Stephen King - Tylos zona

Reporterė kalbėjo toliau — dabar priminė žiūrovams ankstesnes aukas, — bet Džonis jau buvo prie telefono. Jis lėtai rinko numerius, galvoje gaudė.

Iš svetainės išėjo Herbertas ir nustebo:

— Kam dabar skambini, sūnau?

Džonis papurtė galvą, klausydamas signalų. Kitame laido gale pakėlė ragelį:

— Kaslo apygardos šerifo valdyba.

— Malonėkite pakviesti šerifą Banermeną.

— Ar galėčiau sužinoti, kas teiraujasi?

— Džonas Smitas iš Pounelo.

— Prašom palaukti.

Džonis atsigręžė į ekraną ir išvydo Banermeną, tokį, koks jis buvo šį vidurdienį, — su stora striuke ir šerifo antsiuvais ant rankovių. Jis jautėsi aiškiai užspeistas kampe, kai atsimušinėjo nuo reporterės klausimų. Plačiapetis, aukšta kakta, viršum kurios vilnijo tamsūs plaukai. Akiniai be rėmų keistai nesiderino prie jo išvaizdos; stambiems vyriškiams akiniai visada nelabai tinka.

— Mes tikriname kelias versijas, — pasakė Banermenas iš ekrano.

— Alio? Ponas Smitas? — pasigirdo šerifo balsas ragelyje.

Ir vėl tas keistas susidvejinimo jausmas. Banermenas buvo dviejose vietose vienu metu. Kitaip tariant, dviejuose laikuose. Akimirką Džoniui susisuko galva. Nepavydėtina savijauta. Tarytum būtum atsidūręs pigiame mugės atrakcione — sukiesi karuselėje ar važiuoji nuo „amerikietiškų kalnelių”.

— Pone Smitai? Ar girdite mane?

— Taip, girdžiu. — Džonis nurijo gerklėje įstrigusį kamuolį.

— Aš persigalvojau.

— Šaunuolis. Velniškai džiaugiuosi, tai girdėdamas.

— Bet, supraskite, nesu tikras, kad galėsiu jums padėti.

— Suprantu. Bet... nerizikuosi, nelaimėsi, — Banermenas atsikrenkštė. — Mane gėdingai išvys iš miesto, jei žmonės sužinos, ligi ko aš nusiritau: prašau aiškiaregio padėti.

Džonis šyptelėjo.

— Ir dar susikompromitavusio aiškiaregio.

— Ar žinote restoraną „Pas Džoną” Bridžtone?

— Rasiu.

— Susitiksim ten aštuntą.

— Ką gi, galime.

— Ačiū, pone Smitai.

— Iki pasimatymo.

Džonis padėjo ragelį. Herbertas įdėmiai žiūrėjo į jį. Už jų pečių ekrane mirgėjo naktinės žinių laidos dalyvių pavardės.

— Ar jis tau skambino anksčiau?

— Taip. Semas Veizakas pasakė jam, kad aš, galimas daiktas, sugebėsiu padėti.

— Manai, kad sugebėsi?

— Nežinau, — atsakė Džonis, — bet galvą skauda šiek tiek mažiau.

6

Jis pavėlavo penkiolika minučių. Restoranas „Pas Džoną”, atrodo, buvo vienintelė dar veikianti įstaiga Bridžtono Centrinėje gatvėje. Mašinos nespėjo valyti sniego, plentas keliose vietose buvo užpustytas. Dviejų autostradų, 302 ir 117, sankryžoje vėjas kaukdamas supo blykčiojantį šviesoforą. Prie restorano stovėjo policijos automobilis su užrašu auksinėmis raidėmis ant durelių: KASLO APYGARDOS ŠERIFAS. Džonis sustojo šalia šito automobilio ir įėjo į vidų.

Banermenas sėdėjo prie staliuko, priešais jį buvo padėta puodukas kavos ir porcija „čili” [* Aštrus meksikietiškas patiekalas iš ankštinių pipirų. 206]. Televizorius iškraipė jo ūgį. Šerifas buvo ne šiaip stambus vyras, o tikras milžinas. Džonis priėjo ir prisistatė.

Banermenas atsistojo ir paspaudė ištiestą ranką. Matydamas išblyškusį, pavargusį Džonį, paskendusį plačioje mėlynoje striukėje, Banermenas iškart pagalvojo: Tas vyrukas ligonis. Ko gero, ilgai netrauks. Tiktai Džonio akys buvo gyvos — aiškios, skvarbiai žydros, jos žvelgė tiesiai į Banermeną, neslėpdamos smalsumo. Kai paspaudė šerifo ranką, Banermeną pagavo keistas jausmas, kurį jis vėliau pavadins išsiurbimu. Tai šiek tiek priminė šoką, kai palieti neizoliuotą elektros laidą. Paskui tas jausmas pradingo.

