Jis apkabino ją per juosmenį ir švelniai pabučiavo. Jos lūpos prasivėrė.
— Ak, Džoni, — tarė ji, įsikniaubusi jam į kaklą, — aš myliu tave.
— Aš irgi tave myliu, Sara.
— Kur mudu eisime? — paklausė ji pasitraukdama. Jos akys pasidarė aiškios ir tamsios kaip smaragdai. — Kur?
4
Kluone ant šiaudais pakreikto aukšto jis patiesė išblukusią kareivišką antklodę, seną, bet švarią. Skaniai kvepėjo šienas. Aukštai pastogėje paslaptingai suulbo, sušnarėjo sparnais kregždės, bet, greit aprimusios, vėl sutūpė. Apdulkėjęs langelis žvelgė į namą ir verandą. Sara pratrynė stikle akutę ir pasižiūrėjo į Denį.
— Ar čia gerai? — paklausė Džonis.
— Taip. Geriau čia. Viduje jausčiaus lyg... — Nerasdama žodžio, ji gūžtelėjo pečiais.
— Lyg matytų tėtis?
— Taip. Tai liečia tiktai mus.
— Be pašalinių.
— Be pašalinių, — pritarė ji. Atsigulė kniūpsčia, prigludusi skruostu prie išblukusios antklodės, sulenkusi kojas per kelius. Nusimetė batelį — vieną, paskui kitą. — Atsek, Džoni.
Jis atsiklaupė šalia ir patraukė žemyn užtrauktuką. Šitas truktelėjimas tyloje pasirodė garsus. Jos nugaros švelnų rudumą paryškino baltos kelnaitės. Jis pabučiavo tarp menčių, ir ji krūptelėjo.
— Sara, — sukuždėjo jis.
— Ką?
— Turiu tau kai ką pasakyti.
— Ką?
— Per vieną iš tų operacijų chirurgas neapsižiūrėjęs iškastravo mane.
Ji sudavė jam per petį.
— Džoni, tu nepasikeitei. Dar pasakyk, kad turėjai draugą, kuris nusisuko sprandą ant karuselės Topsemo mugėje.
— Šventa teisybė, — pasakė jis.
Jos ranka glostė jį lyg šilkas, švelniai judėdama aukštyn ir žemyn.
— Neatrodo, kad jie būtų padarę tau ką nors nepataisomo, — tarė ji, spindinčiomis akimis gaudydama jo žvilgsnį. — Visai nepanašu į tai. Gal patikrinkim?
Svaigiai kvepiantis šienas. Sustojęs laikas. Kareiviškos antklodės šiurkštumas, jos odos švelnumas, jos nuogumas... Jis grimzdo į ją, kaip grimztama į seną, nepamirštamą sapną.
— Ak, Džoni... mielasis... — Jos balse vis didėjantis susijaudinimas. Vis greičiau judantys klubai. Jos balsas kažkur toli toli. Jos plaukai tarytum liepsna degino petį, krūtinę. Jis panardino veidą į juos, išnykdamas šitoje šviesių plaukų tamsoje.
Laikas, sustojęs svaigiame šieno kvepėjime. Šiurkšti antklodė. Senas kluonas, pratisai girgždantis tartum laivas spalio vėjuje. Pro stogo plyšius skverbėsi silpna balta šviesa, daugybėje pieštuko šerdies storio saulės spindulių sukosi ir šoko šiaudų dulkelės.
Ji suriko. Kažkurią akimirką suriko jo vardą, dar kartą, dar ir dar, tarsi refreną. Jos pirštai smigo į jo kūną lyg pentinai. Žirgas ir raitelis. Pagaliau atkimštas senas vynas, vynas iš geriausio vynuogyno.
Paskui jie sėdėjo prie lango, žiūrėjo į kiemą. Sara užsivilko suknelę ant nuogo kūno ir valandėlę paliko jį. Jis sėdėjo, apie nieką negalvodamas, užteko ją matyti pro langelį, sumažėjusią, žingsniuojančią per kiemą link verandos. Ji pasilenkė prie kūdikio ir pataisė antklodę. Grįžtant atgal vėjas šiaušė jos plaukus, žaismingai gaudė už suknelės kraštų.
— Jis miegos dar gerą pusvalandį, — pasakė ji grįžusi.
— Nejaugi? — nusijuokė Džonis. — Tai gal ir aš snūstelėsiu.
Ji perbraukė basos kojos pirštais jam per pilvą.
— Tik pabandyk.
Ir vėl viskas iš naujo, tiktai šį kartą ji buvo viršuje, kone maldininkės poza, nuleidusi galvą, į priekį krintantys plaukai uždengė veidą. Iš lėto. Ir štai viskas baigta.
5
— Sara...
— Ne, Džoni. Geriau nesakyk. Jau laikas.
— Aš tik norėjau pasakyti, kokia tu graži.
— Tikrai?
— Tikrai, — švelniai tarė jis. — Brangioji Sara.
