Stephen King - Tylos zona

Nebėk nuo jo, Džoni. Nesislapstyk urve.

Jis pasitrynė smilkinius. Lauke vis smarkiau ūžavo vėjas. Kad tiktai tėtis būtų atsargus, važiuodamas iš darbo.

Džonis atsistojo, apsivilko storą megztinį ir išėjo į lauką. Iš burnos virto šalto oro debesėliai. Jis patraukė į svirną. Kairiau stūksojo didelė rietuvė malkų, kurių Džonis priskaldė visai neseniai, rudenį; malkos buvo tvarkingai supjautos, krosniai tinkančio ilgio. Greta stovėjo dėžė skiedrų prakurams, o prie jos suversta senų laikraščių šūsnis. Jis pritūpė ir ėmė juos sklaidyti. Rankos bemat sustiro, bet jis vartė toliau ir pagaliau rado tai, ko ieškojo. Trijų savaičių senumo sekmadieninį laikraštį.

Jis parsinešė laikraštį į vidų, išskleidė ant virtuvės stalo ir pradėjo sklaidyti. Surado jį dominantį straipsnį ir atsisėdęs ėmė jį skaityti.

Prie straipsnio buvo pridėtos kelios fotografijos; vienoje matyti sena moteriškė, užsklendžianti duris; kitoje — policijos mašina apytuštėje gatvėje; dar dviejose — beveik tuščios parduotuvės. Antraštė skelbė: KASL ROKO SMAUGIKO PAIEŠKOS TĘSIASI... IR TĘSIASI...

Prieš penkerius metus, buvo rašoma straipsnyje, jauna moteris Alma Frečet, dirbusi vietiniame restorane, buvo išžaginta ir pasmaugta, kai ėjo namo iš darbo. Nusikaltimą bendromis jėgomis tyrė valstijos prokuratūra ir Kasl Roko policija. Rezultatas — absoliutus nulis. Kitais metais mažame butelyje trečiame aukšte Kerbaino gatvėje, tame pačiame Kasl Roke, buvo rasta pagyvenusi moteris — taip pat išžaginta ir pasmaugta. Po mėnesio žudikas vėl priminė save: šį kartą auka tapo jaunutė vidurinės mokyklos moksleivė.

Daug išsamesnis tyrimas, dalyvaujant FTB, irgi nedavė jokių rezultatų. Sekančių metų lapkričio mėnesį šerifo Karlo M. Kelsou, užimančio vyriausiojo apygardos tvarkos saugotojo postą vos ne nuo Pilietinio karo laikų, nebeišrinko. Šerifu tapo Džordžas Banermenas, surengęs triukšmingą kampaniją su lozungu „Sustabdykime Kasl Roko smaugiką”.

Praėjo dveji metai. Smaugiko nesuėmė, bet žmogžudystės liovėsi. Praėjusių metų sausio mėnesį du berniukai aptiko septyniolikmetės Kerolės Danberger kūną. Ji buvo laikoma dingusia be žinios po to, kai tėvai kreipėsi į policiją. Kasl Roko vidurinėje mokykloje jai vis kas nors atsitikdavo: Kerolė vis praleidinėdavo pamokas, vėluodavo, du kartus buvo sulaikyta vagiliaujant parduotuvėse, o sykį pabėgo iš namų ir nusigavo net iki Bostono. Ir Banermenas, ir valstijos policija spėjo, kad Kerolė „balsavo” pakelėje ir žudikas įsisodino ją į automašiną. Viduržiemį prasidėjęs atodrėkis aptirpdė sniegą ant merginos lavono netoli Strimers upelio, kur du berniukai ir aptiko ją. Valstijos patologoanatomas nustatė, kad ji buvo nužudyta maždaug prieš du mėnesius.

Pagaliau šių metų lapkričio antrą įvyko dar viena žmogžudystė. Auka tapo visų mėgstama Kasl Roko pradinės mokyklos mokytoja Eta Ringold. Visą gyvenimą ji lankė metodistų maldos namus, turėjo mokslinį laipsnį, garsėjo labdaringa veikla. Ji žavėjosi Roberto Brauningo kūryba. Etos Ringold lavoną rado įgrūstą į drenažo vamzdį po negrįstu, beveik nenaudojamu vieškeliu. Pasipiktinimo banga dėl panelės Ringold nužudymo nusirito per visą Naująją Angliją. Pradėta ieškoti paralelių su Albertu De Salvo, Bostono smaugiku, bet tos paralelės nėmaž nenumaldė įsisiūbavusių aistrų. Jas dar pakurstė Viljamo Liobo laikraštis „Junjon Lider”, leidžiamas ne tokiame jau tolimame Mančesteryje, Niuhampšyro valstijoje; jo vedamasis vadinosi: DYKADUONIAI POLICININKAI MŪSŲ KAIMYNYSTĖJE.

