Stephen King - Tylos zona

— Vadinasi, jam turiu būti dėkingas?

— Taip, — nesivaržydamas sutiko Disas. — Galiu lažintis, kad būsite dėkingas, kai išklausysite pasiūlymo. Ar galiu pradėti?

— Gerai, — nusileido Džonis. — Bet aš neketinu keisti savo sprendimo vien dėl to, kad jūs atskridote čionai lėktuvu, įvariusiu jums baimės.

— Jūsų reikalas. Amerika — laisva šalis, argi ne? Ir dar kaip. Jūs turbūt žinote, pone Smitai, kad „Insaid Vju” specializuojasi parapsichologijoje. Atvirai kalbant, mūsų skaitytojai iš galvos eina dėl tokių dalykų. Kas savaitę išeina trijų milijonų tiražas. Trys milijonai skaitytojų kas savaitę — neprastas įsibėgėjimas, ar ne, pone Smitai? Kaip mes šito pasiekiame? Laikomės tauraus, dvasingo...

— „Dvynukus suėdė lokys-žmogėdra”, — sumurmėjo Džonis.

Disas gūžtelėjo pečiais.

— Ką padarysi, toks jau šitas senas negailestingas pasaulis. Žmonėms reikia papasakoti apie tokius dalykus. Jie turi teisę žinoti. Bet kiekvieną straipsnį apie niekšystes mes kompensuojame trimis kitais, pasakojančiais skaitytojams, kaip be skausmo numesti svorį, kaip pasiekti seksualinio pasitenkinimo ir atitikimo, kaip priartėti prie dievo...

— Pone Disai, ar jūs pats tikite dievą?

— Tiesą sakant, ne, — tarė Disas ir vėl kerinčiai nusišypsojo. — Bet mes gyvename demokratiškoje, didingiausioje pasaulio šalyje, tiesa? Kiekvienas žmogus — pats sau, valdovas. Esmė ta, kad mūsų skaitytojai tiki dievą. Jie tiki angelais ir stebuklais...

— Ir piktų dvasių išvarymu, šėtonais ir juodosiomis mišiomis...

— Taip, taip, taip. Jūs pagavote esmę. Mes turime spiritistų auditoriją. Jie tiki visais tais antgamtiškais paistalais. Mes esame sudarę sutartis su dešimčia ekstrasensų, įskaitant ir Katliną Noulen, įžymiausią Amerikos aiškiaregę. Mes norėtume pasiūlyti sutartį ir jums, pone Smitai.

— Nejaugi?

— Visai rimtai. Ką tai jums reikštų? Jūsų portretas ir nedidelė skiltelė pasirodytų maždaug dvylika kartų per metus numeriuose, skirtuose antgamtiškiems reiškiniams. Sugalvosim rubriką „Dešimt žymiausių ekstrasensų iš žurnalo „Insaid Vju” pranašauja antrą Fordo valdymo laikotarpį”, žodžiu, ką nors panašaus. Mes visada ruošiame naujametinius leidinius, taip pat specialų numerį Nepriklausomybės dienai — apie Amerikos kursą ateinančiais metais; jame visuomet būna labai daug informacijos, aibė prognozių dėl užsienio ir ekonomikos politikos, ir šiaip visokio šiupinio.

— Man rodos, jūs nesuprantate, — tarė Džonis. Jis kalbėjo labai lėtai, tarytum aiškintų vaikui. — Porą kartų aš patyriau ūmių praregėjimų — jūs turbūt pasakytumėte, kad „mačiau ateitį”, — bet tai visiškai nepriklausė nuo manęs. Aš lygiai taip pat galėčiau išpranašauti, kad Fordas vėl bus išrinktas prezidentu, — kaip ir pamelžti jautį.

Disas tarytum neteko žado.

— Kas sakė, kad jums reikės ką nors daryti? Visas skiltis rašo mūsų etatiniai bendradarbiai.

— Etatiniai... — Džonis stebeilijo į Disą, galutinai išmuštas iš vėžių.

— Žinoma, — tarė Disas, prarasdamas kantrybę. — Štai jums pavyzdys. Vienas populiariausių mūsų vyrukų pastaraisiais metais — Frankas Rosas, jis specializuojasi stichinėse nelaimėse. Velniškai puikus vaikinas, bet, dieve brangus, jis nė devynių klasių nebaigęs. Ištarnavo du terminus armijoje, o kai mes radom jį, kuopė autobusus miesto autobusų stotyje Niujorke. Jūs manote, kad jam galima patikėti parašyti skiltį? Jis žodžio „katė” neparašytų be klaidų.

— Bet pranašavimai...

— Žodžio laisvė, visiška žodžio laisvė. Jūs ne patikėtumėte, kaip šitie skaitytojai išgrobsto pačias absurdiškiausias nesąmones.

