Stephen King - Tylos zona

— Nesuprantu, ką tai turi bendro su tuo raštpalaikiu.

— Jeigu žmonės manys, kad aš apsišaukėlis, jie paliks mane ramybėje.

— Aha, — tarė Herbertas. — Dabar supratau, ką turi galvoje. — Jis užsidegė pypkę. — Juk tau tai nemalonu, tiesa?

— Ne, — atsakė Džonis. — Mes abu vengdavome šitos temos, ir man tai buvo savotiška atvanga. Juk kartais atrodo, kad kiti žmonės tik apie tai ir tenori kalbėti. — Svarbiausia buvo ne tas jų smalsumas — šitai dar galima ištverti. Bet kai jis užeidavo į Slokamo universalinę nusipirkti vaisvandenio ar duonos kepalo, pardavėja stengdavosi paimti pinigus, nepaliesdama jo rankos, ir išgąsčio jos akyse negalėjai nepastebėti. Tėvo draugai iš tolo pamodavo jam, užuot paspaudę ranką. Spalio mėnesį Herbertas buvo pasamdęs mergaitę iš vietinės mokyklos kartą per savaitę aptvarkyti namo. Po trijų savaičių ji atsisakė darbo, nieko neaiškindama — turbūt mokykloje kas nors jai papasakojo, kieno butą ji tvarko. Džoniui net ėmė rodytis, jog kiekvienam, trokštančiam būti palytėtam, geidžiančiam ką nors sužinoti, pasinaudoti ypatingu jo talentu, būtinai atsiranda antipodas, vengiantis jo lyg raupsuotojo. Tokiais momentais Džonis prisimindavo seseris, spoksančias į jį tą dieną, kai jis pasakė Eilinai Meigaun, kad jos bute gaisras, spoksančias it šarkas nuo telefono laidų. Prisimindavo, kaip televizijos reporteris traukėsi atatupstas, netikėtai nutrūkus spaudos konferencijai, pritardamas viskam, ką tik jis sakė, bet maldaudamas, kad tik Džonis jo neliestų. Šiaip ar taip, tas reporteris nebuvo sveikas.

— Gerai, verčiau nekalbėkime apie tai, — pritarė Herbertas. — Tuo labiau kad aš iškart prisimenu motiną. Ji buvo šventai įsitikinusi, kad tau suteikta... (nežinau, kaip tai ir pavadinti) ypatingai misijai atlikti. Kartais net pagalvoju, kad gal ji ir teisi buvo.

Džonis gūžtelėjo pečiais:

— Noriu tik vieno: normaliai gyventi. Pamiršti visą tą prakeiktą istoriją. Ir jeigu šitas varganas paskvilis padės man, tuo geriau.

— Bet tu dar nepraradai tų ypatybių? — paklausė Herbertas, įdėmiai žvelgdamas į sūnų.

Džonis prisiminė vieną praėjusios savaitės vakarą. Jiedu važiavo pietauti — retas atvejis, kai taip striuka su pinigais. Patraukė į „Koulz fam” restoraną — bene geriausią apygardoje ir visada sausakimšą. Vakaras buvo šaltas, o restorano salė jauki ir šilta. Džonis nunešė tėvo ir savo paltus į rūbinę ir, kol čiupinėjo sukabintus paltus, ieškodamas tuščio kablio, jo galvoje it kaskados keitėsi įvairiausi ryškių įspūdžių srautai. Šitaip jam jau yra buvę, o kitąkart jis galėtų čiupinėti kiekvieną paltą net ir po dvidešimt minučių, bet jie neprabiltų. Štai moteriškas paltas su kailine apykakle. Ji turi romaniuką su vienu iš vyro pokerio partnerių, baisiausiai būgštauja dėl to, bet nežino, kaip jį nutraukti. Vyriška medvilninė striukė, pamušta avikailiu. Vyrukas irgi pergyvena — dėl brolio, sunkiai sužeisto statyboje prieš savaitę. Mažo berniuko striukė — močiutė, gyvenanti Dareme, šiandien padovanojo jam tranzistorių, ir jis be galo širdo, kad tėvas neleido jam neštis to tranzistoriaus į salę. Ir dar vienas, paprastas, juodas apsiaustas, kuris sukėlė jam siaubą ir atėmė apetitą. Šito apsiausto savininkas kraustėsi iš proto. Jam kol kas sekėsi to neparodyti — netgi žmona nieko neįtarė, — tačiau vaizduotę jam palaipsniui temdė vis dažnėjantys kliedėjimo priepuoliai. Liesdamas tą apsiaustą jis jautėsi taip, tarsi liestų besiraitančių gyvačių kamuolį.

— Taip, aš tebeturiu jas, — trumpai atsakė Džonis. — Velniškai norėčiau jų nusikratyti.

— Tu išties taip manai?

Džoniui neišėjo iš galvos paprastas, juodas apsiaustas. Paknebinėjęs padėtą maistą, jis ėmė dairytis į šalis, mėgindamas išskirti tą žmogų minioje, bet jam nesisekė.

