Stephen King - Tylos zona

Gendronas vis dar neįstengė išspausti nė žodžio.

Gregas giliai atsikvėpė.

— Jie visi manys, kad aš juokus krečiu, suprantate? Jie ir apie Longlį šitaip manė. O aš nejuokauju. Aš statau vėjinius malūnus. O jūs tieksite statybines medžiagas.

Jis nuščiuvo. Kabinete vėl pasidarė tylu, tiktai tiksėjo laikrodis. Galų gale Gendronas sukuždėjo:

— Iš kur jūs gavote tas nuotraukas? Elimeno darbas?

— Ai, niekai. Neverta nė kalbėti. Pamirškite tas nuotraukas. Pasiimkite jas.

— O kas turi negatyvus?

— Vištuk, — nuoširdžiai tarė Gregas, — jūs nesuprantate padėties.

Aš siūlau jums Vašingtoną. O ten perspektyvos iki dangaus, bičiuli! Aš net neprašau jūsų surinkti tiek daug pinigų. Kaip jau sakiau, man tereikia kibiro vandens, kad imtų veikti siurblys. Kai jį paleisim, doleriai patys ims byrėti. Jūs pažįstate vyrukų, kurie turi storas čekių knygeles. Pietaujate su jais Kesvel Hause. Lošiate pokerį. Duodate jiems paskolas tokiu procentu, kokio jie patys paprašo. Žodžiu, žinote, kaip uždėti jiems antrankius...

— Gregai, jūs nesuprantate, jūs...

Gregas atsistojo.

— Panašiai, kaip aš uždėjau jums, — tarė jis.

Bankininkas dėbtelėjo į jį. Akyse atsispindėjo išgąstis. Gregui Stilsonui pasirodė, jog jis panašus į avį, kurią, maloniai šnekindami, veda papjauti.

— Penkiasdešimt tūkstančių dolerių, — tarė jis. — Gaukite juos.

Jis išėjo ir tyliai uždarė duris. Net per storą sieną Gendronas girdėjo griausmingą jo balsą. Gregas kalbėjo su sekretore. Ta šešiasdešimtmetė višta, plokščia it lenta, turbūt krizeno lyg mokinukė. Stilsonas buvo juokdarys. Kaip tik dėl šitos savybės plius kovos su nepilnamečių nusikalstamumu programos jį ir iškėlė į Ridžvėjaus merus. Bet žmonės nesiunčia juokdarių į Vašingtoną.

Bent iki šiol nesiųsdavo.

Bet tai ne jo, Gendrono, problema. Penkiasdešimt tūkstančių dolerių rinkimų kampanijai — štai jo problema. Bankininko mintys sukosi apie tą problemą kaip dresiruota baltoji žiurkė apie sūrio gabalą ant lėkštės. Galbūt kas nors ir išeis. Turbūt išeis. Bet... ar viskas tuo ir baigsis?

Baltas vokas tebegulėjo ant stalo. Besišypsanti žmona žiūrėjo į jį iš permatomo kubo. Jis paėmė voką ir įsikišo į švarko vidinę kišenę. Tai Elimeno darbas, dėl to nekilo jokių abejonių.

Bet šitai padaryti jį pamokė Stilsonas.

Velniai žino, gal jis ne toks ir juokdarys. Septyniasdešimt penktų septyniasdešimt šeštų metų politinį klimatą jis įvertino visiškai nekvailai. Statyti vėjinius malūnus užuot stačius užuovėjas nuo vėjo... o ten perspektyvos iki dangaus.

Bet tai jau nebe jo, Gendrono, problema.

Penkiasdešimt tūkstančių dolerių — štai jo problema.

Vištukas Gendronas, „Liūtų klubo prezidentas ir apskritai šaunus vyrukas (pernai per Liepos ketvirtosios paradą Ridžvėjuje jis važiavo juokingu vaikišku motociklu), išsiėmė iš viršutinio stalčiaus geltoną bloknotą oficialiems užrašams ir pradėjo rašyti pavardžių stulpelį. Dresiruota žiurkė atlieka savo užduotį. O apačioje, Centrinėje gatvėje, Gregas Stilsonas pakėlė galvą į kaitrią rudens saulę ir pasveikino save su gerai įvykdyta operacija — šiaip ar taip, gerai pradėta.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

1

Vėliau Džonis nusprendė, kad jeigu jis vis dėlto atsidūrė Saros glėbyje — praėjus beveik penkeriems metams po mugės, — prie to nemažai prisidėjo Ričardo Diso, „Insaid Vju” bendradarbio, apsilankymas. Džonis galiausiai neištvėrė, paskambino Sarai ir pakvietė apsilankyti, nes jam verkiant reikėjo išgirsti gero žmogaus balsą, kad atsikratytų nemalonaus skonio burnoje. Bent taip jis įtikinėjo save.