Jau vos ne šešių savaičių senumo sekmadieniniame laikraštyje, atsiduodančiame svirnu ir drėgna mediena, buvo cituojami dviejų vietos psichiatrų pasisakymai; abu entuziastingai sutiko pakomentuoti padėtį su sąlyga, kad jų pavardės nebus paminėtos. Vienas jų užsiminė apie ypatingą lytinio iškrypimo formą — smurto akto poreikį orgazmo metu. Žavinga, pagalvojo Džonis, raukydamasis. Žudikas smaugdavo savo aukas, jausdamas artėjant orgazmą.

Galvą skaudėjo vis labiau ir labiau.

Kitas psichiatras atkreipė dėmesį į tai, kad visos penkios žmogžudystės padarytos rudens pabaigoje arba žiemos pradžioje. Ir nors maniakinei-depresinei asmenybei neįmanoma pritaikyti nė vienos konkrečios schemos, tačiau to maniako nuotaikų svyravimai neabejotinai sutampa su metų laikų kaita. Jo agresyvumas susilpnėdavo galbūt nuo balandžio vidurio iki rugpjūčio pabaigos, paskui agresyvumas imdavo stiprėti ir pasiekdavo apogėjų daugmaž žmogžudystės metu.

Maniakinės euforijos būsenoje šitas žmogus, matyt, seksualiai itin pakilus, aktyvus, linkęs rizikuoti ir nusiteikęs optimistiškai. „Greičiausiai jis įsitikinęs, kad policija bejėgė jį sulaikyti “, priėjo išvadą anoniminis psichiatras. Straipsnio autorius baigdamas pridūrė, jog žudikas, šitaip manydamas, kol kas neapsiriko.

Džonis padėjo laikraštį, dirstelėjo į laikrodį. Tėvas sugrįš namo bet kurią akimirką, jeigu tik automobilis neįklimpo sniege. Džonis įmetė seną laikraštį į krosnį.

Ne mano reikalas. Ir vis tiek, tegu velniai nujoja tą Semą Veizaką.

Nesislapstyk urve, Džoni.

Bet juk jis nesislapstė, visiškai ne. Tiesiog taip atsitiko, kad jį ištiko žiauri lemtis. Prarasti didelį gyvenimo gabalą — argi tai neduoda teisės pačiam tapti žiauriam?

Ak, kaip tu savęs gailiesi.

— Velniai griebtų, — burbtelėjo pats sau. Džonis priėjo prie lango, pažvelgė į lauką. Nieko nebuvo matyti, tik dideliais, vėjo nešamais kąsniais krito sniegas. Džonis tikėjosi, kad tėvas važiuos atsargiai, ir laukė, kad štai jis įeis ir pasibaigs beprasmiška graužatis. Džonis vėl priėjo prie telefono ir neryžtingai stabtelėjo.

Gailėk savęs negailėjęs, vis tiek praradai nemenką gyvenimo dalį. Galima sakyti, geriausią savo gyvenimo dalį. Jam brangiai kainavo, kad vėl atsistotų ant kojų. Argi jis nenusipelnė paprastos vienumos? Argi neturi teisės į tai, apie ką svajojo prieš kelias minutes, — į paprastą gyvenimą?

Tokio dalyko nėra , mielas žmogau.

Gali būti, bet užtat egzistuoja nepaprastas gyvenimas. Kaip tą sykį restorane. Lieti žmonių rūbus ir ūmai sužinai apie jų smulkias baimes, menkutes paslaptis, vaikiškas pergales — tai jau nepaprastas gyvenimas. Tai talentas, o kartu ir prakeikimas.

Tarkim, jis susitiks su tuo šerifu. Bet juk nėra jokios garantijos, kad sugebės jam padėti. Tarkim, sugebės. Tarkim, atneš jam tą žudiką sidabrinėje lėkštelėje. Vėl pasikartos spaudos konferencija ligoninėje — tas pats cirkas, tik daug sykių išdidintas.

Pro skausmą galvoje ėmė įkyriai smelktis dainelė, greičiau skambios jos nuotrupos. Šitą dainelę jie dainuodavo sekmadieninėje mokykloje, kai dar buvo maži: „ Ugnele mano širdy ... tu visada būk šviesi ... mano širdy... būk šviesi, būk šviesi, būk šviesi... ”

Jis pakėlė ragelį ir surinko Veizako kabineto numerį. Dabar, po penktos, nėra jokio pavojaus. Veizakas bus išėjęs namo, o žymūs neurologai neskelbia savo namų telefonų abonentų knygose. Po šešių ar septynių ilgų signalų Džonis jau buvo bededąs ragelį, bet čia Semas atsakė:

— Taip? Klausau.

— Semai?

— Džonas Smitas? — Semo balse aiškiai skambėjo džiaugsmas, bet sykiu jame buvo justi ir nerimas.

— Taigi, aš.

— Kaip jums patinka šitoks oras? — paklausė Veizakas, gal pernelyg žvaliai. — Ar pas jus sninga?

— Sninga.

— Čia ėmė drėbti maždaug prieš valandą. Sako, kad... Džoni? Jūs turbūt skambinate dėl šerifo? Ar ne dėl to jūsų balsas toks oficialus?