Stephen King - Tylos zona

— Ne, mes puikiai tvarkomės patys, ar ne, Deni? Eikš čia, mažyli. — Vikriais judesiais ji atsegė diržus, prilaikančius rubuilį kūdikį sėdynėje, ir iškėlė jį. Denis nužvelgė kiemą įdėmiai ir išgąstingai, paskui įsistebeilijo į Džonį. Jis nusišypsojo.

— Ga, ga! — tarė Džonis, mosuodamas abiem rankom.

— Atrodo, jis nori pas tave ant rankų, — tarė Sara. — Labai keista. Denis — tikras respublikonas, kaip ir tėvas, nemėgsta demonstruoti savo jausmų. Ar nori jį palaikyti?

— Aišku, noriu, — atsakė Džonis šiek tiek neryžtingai.

Sara šyptelėjo.

— Jis nesuduš, bet tu turbūt ir neišmesi jo, — pasakė ji, paduodama Denį. — Jei ir išmestum, jis greičiausiai atšoktų nuo žemės kaip sviedinys. Siaubingai nusipenėjęs vaikas.

— Gu gu! — pasakė Denis, viena ranka patikimai apkabindamas Džoniui kaklą ir patenkintas žvelgdamas į motiną.

— Nuostabu! — tarė Sara. — Jis niekados neina prie žmonių... Džoni? Džoni?

Vos kūdikio rankutė apglėbė Džoniui kaklą, jį užplūdo įvairiausių jausmų srautas tarsi malonus drungnas dušas. Nieko tamsaus, jokio nerimo kūdikio sieloje. Viskas paprasta iki skaidrumo. Jokios užuominos apie kūdikio ateitį. Jokių neramių nuojautų. Nei karčių prisiminimų. Ir jokių žodžių, tik stiprūs pojūčiai: šiluma, švara, motina, kažkoks vyriškis — tai jis, Džonis.

— Džoni? — Sara susirūpinusi žvelgė į jį.

— A?

— Ar viskas gerai?

Ji klausia mane apie sūnų, susizgribo jis. Ar viskas gerai Deniui? Ar yra pagrindo nerimui? Nemalonumams?

— Viskas puiku, — tarė Džonis. — Jei nori, einam į vidų, bet paprastai aš kiurksau verandoje. Dar prisisėdėsim virtuvėje.

— Kas gali būti geriau už verandą. O Denis, atrodo, nori apeiti kiemą. Didelis kiemas, sako jis. Ar ne taip, mažyli? — Ji pataršė jam plaukučius, ir Denis nusijuokė.

— Ar galima paleisti jį vieną?

— Kol nesumanys suvalgyti kokios nors skiedros.

— Jos ilgos, aš jas ruošiu prakurams, — paaiškino Džonis, atsargiai statydamas Denį žemėn tarytum senovišką kinų vazą. — Gera mankšta.

— Kaip tu jautiesi?

— Man regis, geriau nė būti negali, — atsakė Džonis, prisiminęs, kaip prieš keletą dienų nuleido nuo laiptelių Ričardą Disą.

— Tai puiku. Buvai visai sumenkęs, kai paskutinį kartą tave mačiau.

Džonis linktelėjo.

— Operacijos.

— Džoni...

Jis pažvelgė į ją ir vėl viskas keistai susijaukė: neaiški nuojauta, kaltės jausmas ir kažkoks užslėptas lūkestis. Ji žiūrėjo į jį — tiesiai ir atvirai.

— Ką?

— Pameni... sutuoktuvių žiedą?

Jis linktelėjo.

— Jis buvo ten. Ten, kur tu sakei. Aš jį išmečiau.

— Išmetei? — Jis nėmaž nenustebo.

— Aš išmečiau jį ir neprasitariau nė žodžiu Voltui. — Ji krestelėjo galvą. — Nė pati nežinau kodėl. Nuo tos dienos nerandu sau vietos.

— Neverta prisiminti.

Jiedu stovėjo ant laiptelių ir žvelgė vienas į kitą. Saros skruostai pradėjo kaisti, bet ji nenuleido akių.

— Aš norėčiau, kad mudu kai ką užbaigtume, — paprastai tarė ji.

— Kol kas mes tam neturėjome progos.

— Sara... — pradėjo jis ir nutilo. Visiškai nežinojo, ką toliau sakyti. Apačioje Denis nusvirduliavo šešetą žingsnių, žnektelėjo ant sėdynės ir džiaugsmingai sukrykštė, neprarasdamas geros nuotaikos.

— Tai va, — tarė ji. — Aš nežinau, ar tai gerai, ar tai blogai. Aš myliu Voltą. Jis doras žmogus, jį lengva mylėti. Galbūt vienintelis dalykas, kurį sugebu — atskirti dorą žmogų nuo nedoro. Denas — tas vaikinas, su kuriuo draugavau koledže — buvo iš nedorų. Tu leidai man pajusti visiškai kitą jausmą, Džoni. Be tavęs aš niekados nebūčiau galėjusi įvertinti Volto.

— Sara, tu neprivalai...