Jis paskambino į Kenebanką, atsiliepė jos buvusi bendrabučio draugė, pasakė, kad Sara tuoj prieis. Ragelį padėjo šalia aparato, ir trumpos pauzės metu jis pagalvojo (nelabai rimtai), kad turbūt geriau būtų atsisakyti pokalbio ir užbaigti šitą istoriją amžinai. O paskui pasigirdo Saros balsas:

— Džoni? Tai tu?

— Tas pats.

— Kaip laikaisi?

— Gerai. O tu?

— Irgi, — atsakė ji. — Džiaugiuosi, kad paskambinai. Aš... tiesą sakant, nesitikėjau.

— Vis dar uostai tą šlykštų kokainą?

— Ne, persimečiau į heroiną.

— Berniukas su tavimi?

— Aišku. Be jo aš nė žingsnio.

— Klausyk, o kodėl jums abiem vieną dieną neužvažiavus čia prieš sugrįžtant į šiaurę?

— Mielai, Džoni, — nuoširdžiai tarė ji.

— Tėtis dirba Vestburge, taigi aš esu ir virėjas, ir indų plovėjas. Jis grįžta maždaug pusę penkių, o pietaujame maždaug pusę šešių. Kviečiu tave pietų, bet perspėju: pagrindinis ir vienintelis mano patiekalas — prancūziški-amerikietiški spageti.

Ji sukikeno.

— Kvietimą priimu. Kada man geriau atvažiuoti?

— O jeigu ryt arba poryt?

— Gerai, rytoj, — atsakė ji akimirką padvejojusi. — Tad iki pasimatymo.

— Sėkmės, Sara.

— Ir tau.

Jis susimąstęs padėjo ragelį, jį buvo apėmęs susijaudinimas, kartu ir kaltės jausmas — visai be priežasties. Bet juk mintims neįsakysi. O mintys sukosi apie galimas jų susitikimo pasekmes, apie kurias geriau negalvoti.

Na, gerai, ji žino viską, ką jai reikia žinoti. Žino, kada sugrįžta tėtis — ko daugiau reikia?

Ir pats save paklausė mintyse: O ką darysi, jeigu ji atvažiuos vidurdienį?

Nieko, atsakė jis, nors nebuvo tuo visai tikras. Vos tik pagalvojo apie Sarą, prisiminė jos lūpas, žalias, kiek įstrižas jos akis, jį apėmė silpnumas, kvaitulys, beveik neviltis.

Džonis nuėjo į virtuvę ir ėmė neskubėdamas ruošti vakarienę, padą paprasčiausią, vakarienę dviem. Tėvui ir sūnui. Gyvenimas netoks jau blogas. Džonis po truputį gavosi. Jiedu su tėvu šnekėdavosi apie tuos puspenktų metų, kurie iškrito iš Džonio gyvenimo, apie motiną — tą temą jie liesdavo atsargiai, bet vis po truputį arčiau, tartum įtempdami spiralę. Turbūt svarbiausia buvo ne išsiaiškinti, kas atsitiko, o prieiti prie vieningos nuomonės. Ne, išties ne taip jau blogai. Tarytum viskas buvo susumuojama. Jiems abiem. Sausio mėnesį jis grįš į Klivz Milzą mokyti vaikų, prasidės naujas gyvenimas. Praėjusią savaitę jis gavo iš Deivo Pelseno sutartį pusmečiui, pasirašė ją ir išsiuntė atgal. Ką tada veiks tėvas? Gyvens toliau, atsakė Džonis. Žmogus pripranta prie visko, tiesiog gyvena, stumia dieną po dienos be jokių dramų, be didelio triukšmo. Jis lankys Herbertą kuo dažniau, kiekvieną savaitgalį. Taip daug kas neįsivaizduojamai greit pasikeitė, kad Džoniui beliko apgraibomis slinkti į priekį tarytum aklam žmogui nepažįstamam kambary.

Jis įkišo kepsnį į orkaitę, nuėjo į svetainę, įjungė televizorių, paskui išjungė. Atsisėdo ir ėmė galvoti apie Sarą. Berniukas, mąstė jis. Berniukas bus mudviejų angelas sargas, jeigu ji atvažiuos anksti. Taigi viskas gerai. Ir jokių dviprasmybių.

Bet jo mintys vis nenorėjo nurimti.

2

Kitą dieną ji atvažiavo ketvirtį pirmos madingu nediduku raudonos spalvos „Pintu”, įsuko į kiemą, sustojo ir išlipo iš automobilio — aukšta, graži, šviesius jos plaukus kedeno gaivus spalio vėjelis.

— Sveikas, Džoni! — šūktelėjo, kilstelėdama ranką.

— Sara! — Jis nulipo laipteliais ir nuėjo pasitikti; ji pakėlė veidą ir Džonis atsargiai palietė lūpomis jos skruostą.

— Pirmiausia iškelsiu imperatorių, — tarė ji, atidarydama užpakalines dureles.

— Gal tau padėti?