— Ar mes atsiėmėm už viską? — paklausė ji.
Džonis nusišypsojo.
— Sara, mes padarėme viską, ką galėjom.
6
Sugrįžęs namo iš Vestbruko, Herbertas, rodės, nė kiek nenustebo, išvydęs Sarą. Jis pasisveikino su ja, pažaidė su Deniu ir pabarė Sarą, kad neprisirengė atvežti jo anksčiau.
— Jis paveldėjo jūsų plaukus ir veido spalvą, — tarė Herbertas. — Manau, kad ir akys bus jūsų, kai nustos keistis.
— Kad tik būtų paveldėjęs tėvo protą, — atsakė Sara. Ji pasirišo prijuostę ant melsvos vilnonės suknelės. Už lango leidosi saulė. Dar dvidešimt minučių, ir bus visai tamsu.
— Apskritai verda šituose namuose Džonis, — tarė Herbertas.
— Negalėjau jos sulaikyti. Pridėjo man prie smilkinio pistoletą.
— Na ką gi, gal tai ir geriau, — tarė Herbertas. — Nes iš tavęs be prancūziškų-amerikietiškų spageti nieko kito nesulauksi.
Džonis metė į tėvą žurnalą, o Denis ėmė kvatoti plonu, šaižiu balseliu, kuris skambėjo visame name.
Nejaugi jis nenumano? stebėjosi Džonis. Juk man viskas kaip ant kaktos parašyta. Šiek tiek vėliau, kai tėvas rausėsi kamaroje, ieškodamas dėžės su senais Džonio žaislais, kurių neleido Verai išdalyti, jam ūmai toptelėjo mintis: Turbūt jis viską supranta.
Jie vakarieniavo. Herbertas paklausė Saros, ką veikia Voltas Vašingtone, ir ji atsakė, jog vyras išvažiavo į konferenciją dėl indėnų teritorijų, kurias šie reikalauja grąžinti. Tokiuose susibūrimuose, pasakė ji, respublikonai paprastai aiškinasi, iš kurios pusės pučia vėjas.
— Dauguma žmonių, su kuriais jis susitikinėja, mano, kad jeigu ateinančiais metais iškels kandidatu Reiganą vietoj Fordo, tai reikš partijos mirtį, — dėstė Sara. — O jeigu Didžioji Senoji Partija numirs, tai Voltas negalės balotiruotis į Bilo Koeno vietą septyniasdešimt aštuntaisiais, kai Koenas pretenduos į Bilo Hatavėjaus vietą senate.
Herbertas stebėjo, kaip Denis valgo pupeles, susikaupęs, vieną po kitos, kramtydamas visais šešiais savo dantukais.
— Nemanau, kad Koenui užteks kantrybės laukti septyniasdešimt aštuntųjų, kad patektų į senatą. Jis pasisakys prieš Maskį kitais metais.
— Voltas sako, kad Bilas Koenas ne toks kvailas, — tarė Sara. — Jis išlauks. Voltas mano, kad jo paties šansai didėja, ir aš pradedu juo tikėti.
Po vakarienės jie sėdėjo svetainėje, bet apie politiką nebebuvo kalbama. Jie žiūrėjo, kaip Denis žaidžia su senais mediniais automobiliais ir sunkvežimiais, kuriuos dar jaunas Herbertas Smitas padarė savo sūnui prieš ketvirtį amžiaus. Dar jaunas Herbertas Smitas, kuris buvo vedęs tvirtą, geraširdišką moterį, retkarčiais vakare išgeriančią butelį „Juodosios markės” alaus. Jis neturėjo nė vieno žilo plauko ir dėjo dideles viltis į savo sūnų.
Jis viską supranta, mąstė Džonis, gurkšnodamas kavą. Žino jis ar ne, kas įvyko tarp Saros ir manęs šią popietę, įtaria ar ne, kas galėjo įvykti, jis supranta svarbiausią dalyką: tai savęs apgaudinėjimas. Nebegalima nieko nei pakeisti, nei ištaisyti „ galima tik pabandyti susitaikyti su tuo. Šiandien mes su ja sudarėme santuoką , kurios niekada nebus. Ir štai šį vakarą jis žaidžia su savo anūku.
Džonis prisiminė Laimės Ratą. Štai jis lėtėja, lėtėja... Sustoja...
Nulis. Visi pralaimi.
Nepastebimai prisėlino liūdesys, slegiantis nevilties jausmas, bet Džonis nusikratė jo. Dar ne laikas liūdėti, bent dabar.
Apie pusę devynių Denis pradėjo aikštytis, pykti, ir Sara tarė:
— Mums metas važiuoti, vaikinai. Pakeliui į Kenebanką jis galės pačiulpti savo buteliuką. Pavažiavus kokias tris mylias, jis suglebs ir užmigs. Ačiū už viešnagę. — Jos švytinčios žalios akys akimirką įsmigo į Džonį.
Читать дальше