— Taip, — tarė jis. — Aš taip manau.

— Geriausia viską pamiršti, — tarė Herbertas ir patapšnojo sūnui per petį.

3

Maždaug po mėnesio viskas, atrodė, lyg ir pasimiršo. Džonis buvo nuvažiavęs į mokyklą dalyvauti mokytojų, pradedančių dėstyti nuo mokslo metų vidurio, pasitarime, kartu nugabeno ir savo mantą į naująjį butą, kuris pasirodė ankštokas, bet visiškai tinkamas gyventi.

Jis išsirengė tėvo automobiliu ir paskutinę akimirką Herbertas paklausė:

— Ar nesinervini? Nebijai važiuoti?

Džonis papurtė galvą. Paskutiniu metu prisiminimai apie avariją jam nebežadino jokių jausmų. Jei kas nors turi jam atsitikti, atsitiks ir taip. Širdies gilumoje buvo įsitikinęs, kad žaibas antrą kartą nebetrenks į tą pačią vietą — jis nemanė, kad žus autokatastrofoje.

Ir tikrai, ilga kelionė buvo rami ir nevarginanti, o pasitarime vyravo visai šeimyniška atmosfera. Visi senieji kolegos, dar dėstantys Klivz Milzo mokykloje, prieidavo palinkėti jam sėkmės. Žinia, jis pastebėjo, kad tiktai kai kurie paspaudė ranką, jis jautė tam tikrą atsargumą ir nepasitikėjimą jų žvilgsniuose. Gal taip tik pasirodė, tikino jis save, važiuodamas namo. O jeigu ne, na ką gi... ir tai savotiška pramoga. Gaila, kad jie neskaito „Insaid Vju”, nežino, kad jis apsišaukėlis ir neverta jo bijoti.

Po pasitarimo jam beliko grįžti į Pounelą ir laukti, kol baigsis Kalėdų atostogos. Banderolių su daiktais nebepasitaikydavo, sakytum kažkas būtų nuspaudęs jungiklį — štai kokia spausdinto žodžio jėga, pasakė Džonis tėvui. Jas pakeitė trumpas srautas niršių, daugiausia anoniminių laiškų nuo žmonių, kurie jautėsi esą apgauti.

„Kad tu sudegtum PRA! GA! RE! už savo niekšingus planus apgauti mūsų Amerikos Respublika, — linkėjo tipiškas laiškas, parašytas ant suglamžyto „Ramada” viešbučio blanko ir išsiųstas iš Jorko, Pensilvanijos valstija. — Tu žūlikas ir pašvynkus maita. Garbė Dievui, kad tas lajkraštis tave keurai permatė. Jūms turėtų būti labai gėda dėl savęs, sere. Biblija sako, kad paprastą nusidėjėli įmes į U! G! N! I! E! S ežerą ir jis ten sudeks, o ME! LA! KIN! GAS! PRA! NA! ŠAS! deks per amžius ir VY! SA! DA! Tu tas Melagingas Pranašas, kuris pardavė savo Nemirtingą Dūšią už keletą skatikų. Ir tai yra galas mano laiško ir aš tikiuosi jūsų paties labui nesutikti jūsų Gimto Miesto Gatvėse. Pasirašo, DRAUGAS (Dievo, o ne jūsų, Sere)!”

Pasirodžius žinutei „Insaid Vju”, per dvidešimt dienų atėjo keliasdešimt panašaus turinio laiškų. Keletas perėjūnų pasisiūlė būti Džonio partneriais. „Aš buvau fokusininko asistentas, — gyrėsi vienas iš rašančiųjų, — ir sugebu lengvai išpurtyti seną kekšę iš korseto. Jeigu repetuojate kokį nors telepatinį triuką, labai jums tikčiau!”

Paskui laiškų srautas išdžiūvo, lygiai kaip dėžučių ir banderolių antplūdis. Kartą lapkričio pabaigoje Džonis atidarė pašto dėžutę ir trečią dieną iš eilės rado ją tuščią; jis patraukė namo, prisimindamas Endžio Vordolo žodžius: kiekvienam amerikiečiui ateina diena, kai jis gali išgarsėti penkiolikai minučių. Matyt, jo penkiolika minučių atėjo ir praėjo, ir niekas taip nesidžiaugė dėl to, kaip jis pats.

Bet, kaip parodė įvykiai, džiaugtis buvo anksti.

4

— Čia Smitas? — paklausė balsas telefono ragelyje. — Džonis Smitas?

— Taip. — Balsas buvo nepažįstamas, bet žmogus aiškiai neapsiriko numeriu. Džonis šiek tiek sutriko, nes tėvas prieš trejetą mėnesių pakeitė telefono numerį. Šiandien gruodžio septyniolikta, jųdviejų eglutė jau stovėjo svetainės kampe, pastatyta ant senos kryžmos, Herberto sukaltos, kai Džonis dar buvo mažas. Lauke snigo.