— Nesąmones, — pakartojo apstulbęs Džonis. Jis net nustebo, kad pradeda niršti. Jo motina pirkdavo „Insaid Vju” nuo neatmenamų laikų, kai tame žurnale dar būdavo spausdinamos sudaužytų ir kraujais aptaškytų automobilių, nukirstų galvų, slapta nufotografuotų mirties bausmių nuotraukos. Ji šventai tikėjo kiekvienu žodžiu. Matyt/ kaip beveik visi kiti 2 999 999 „Insaid Vju” skaitytojai. O štai čia sėdi tipas, žilai nusidažęs plaukus, batais už keturiasdešimt dolerių ir marškiniais, ką tik išimtais iš parduotuvės dėžės, kad net matyti klostės, ir tauzija nesąmones, kurias jie rašo žurnale.

— Bet viskas sustyguota, — toliau kalbėjo Disas. — Jei jums šautų į galvą gera idėjukė, tereikia paskambinti į redakciją mūsų sąskaita, mes atiduosime ją profesionalams ir jie ką nors sukurps. Mes turime teisę įterpti jūsų skiltis į kasmetinę antologiją „Insaid Vju” apie tai, kas įvyks”. Beje, jūsų valia pasirašyti bet kokią sutartį su leidykla. Mes galime tiktai uždrausti spausdintis kitame žurnale, bet apskritai retai tuo naudojamės, sakau jums atvirai. O mokame labai dosniai. Net daugiau, nei nurodyta sutartyje, Taip sakant, geras padažas bulvių košei. — Disas sukikeno.

— Ir kokia suma gali būti nurodyta toje sutartyje? — paklausė Džonis, iš lėto tardamas žodžius. Jis gniaužė supamos kėdės atramas. Dešiniajame smilkinyje ritmingai pulsavo vena.

— Pirmuosius dvejus metus — po trisdešimt tūkstančiu, — atsakė Disas. — Jeigu jūs išpopuliarėsite, suma bus peržiūrėta. Dar vienas dalykas: kiekvienas mūsų ekstrasensas turi savo sritį. Kiek pamenu, jums sekasi užmegzti kontaktą su daiktais. — Disas svajingai primerkė akis. — Mintyse aš jau matau jūsų skiltį žurnale. Gal net dukart per mėnesį — mes nepratę kasti lobio į smėlį. „Džonas Smitas kviečia „Insaid Vju” skaitytojus siųsti asmeninius daiktus parapsichologiniams tyrimams...” Kažkas panašaus. Savaime aišku, mes patarsime siųsti nebrangius daiktus, nes jų negrąžinsime. Bet jūs nepatikėsite, kokių kvailių pasitaiko, teatleidžia jiems viešpats. Ir ko tiktai jie neprisiunčia: briliantų, auksinių monetų, sutuoktuvių žiedų... mes galime įrašyti į sutartį, kad visi atsiųsti daiktai taps jūsų nuosavybe.

Džoniui prieš akis ėmė plaukti pilkšvai raudonos dėmės.

— Žmonės atsiųs daiktus, o aš juos pasiliksiu sau. Ar aš teisingai supratau?

— Visiškai teisingai. Manau, čia nekils jokių problemų. Svarbiausia numatyti tai sutartyje. Dar truputis padažo jūsų bulvių košei.

— Sakysim, — toliau kalbėjo Džonis, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų ramiai ir lygiai, — sakysim... nei iš šio, nei iš to man šaus idėjukė, kaip jūs sakote... aš paskambinsiu ir pasakysiu, kad septyniasdešimt šeštų metų rugsėjo trisdešimt pirmą dieną prezidentas Fordas bus nužudytas? Ne todėl, kad jausčiau tą, o todėl, kad šovė idėjukė?

— Na, tarp mūsų kalbant, rugsėjis turi tik trisdešimt dienų, — tarė Disas. — Bet apskritai jūs pataikėt į patį centrą. Jums, Džoni, tai išeina savaime. Jūs mąstote maštabiškai. Tai gerai. Nustebtumėte sužinojęs, koks ribotas mąstymas daugelio šitų vyrukų. Bijo, žinote, prasižioti ten, kur pinigais kvepia. Štai vienas iš mūsiškių — Timas Klarkas iš Aidaho — prieš dvi savaites parašė mums, esą nežemiškas balsas pakuždėjęs jam, kad kitais metais Erlas Bacas bus priverstas atsistatydinti. Atsiprašau už savo prancūzišką tartį, bet kam dėl to šikna niežti? Kas tas Erlas Bacas namų šeimininkei amerikietei? O jūsų, Džoni, geros biosrovės. Jūs tiesiog apsigimęs šitam bizniui.

— Biosrovės, — sumurmėjo Džonis.

Disas įdėmiai pažvelgė į jį.

— Kaip jūs jaučiatės, Džoni? Kažkodėl pablyškote.

Džonis galvojo apie moterį, atsiuntusią šaliką. Turbūt jinai irgi skaito „Insaid Vju”.