— Tai jums ačiū, — tarė Herbertas stodamas. — Tiesa, Džoni?
— Tiesa, — sutiko šis. — Sara, aš padėsiu tau nunešti lovelę.
Tarpduryje Herbertas pabučiavo Denį į viršugalvį (mažylis sugriebė savo putliais pirštukais Herberto nosį ir taip suspaudė, kad šiam ištryško ašaros) ir Sarą į skruostą. Džonis nunešė lovelę prie raudono „Pinto” ir Sara davė jam raktelius, kad jis galėtų viską sudėti ant užpakalinės sėdynės.
Kai jis baigė tvarkyti, ji stovėjo prie priekinių durelių ir žiūrėjo į jį.
— Mudu padarėm viską, ką galėjom, — tarė ji ir šyptelėjo. Bet iš jos akių blizgesio jis suprato, kad Sara gali vėl pravirkti.
— Buvo visai neprastai, — tarė Džonis.
— Ar mes matysimės?
— Nežinau, Sara. O kaip tu manai?
— Ne, turbūt ne. Tai būtų per daug paprasta, tiesa?
— Taip, gana paprasta.
Ji priėjo ir pasistiepė pabučiuoti jį į skruostą. Jis jautė jos plaukų, švarių ir kvapnių, aromatą.
— Lik sveikas, — sukuždėjo ji. — Aš galvosiu apie tave.
— Laimingai, Sara, — tarė jis ir palietė jos nosį.
Ji nusisuko, sėdo prie vairo — efektinga jauna moteris, kurios vyras kopia karjeros laiptais. Tegul mane velniai nujoja, pagalvojo Džonis, jeigu ji kitais metais dar važinės tuo „Pintu”.
Užsidegė žibintai, motoras ėmė stuksenti lyg siuvamoji mašina. Sara pamojo Džoniui ranka, ir automobilis pajudėjo. Džonis stovėjo prie trinkos, susikišęs rankas į kišenes, ir žiūrėjo jai įkandin. Jo širdyje kažkas lyg ir užsidarė. Bet tai neatrodė be galo svarbu. Visiškai nesvarbu — štai kas blogiausia.
Jis žiūrėjo, kol dingo iš akių užpakalinės šviesos, paskui užlipo verandos laiptais ir įėjo į namą. Tėvas sėdėjo aukštoje supamoje kėdėje svetainėje. Televizorius buvo išjungtas. Jis žiūrėjo į žaislus, kuriuos rado kamaroje ir kurie dabar mėtėsi ant kilimo.
— Džiaugiuosi, sutikęs Sarą, — tarė Herbertas. — Ar jūs abu... — sekundę, ne daugiau jis dvejojo — ...gerai praleidote laiką?
— Taip, — atsakė Džonis.
— Ar ji dar atvažiuos?
— Manau, kad ne.
Jiedu su tėvu žiūrėjo vienas į kitą.
— Na ką gi, gal šitaip ir geriausia, — pagaliau tarė Herbertas.
— Taip. Gal ir taip.
— Tu žaisdavai su šitais žaislais, — tarė Herbertas, klaupdamasis jų rinkti. — Aš atidaviau visą krūvą jų Lotei Gedrou, kai ji pagimdė dvynukus, bet šis tas dar liko. Aš juos išsaugojau.
Vieną po kito jis vartė žaislus rankose, apžiūrinėjo juos, paskui dėjo į dėžę. Lenktyninis automobilis. Buldozeris. Policijos mašina. Ugniagesių mašinėlė su kranu ir kopėčiomis; beveik visi raudoni dažai buvo nusitrynę toje vietoje, kur ją čiupinėdavo maža rankutė. Jis nunešė juos į kamarą ir vėl paslėpė.
Džonis išsiskyrė su Sara Hezlit trejiems metams.
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
1
Tais metais anksti pasnigo. Lapkričio septintąją sniegas jau dengė žemę šešių colių sluoksniu ir Džonis, eidamas pasivaikščioti iki pašto dėžutės, gavo apsiauti senus žalius batus kaučiuko padais ir užsivilkti seną striukę. Prieš dvi savaites Deivis Pelsenas atsiuntė jam tekstus, kuriuos jis turės nagrinėti sausio mėnesį, ir Džonis jau pradėjo apmetinėti būsimų pamokų planus. Jis nekantravo grįžti į mokyklą. Deivis surado jam ir butą Klivze. Houlendo gatvė 24. Džonis turėjo popieriaus skiautelę su adresu piniginėje, nes gatvės pavadinimą ir namo numerį jis vis užmiršdavo, ir tas jį erzino.
Pažeme slinko rūškani debesys, gyvsidabrio stulpelis buvo nukritęs žemiau nulio. Džoniui žingsniuojant keliuku, pradėjo suktis pirmosios snaigės. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tad jis nesivaržydamas iškišo liežuvį ir mėgino pagauti snaigę. Beveik visai nebešlubavo ir gerai jautėsi. Jau dvi savaitės, o gal ir daugiau, nebeskaudėjo galvos.
Pašto dėžutėje jis rado reklaminį prospektą, „Njuzviko” numerį ir nedidelį standų voką, adresuotą Džoniui Smitui, be atgalinio adreso. Eidamas atgal, Džonis atplėšė voką, o visa kita susikišo į užpakalinę kelnių kišenę. Jis ištraukė žurnalo lapą, viršuje pamatė pavadinimą „Insaid Vju” ir sustojo pusiaukelėje į namus.
