Stephen King - Tylos zona

Galų gale jis sugrąžino pakelį.

— Deja, — pasakė.

— Neišėjo?

— Ne.

Pasigirdo garsus beldimas, tarpdury pasirodė Rosko Fišerio galva. Jis atrodė susigėdęs.

— Džordžai, mudu su Franku einam namo. Labai nemalonu, kad užtikote mane knapsint.

— Tikiuosi, patruliuojančioje mašinoje tau taip neatsitiks, — tarė Banermenas. — Perduok linkėjimus Dinei.

— Būtinai.

Fišeris žvilgterėjo į Džonį, po to uždarė duris.

— Na ką gi, — tarė Banermenas. — Pamėginti vertėjo. Aš parvešiu jus...

— Aš norėčiau apžiūrėti parką, — pertraukė jį Džonis.

— Beprasmiška. Ten sniego iki kelių.

— Bet jūs surastumėt tą vietą?

— Be abejonės. Bet ką mums tai duos?

— Nežinau. Pereikime per parką.

— Šitie reporteriai seks iš paskos, Džoni. Kaip dievą myliu.

— Jūs sakėte, kad yra užpakalinės durys.

— Yra, bet tai atsarginis išėjimas gaisro atveju. Įeiti į vidų galima, o išeinant įsijungtų signalizacija.

Džonis švilptelėjo pro dantis.

— Ką gi, tegu seka.

Valandėlę Banermenas tiriamai žiūrėjo į jį ir pagaliau linktelėjo.

— Eime.

8

Vos tiktai jie išėjo iš kabineto, reporteriai pašoko ir apspito juos. Džoniui ūmai prisiminė sukrypusi šuns būda Dareme, kur keistuolė senė laikė savo kolius. Jei kas eidavo pro šalį su meškere, šunys išlįsdavo iš būdos ir puldavo, urgzdami ir ambrydami. Jie įvarydavo baimės, nors niekada nesikandžiodavo, o tiktai griebdavo už kojų.

— Džoni, ar žinote, kas tai padarė?

— Turite idėjų?

— Kaip biosrovės, pone Smitai?

— Šerife, ar jūs pats sumanėte pasikviesti ekstrasensą?

— Šerife Banermenai, ar valstijos policija ir prokuratūra žino?

— Džoni, ar jūs tikitės išnarplioti šitą bylą?

— Šerife, ar jūs priėmėte tą vyruką padėjėju?

Banermenas, sagstydamasis striukę, lėtai, bet ryžtingai veržėsi iš jų rato.

— Jokių komentarų, jokių komentarų.

Džonis išvis nepravėrė burnos.

Kol reporteriai spietėsi vestibiulyje, Džonis ir Banermenas nulipo apsnigtais laiptais. Jie apėjo šerifo automobilį ir pradėjo klampoti į kitą gatvės pusę; tada kažkuris iš reporterių susivokė, kad jie eina į parką. Keletas puolė atgal į vidų apsirengti. Tie, kurie buvo jau su paltais, visu būriu, klegėdami kaip vaikai, puolė laiptais žemyn.

9

Žibintuvėlių šviesos klaidžiojo sniego ūke. Vėjas staugė, švaistydamas į visas puses sniego tumulus.

— Nė velnio jūs čia nepamatysite, — tarė Banermenas. — Jūs... o kad tave! — Reporteris storais kailiniais ir absurdiška berete užlėkė ant jo ir vos nepartrenkė.

— Atleiskite, šerife, — burbtelėjo jis. — Pamiršau kaliošus.

O čia slidu.

Priešaky iš tamsos išniro geltonas nailoninis kaspinas. Ant jo siūbavo lentelė su užrašu: POLICIJOS TYRIMAS.

— Protą irgi pamiršote, — tarė Banermenas. — O dabar visi atsitraukite nuo kaspino! Atgal!

— Šerife, parkas — visuomenės nuosavybė! — riktelėjo vienas iš reporterių.

— Teisingai, bet čia policija tiria nusikaltimą. Taigi stovėkite už kaspino, antraip teks nakvoti belangėje.

Jis pašvietė žibintuvėliu, o paskui pakėlė kaspiną, kad Džonis galėtų pralįsti. Jiedu nuklampojo šlaitu žemyn, prie suolų su sniego kepurėmis. Užpakalyje, prie kaspino, grūdosi reporteriai, šviesdami keliais žibintuvėliais, taigi Džonis ir Džordžas Banermenas ėjo tarsi blausios šviesos koridoriumi.

— Pusto tiesiai į akis, — tarė Banermenas.

— Vis tiek kol kas nėra į ką žiūrėti, — atsiliepė Džonis. — Ar tai čia?

— Kol kas nėra į ką. Aš jau sakiau Frankui, kad jis nuimtų virvę. Dabar džiaugiuosi, kad nespėjo. Norite prieiti prie estrados?

— Paskui. Parodykite, kur mėtėsi nuorūkos.