— Džiaugiuosi, kad atvažiavote, — tarė Banermenas. — Gal kavos?

— Mielai.

— Norite „čili”? Čia pasiutiškai gerai gamina „čili”. Man draudžiama ją valgyti dėl opos, bet negaliu atsispirti. — Jis pastebėjo Džonio veide nuostabą ir nusišypsojo. — Aš suprantu, šitai nesiderina: toks galiūnas ir opa. Nesiderina, ar ne?

— Liga neaplenkia nė vieno.

— O jūs, velniai rautų, šaunus, — tarė Banermenas. — Kodėl vis dėlto apsigalvojote?

— Dėl žinių per televiziją. Apie mergaitę. Ar jūs tikras, kad tai tas pats tipas?

— Taip, jis. Tas pats braižas. Ir spermos grupė.

Jis nenuleido akių nuo Džonio, kol priėjo padavėja.

— Jums kavos? — paklausė ji.

— Arbatos, — tarė Džonis.

— Ir atneškite jam porciją „čili”, panele, — pridūrė Banermenas. Kai padavėja nuėjo, jis kalbėjo toliau: — Tas daktaras, na, jis pasakė, kad, palietęs daiktą, jūs kartais galite nustatyti, iš kur jis, kas jo savininkas, ir taip toliau.

— Visaip pasitaiko, — šyptelėjo Džonis, — štai aš tik paspaudžiau jums ranką ir jau žinau, kad turite airišką seterį vardu Rudis. Žinau, kad jis nukaršęs, baigia apžlibti ir jums atrodo, kad jau reikėtų jį užmigdyti, bet neišmanote, kaip tai paaiškinti dukteriai.

Banermenui iš rankos iškrito šakutė į „čili” — šlept! — ir jis išsižiojęs įsistebeilijo į Džonį.

— Nieko sau, — tarė jis. — Ir šitai jūs sužinojote iš manęs? Dabar?

Džonis linktelėjo.

Banermenas papurtė galvą, murmėdamas:

— Vienas dalykas, kai tau pasakoja ką nors tokio, o visai kas kita, kai... ar jūsų tai neišsekina?

Džonis nustebęs pažvelgė į Banermeną. Iki šiol niekas jo šito neklausė.

— Jūs teisus. Išsekina.

— Bet kaip jūs sužinojote? Po paraliais!

— Klausykite, šerife...

— Džordžai, tiesiog Džordžai.

— Tebūnie taip, tada ir mane vadinkite Džoniu, tiesiog Džoniu. Tai štai, Džordžai, to, ko aš nežinau apie jus, pakaktų penkiems tomams. Nežinau, iš kur jūs kilęs, kur baigėte policijos mokyklą, su kuo draugaujate, kur gyvenate. Žinau, kad turite dukrelę, ji vardu lyg ir Keti, bet truputį kitaip. Aš nežinau, nei ką jūs veikėte praėjusią savaitę, nei koks alus jums skaniausias, nei kokią televizijos laidą labiausiai mėgstate.

— Mano duktė vardu Ketrina, — tyliai ištarė Banermenas. — Ji, beje, devynerių metų. Mokėsi vienoje klasėje su Meri Keit.

— Aš noriu pasakyti, kad... mano sugebėjimai apskritai riboti. Dėl tylos zonos.

— Tylos zonos?

— Iš ten sakytum neateina kai kurie signalai, — paaiškino Džonis. — Aš visiškai nesugaunu gatvių pavadinimų ir adresų. Su skaičiais irgi sunku, bet kartais galiu juos pasakyti. — Padavėja atnešė Džoniui arbatos ir „čili”. Jis paragavo ir linktelėjo galva. — Teisybę sakėt. Skanu. Ypač tokį vakarą.

— Na, tai kirskit į sveikatą, — paragino Banermenas. — Tikra „čili” — mano silpnybė. Mano opa kelia baisias isterijas. O aš jai sakau: eik tu žinai kur... Ir kemšu už abiejų žandų.

Valandėlę abu tylėjo. Džonis dorojo „čili”, o Banermenas susidomėjęs stebėjo jį. Tarkim, Smitas galėjo susižinoti, kad jis turi šunį Rudį. Galėjo net iššniukštinėti, kad Rudis nusenęs ir beveik žlibas. Einam toliau: jeigu jis sužinojo Ketrinos vardą, jis galėjo įterpti, jog „ji vardu lyg ir Keti, bet truputį kitaip”, norėdamas suvaidinti šiek tiek abejojantį. Bet kodėl? Visa tai nepaaiškina keisto, su niekuo nesulyginamo jausmo galvoje, kai Smitas palietė jo ranką. Jeigu tai ir apgaulė, ji velniškai aukštos klasės.

Stiprus vėjo gūsis, rodos, sudrebino lengvą pastatą iš pamatų. Sniego banga ūžtelėjo ant kėgelbano kitoje gatvės pusėje.