pojūčiai užgriuvo tarsi lavina. Vario prieskonis burnoje, stiprėjantis seksualinis susijaudinimas, dar didesnis dėl to, kad kas nors gali pamatyti. Mergaitė raitosi, mėgina šaukti. Jis užspaudžia jai burną pirštinėta ranka. Pasiutiškas susijaudinimas. Jūs niekad manęs nesugausit, aš — Nematomas žmogus. Na, mamyte, kaip tau šitas purvas?

Džonis vaitodamas lingavo galvą į priekį ir atgal.

Plyštančio rūbo drykstelėjimas. Šiluma. Kažkas drėgno. Kraujas? Sperma? Šlapimas?

Džonis ėmė virpėti visu kūnu. Plaukai užkrito ant veido. Jo veido. Atviro, besišypsančio veido, apsiausto lietpalčio gobtuvo, kai jo (mano) rankos susijungia ant jos kaklo orgazmo metu ir spaudžia... ir spaudžia... ir spaudžia...

Regėjimai ėmė blėsti, ir jo rankos nusilpo. Paslydęs jis visu ūgiu išsitiesė kniūpsčias ant pakylos, pasikūkčiodamas nuo raudos. Kai Banermenas palietė jam petį, jis suriko ir baimės iškreiptu veidu bandė nušliaužti į šalį. Palengva įtampa pradėjo mažėti. Jis atrėmė galvą į žemutę baliustradą ir užsimerkė. Jo kūnu nubangavo traukuliai — šitaip būna skalikams. Jo kelnės ir paltas buvo sniegini.

— Aš žinau, kas jis, — tarė Džonis.

10

Po penkiolikos minučių Džonis sėdėjo Banermeno kabinete, išsirengęs iki apatinių baltinių ir beveik prisiglaudęs prie portatyvinio elektrinio šildytuvo. Jis vis dar atrodė pasigailėtinas ir sušalęs, bet drebėti nustojo.

— Gal vis dėlto išgertumėt kavos?

Džonis papurtė galvą.

— Nenoriu keisti įpročių.

— Džoni... — Banermenas atsisėdo, — ar jūs išties ką nors sužinojote?

— Aš žinau, kas jas visas nužudė. Anksčiau ar vėliau vis tiek būtumėt jį suradę. Tiesiog jis arčiau, negu jūs ieškote. Jūs netgi matėte jį su tuo lietpalčiu, tokiu blizgančiu. Rytais jis praleidinėja vaikus per gatvę. Jis pakelia „stop” ženklą, kad vaikai galėtų pereiti gatvę.

Banermenas spoksojo į jį lyg perkūno trenktas.

— Ar jūs kalbate apie Franką? Franką Dodą? Jūs išprotėjote.

— Taip, Frankas Dodas, — tarė Džonis. — Frankas Dodas nužudė jas visas.

Banermenas atrodė taip, lyg nežinotų, ar jam nusikvatoti, ar atsivedėjus gerai spirti Džoniui.

— Tai didžiausias absurdas, kokį aš kada nors esu girdėjęs, — pagaliau tarė jis. — Frankas Dodas — šaunus policininkas ir šaunus vyrukas. Ateinančių metų lapkričio mėnesį jis ketina iškelti savo kandidatūrą į miesto policijos viršininko postą, ir jis jį gaus man palaiminus. — Banermeno veide atsirado pavargusi ir niekinanti šypsena. — Frankui dvidešimt penkeri. Vadinas, jis būtų turėjęs pradėti šitas kiaulystes devyniolikos metų. Jis gyvena kukliai, su ligota motina — hipertonija, skydliaukės sutrikimai, cukraligė. Žodžiu, Džoni, jūs šovėte pro šalį. Frankas Dodas ne žmogžudys. Galiu galvą guldyti.

— Žmogžudystės buvo nutrūkusios dvejus metus, — tarė Džonis. — Kur tada buvo Frankas Dodas? Ar jis buvo mieste?

Banermenas atsigręžė į jį, pavargusios šypsenos jo veide nebebuvo: jis žvelgė griežtai. Griežtai ir piktai.

— Nieko nenoriu girdėti! Jūs sakėte tiesą, kai prisipažinote esąs apsišaukėlis. Na ką gi, laikraščiai parašys apie jus, bet tai nereiškia, kad turiu klausytis, kaip šmeižiate dorą policininką, žmogų, kurį...

— Žmogų, kurį laikote savo sūnumi, — ramiai užbaigė Džonis. Banermenas suspaudė lūpas, jo skruostai, šiek tiek paraudę nuo šalčio, dabar išblyško. Sakytum jam būtų smogę žemiau juosmens. Paskui jis susitvardė, veidas sustingo it kaukė.

— Nešdinkitės, — tarė jis. — Paprašykite, kad kuris nors iš jūsų draugužių reporterių parvežtų jus namo. Pakeliui galite surengti spaudos konferenciją. Bet duodu žodį, kaip dievą myliu, duodu žodį, jeigu paminėsite Franką Dodą, aš jus bet kur surasiu ir nusuksiu sprandą. Aišku?

— Na taip, mano draugužiai iš spaudos! — staiga pradėjo šaukti Džonis. — Kurgi ne! Argi nematėte, kaip stengiausi jiems įtikti, atsakinėdamas į klausimus? Kaip pozavau prieš objektyvus, kad tiktai gerai atrodyčiau? Kaip diktavau po raidę savo pavardę, kad tik jie nepadarytų klaidos.

Banermenas kiek sutriko, bet tuoj pat jo veidas vėl pasidarė nuožmus.

— Kalbėkite tyliau.

— Tyliau? Nė velnio! — Džonis šaukė dar garsiau ir šaižiau. — Matau, kad jau pamiršote, kas kam paskambino! Aš jums priminsiu. Tai jūs skambinote man. Todėl ir atlėkiau tarsi akis išdegęs.

— Tai dar nereiškia...