Paėjus dar keliolika žingsnių, Banermenas stabtelėjo.

— Čia, — tarė jis ir apšvietė nežymų kauburėlį, iškilusį pusnyse.

Džonis nusimovė pirštines, susikišo jas į striukės kišenes, ir atsiklaupęs pradėjo ranka braukti sniegą nuo suolelio. Banermeną vėl pribloškė jo veidas — sunykęs, blyškus. Klūpodamas prie suolelio, Džonis atrodė kaip atgailaujantis nusidėjėlis, desperatiškai meldžiantis atleidimo.

Džonio rankos sužvarbo, beveik sustiro. Tirpstantis sniegas varvėjo per pirštus. Galų gale jis palietė išraižytą, vėjų nugairintą medieną. Ir viskas iškart pasirodė jam labai aiškiai, lyg per padidinamąjį stiklą. Kadaise suoliukas buvo žalias, bet laikui bėgant dažai nusilupo ir nusitrynė. Du surūdiję plieniniai varžtai jungė sėdynę su atrama.

Abiem rankom jis suspaudė lentas ir kažkoks nepaaiškinamas jausmas užliejo krūtinę — niekada lig šiol nebuvo patyręs tokio sukrėtimo ir tiktai vieną vienintelį kartą tai pasikartos ateityje. Jis suspaudė suoliuką iš visų jėgų ir, suraukęs kaktą, įdėmiai žvelgė į jį. Tai buvo...

(Vasaros suoliukas)

Kiek šimtų visokiausių žmonių sėdėjo ant jo, klausydamiesi „Dieve, laimink Ameriką”, „Valstijų vėliava, plazdėk per amžius” („Neskriausk savo mažųjų draugų su plėvėtomis kojomis... šita antytė tikriausiai turi vaikuuučių...”) arba kovinio maršo, atliekamo Kasl Roko „Kaguarų”? Žalia vasarvidžio lapija, dulsva rudens miglelė — jinai žadina prisiminimus apie dulkiančius javus, žmones, grėbiančius šieną tirštėjančiose sutemose. Didelio būgno tratėjimą. Auksinių trimitų ir trombonų sodrų skambesį. Mokyklos orkestrantus su uniformomis.

(„šita antytė... tikriausiai... turi vaikučių...”)

Sėdi nerūpestinga vasaros publika, klausosi, ploja, varto programėles, sudarytas ir atspausdintas Kasl Roko mokyklos meninėse dirbtuvėse.

Bet šįryt čia sėdėjo žudikas. Džonis jauste jautė jo buvimą.

Tamsios medžių šakos stūkso pilko, sniegu dvelkiančio dangaus fone lyg runos. Jis (aš) sėdžiu čia, rūkau, laukiu, man taip gera, kad, rodos, jis (aš) galėčiau peršokti per aukščiausią pasaulio stogą ir lengvai nutūpti ant abiejų kojų. Niūniuoju dainelę. Kažkurią iš „Roling Stounz” repertuaro. Negaliu suprasti, bet visiškai aišku, kad viskas yra... kas yra?

Puiku. Viskas puiku, viskas pilka aplinkui, tuoj pradės snigti, ir aš...

— Slidus, — sukuždėjo Džonis. — Aš slidus, aš labai slidus.

Banermenas pasilenkė arčiau, per vėjo kauksmą negalėdamas suprasti žodžių.

— Ką?

— Slidus, — pakartojo Džonis. Jis pakėlė akis į Banermeną ir šerifas nejučia žingtelėjo atatupstas. Džonio žvilgsnis buvo šaltas ir kažkoks atšiaurus. Tamsūs plaukai plaikstėsi vėjyje apie išblyškusį jo veidą, o virš galvos vėjas vaitojo juodame danguje. Jo rankos, rodės, buvo priaugusios prie suolo.

— Aš velniškai slidus, — aiškiai ištarė jis. Lūpos šypsojosi pergalinga šypsena. Akys vėrė Banermeną kiaurai. Šerifas Banermenas patikėjo. Šitaip neįmanoma suvaidinti. Bet baisiausia... Džonis kažką jam priminė. Šypsena... intonacija... Džonis Smitas dingo, liko tik jo siluetas. O už nieko nereiškiančių bruožų, — taip arti, kad, rodos, galėtum paliesti ranka — buvo kitas veidas. Žudiko veidas.

Banermenui pažįstamo žmogaus veidas.

— Per amžius manęs nesugausit, aš jums per slidūs. — Džoniui išsprūdo juokas, savimi patenkintas, pasityčiojantis. — Kiekvieną kartą užsivelku jį, ir kad ir kaip jos draskytųsi... kad ir kaip kandžiotųsi... nieko joms neišeina... nes aš toks SLIDUS! — Jo balsas virto džiūgaujančiu, beprotišku spiegimu, besivaržančiu su vėju, ir Banermenas žengė dar žingsnį atgal, jausdamas, kaip nugara perbėgo šiurpas.