Tai buvo praėjusios savaitės numerio trečias puslapis. Pagrindinę vietą jame užėmė straipsnis, kuriame reporteris „demaskavo simpatišką komiką iš televizijos detektyvo; pasirodo, komikas du kartus buvo mestas iš mokyklos (prieš dvylika metų) ir nubaustas už kokaino Įsakymą (prieš šešetą metų). Kvapą gniaužianti naujiena Amerikos namų šeimininkėms. Ten taip pat buvo grūdų dieta, vunderkindo fotografija ir pasakojimas apie devynerių metų mergaitę, stebuklingai išgijusią nuo cerebrinio paralyžiaus Lurde („GYDYTOJAI SUTRIKĘ” — džiugiai trimitavo antraštė). Apačioje buvo apibrėžta žinutė: „AIŠKIAREGIS IS MEINO PRISIPAŽĮSTA ESĄS APGAVIKAS”. Žinutė nebuvo pasirašyta.
„Insaid Vju” visada laikė savo pareiga ne tik kuo išsamiau jus informuoti apie ekstrasensus, kuriuos ignoruoja vadinamoji „didžioji spauda”, bet ir demaskuoti apgavikus bei šarlatanus, iki šiol trukdančius oficialiai pripažinti paranormalius reiškinius.
Vienais iš tokių apgavikų neseniai prisipažino melavęs mūsų žurnalo korespondentui. Tariamasis „aiškiaregis” Džonas Smitas iš Pounelo, Meino valstija, prisipažino: „Aš dariau visa tai, kad galėčiau apmokėti savo ligoninės sąskaitas. Jeigu man dar pavyks sulipdyti knygą, tai gausiu pakankamai pinigų, kad galėčiau atiduoti ir skolas, ir porą metelių pagyventi be rūpesčių. Šiais laikais žmonės linkę patikėti bet kuo, tai kodėl man praleisti tokią progą? Čia Smitas nusišypsojo.
„Insaid Vju” dėka, kuris nuolatos primena skaitytojams, kad vienam tikram aiškiaregiui tenka du apsišaukėliai, padažo Džonis Smitais negaus. Mes dar kartą patvirtiname savo pažadą išmokėti 1000 dolerių kiekvienam, galinčiam įrodyti, jog kuris nors pagarsėjęs aiškiaregis — apgavikas.
/apgavikai ir šarlatanai, saugokitės!
Džonis du kartus perskaitė žinutę, sniegas jau krito dribsniais. Jis nejučiomis nusišypsojo. Visados budri spauda, matyt, supyksta, kai koks nors prasčiokas nuleidžia jos atstovą nuo verandos laiptų. Jis įdėjo išplėštą lapą atgal į voką ir įsikišo į užpakalinę kišenę.
— Disai, — balsiai pasakė jis, — tikiuosi, kad tavo mėlynės dar nepraėjo.
2
O tėvui tas visai nepatiko. Herbertas perskaitė iškarpą ir pasipiktinęs numetė ant virtuvės stalo.
— Turėtum paduoti tą kalės vaiką į teismą, Džoni, juk tai grynas šmeižtas. Tyčinis šantažas.
— Visiškai sutinku, — tarė Džonis. Lauke visai sutemo. Dienos metu lėtai krintantis sniegas nakčiai artėjant pavirto ankstyvosios žiemos pūga. Vėjas kvatojosi ir stūgavo pastogėje. Keliukas pradingo po sniego sąnašomis, primenančiomis miniatiūrines kopas. — Bet mudviejų pokalbio niekas negirdėjo, ir Disas tą puikiai žino. Jo žodis lemiamas.
— Jam net neužteko drąsos pasirašyti pavardę po šituo melu, — tarė Herbertas. — Tu tik pažvelk į šitą „Insaid Vju” šaltinį”. Koks tai šaltinis? Priversk jį nurodyti, štai ką aš turiu galvoje.
— To nepadarysi, — šyptelėjo Džonis. — Tai būtų tas pats kaip prieiti prie paties įžūliausio kvartalo mušeikos, užklijavus ant klyno užrašą „NAGI, IŠPIRK MAN”. Po to jie paverstų tą istoriją šventuoju karu, įdėtų į pirmąjį puslapį ir taip toliau. Ačiū, šito nereikia. Na, o man jie padarė paslaugą. Aš neketinu daryti karjeros, pranašaudamas, kur senelis paslėpė biržos akcijas arba kas laimės lenktynes Skarboro kalvose. Arba kad ir ta loterija. — Vienas iš labiausiai Džonį nustebinusių dalykų, jam pabudus iš komos, buvo žinia, kad Meinas ir tuzinas kitų valstijų įsteigė oficialias loterijas. — Per paskutinį mėnesį aš gavau šešiolika laiškų, kurių autoriai meldė pasakyti jiems, kurie numeriai laimės. Tai nesąmonė. Net jei ir galėčiau jiems tą pasakyti, o to aš negaliu, kokia iš to nauda? Juk negali atsinešti to skaičiaus į Meino loteriją, ištrauki tai, ką tau duoda. Bet aš vis dar gaunu laiškų.
Читать дальше