— Aš privalau , — nenusileido ji. Jos balsas pasidarė tylus ir įtemptas— Todėl kad šitokie dalykai sakomi kartą gyvenime. Ir žmogus arba supranta tave, arba ne, bet kuriuo atveju tai yra pabaiga, nes dar kartą pradėti tokį pokalbį nebeįmanoma. — Ji maldaujamai žvelgė į jį. — Ar supranti mane?

— Taip, rodos, suprantu.

— Aš tave myliu, Džoni, — tarė ji. — Ir visada mylėjau. Aš mėginau įtikinti save, kad mus išskyrė dievo valia. Nežinau. Nejau pašvinkusi dešrelė — tai dievo valia? Arba du vaikėzai, vidurnaktį surengę lenktynes plente? Aš trokštu tiktai vieno... — Vėsų spalio vidurdienį pabrėžtinai tariami jos žodžiai skambėjo lyg brangaus metalo plokštelė, stuksenama auksakalio plaktuko, — ... trokštu to, ką iš mūsų atėmė. — Jos balsas suvirpėjo. Ji nuleido akis. — Trokštu visa širdimi, Džoni. O tu?

— Taip, — tarė jis, ištiesė rankas, norėdamas ją apkabinti, ir sutriko, kai Sara, papurčiusi galvą, žingtelėjo atgal.

— Tiktai ne Deniui matant, — tarė ji. — Galbūt tai paika, bet jausčiausi lyg ištvirkaudama viešoje vietoje. Aš noriu patirti viską, Džoni. — Jos skruostai vėl nukaito, žavus jų raudonis ėmė svaiginti jį — Aš noriu, kad glamonėtum mane, bučiuotum mane, ir mylėtum, — kalbėjo ji. Jos balsas vėl suvirpėjo, beveik nutrūko. — Turbūt tai negerai, bet nieko negaliu sau padaryti. Tai negerai, bet teisinga. Tai sąžininga .

Jis nubraukė ašarą, lėtai riedančią jos skruostu.

— Ir tik šiandien, vieną kartą?

Ji linktelėjo.

— Šiandien mes pamėginsim susigrąžinti viską, ką praradom. Viską, kas būtų buvę, jeigu ne ta nelaimė. — Ji pakėlė akis, jos buvo dar žalesnės nei paprastai, ir pilnos ašarų. — Ar mes galėsime susigrąžinti viską iškart, Džoni?

— Ne, — tarė jis šypsodamasis. — Bet galima pamėginti.

Ji meiliai pažvelgė žemyn į Denį, vis nesėkmingai bandantį užsirioglinti ant trinkos.

— Jis greit užmigs, — pasakė ji.

3

Jie sėdėjo verandoje ir žiūrėjo, kaip Denis žaidžia po aukštu mėlynu dangumi. Jie neskubėjo, atrodė ramūs, bet abu vis labiau jaudinosi. Sara atsisagstė paltą ir atsisėdo į supamą kėdę, užsikėlusi koją ant kojos; ji vilkėjo melsva vilnone suknele, vėjas taršė plaukus, išleistus ant pečių. Raudonis nenyko nuo jos skruostų. O aukštai danguje balti debesys plaukė iš vakarų į rytus.

Jie plepėjo apie visokius neesminius dalykus — skubėti nebuvo kur. Pirmą kartą po to, kai atsibudo iš komos, Džonis pajuto, kad laikas jam ne priešas. Atėmęs iš jų tai, kas svarbiausia, jis suteikė jiems mažą atokvėpį ir dabar jie gali pasinaudoti tuo. Jiedu šnekėjosi apie pažįstamus, sukūrusius šeimas, apie merginą iš Klivz Milzo, laimėjusią Merito stipendiją, apie nepriklausomą Meino gubernatorių. Sara pasakė, kad jis pasidarė panašus į Lerčą iš seno televizijos serialo apie Adamsų šeimą, ir abu plyšo juokais.

— Pažvelk į jį, — tarė Sara, linktelėdama į Denį.

Mažylis sėdėjo žolėje prie Veros Smit pastatytų pinučių gebenei, čiulpė nykštį ir mieguistai žiūrėjo į juos.

Ji išėmė iš „Pinto” užpakalinės sėdynės kelioninę lovelę.

— Ar jam bus gerai verandoje? — paklausė ji Džonio. — Juk taip šilta. Tegu pamiega gryname ore.

— Verandoje jam bus labai gerai, — atsakė Džonis.

Ji pastatė lovelę šešėlyje, paguldė sūnų ir užklojo dviem antklodėlėm iki pat smakro.

— Čiūčia liūlia, mažyti, — tarė Sara.

Jis nusišypsojo jai ir užmerkė akis.

— Ir viskas? — nusistebėjo Džonis.

— Ir viskas, — patvirtino Sara. Ji priėjo prie jo ir apkabino kaklą. Jis išgirdo, kaip po suknele sučiužėjo apatinukas. — Noriu, kad pabučiuotum mane, — ramiai tarė ji. — Aš laukiau penkerius metus, Džoni, kol tu vėl mane pabučiuosi.