Stephen King - Tylos zona

Tėvas pasakojo man, kad ji pasikeitė, bet greičiausia todėl, kad neapsakomai tave mylėjo ir negalėjo taikytis su tuo, kas įvyko. Manau, kad galų gale jos maldos buvo išklausytos. Priimk nuoširdžią mano užuojautą ir jeigu kuo nors galiu būti naudinga dabar ar ateityje, pasikliauk savo draugu. Sara”.

Tai buvo vienintelis laiškas” į kurį jis atsakė: padėkojo jai ir už užuojautos žodžius, ir už šiltus prisiminimus. Jis rašė, apgalvodamas kiekvieną žodį, nes bijojo išsiduoti. Sara ištekėjusi moteris, ir jis bejėgis ką nors pakeisti. Jis prisiminė pokalbį apie motiną, kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų tą vakarą. Jos laiškelis atgaivino atmintyje visą vakarą, ir jis atrašė jai su širdgėla ir džiaugsmu, nors širdgėlos buvo daugiau. Jis vis dar mylėjo Sarą Breknel ir turėjo nuolat priminti sau, kad Saros nebėra, yra kita moteris, penkeriais metais vyresnė, mažo berniuko motina.

Jis išėmė iš voko laiškinio popieriaus lapą ir perbėgo ji akimis. Sara su mažyliu ketino praleisti savaitę Kenebanke pas draugę, sukuria gyveno viename kambaryje, kai mokėsi pirmame ir antrame kursuose, dabar jos pavardė Konstantin, o tada ji buvo Stefanija Karslei. Džonis turėtų ją prisiminti, rašė Sara, bet Džonis neprisiminė. Trumpai tariant, Voltas įstrigęs Vašingtone trejetui savaičių ir savo firmos, ir respublikonų partijos reikalais, tad Sara pagalvojo, jog galėtų kurią dieną atvažiuoti į Pounelą aplankyti Džonio ir Herberto, jeigu tai nesuteiks jiems rūpesčių.

„Gali skambinti man Stefanijos telefonu 814-6219 bet kuriuo metu tarp spalio septynioliktos ir dvidešimt trečios. Jei mano apsilankymas kam nors trukdytų, tiesiog paskambink ir pasakyk — čionai arba į Kenebanką. Aš suprasiu. Labai myliu jus abu. Sara”. Laikydamas laišką rankoje, Džonis žvelgė per kiemą į miškelį, tiesiog per savaitę rausvai parudavusį ir tarytum nuauksintą. Netrukus ims kristi lapai, nebe už kalnų ir žiema.

Labai myliu jus abu. Sara. Jis susimąstęs vedžiojo pirštu žodžius. Geriausia būtų neskambinti, nerašyti, ničnieko nedaryti, galvojo jis. Sara supras. Ką jai — kaip ir tai moteriškei, atsiuntusiai šaliką, — duos jo laiškas? Kam žadinti miegantį šunį? Sara galėjo panaudoti tą frazę — labai myliu — per daug nesusimąstydama, bet jis taip negalėjo. Praeities žaizdos jam dar neužsitraukė, laikas buvo šiurkščiai suslėgtas, suplotas ir deformuotas. Jo protas susitaikė ir su koma, ir su prarastais metais, bet širdis priešinosi tam. Atsakyti į užuojautos žodžius buvo nelengva, bet laišką visada galima suglamžyti ir perrašyti, jeigu išėjo ne tai, jeigu jis peržengė draugystės ribas — tik tokius santykius jie dabar ir gali sau leisti. O jeigu jiedu susitiks, jis gali padaryti ar pasakyti ką nors kvailo. Geriau neskambinti. Tegu viskas pasibaigia savaime.

Bet aš vis tiek paskambinsiu, pagalvojo jis. Paskambinsiu ir pakviesiu.

Sunerimęs jis įkišo laišką atgal į voką.

Saulės spindulys, atsimušęs nuo blizgančio chromuoto paviršiaus, tvykstelėjo jam į akis. Žvynuotame keliuke pasigirdo „Fordo” ratų girgždesys. Džonis prisimerkė ir; pamėgino įžiūrėti, ar tai pažįstamas automobilis. Čia retai kada užsukdavo svečiai. Laiškų užtekdavo, bet pas jį buvo apsilankę tik trys ar keturi žmonės. Pounelas buvo mažytis taškelis žemėlapyje — surask kad geras. Jeigu šitas automobilis kokio nors teisybės ieškotojo, Džonis bemat jį ar ją išprašys — mandagiai, bet tvirtai. Šitaip patarė elgtis Veizakas atsisveikindamas. Geras patarimas, pagalvojo Džonis.

— Tik nesileiskite, Džoni, kad jums primestų mokytojo-konsultanto rolę. Nežadėkite nieko, ir jie jus pamirš. Iš pradžių gal jums tai pasirodys beširdiška — juk į jus kreipsis pasimetę žmonės, turintys begalę problemų ir pačių geriausių ketinimų, — bet jums tai gyvybinis klausimas, asmeninės laisvės klausimas. Todėl būkite tvirtas.

Ir jis buvo tvirtas.

„Fordas” įvažiavo į aikštelę tarp garažo ir malkų rietuvės ir, kol gręžėsi, Džonis pastebėjo ant priekinio stiklo mažytę nuomojimo firmos „Hercas” emblemėlę. Iš automašinos išlindo labai aukštas vyriškis naujutėliais melsvais džinsais bei languotais raudonais marškiniais, sakytum ką tik išimtais iš dėžės, ir apsidairė. Jis atrodė kaip žmogus, nepratęs prie provincijos, žmogus, kuris žino, kad Naujojoje Anglijoje nebėra vilkų ir pumų, bet vis tiek geriau pačiam įsitikinti. Miesto gyventojas. Jis pažvelgė į verandą, pamatė Džonį ir sveikindamas kilstelėjo ranką.

— Laba diena, — tarė nepažįstamasis. Jo balsas irgi buvo miestietiškas, prikimęs (Bruklino akcentas, pagalvojo Džonis) ir skambėjo lyg iš po pagalvės.

— Sveiki, — atsakė Džonis. — Ar paklydote?

— Manau, kad ne, — tarė nepažįstamasis ir priėjo prie verandos laiptelių. — Jūs arba Džonas Smitas, arba jo brolis dvynys.

Džonis šyptelėjo.

— Brolio aš neturiu, tai, matyt, nesumaišėte durų. Kuo galėčiau būti naudingas?

— Na, gal mudu būsim naudingi vienas kitam. — Nepažįstamasis užlipo verandos laipteliais ir ištiesė ranką. Džonis paspaudė ją. — Esu Ričardas Disas. Žurnalas „Insaid Vju”.

Madingai apkirpti jo plaukai, beveik visai žili, nedengė ausų. Matyt, nudažyti žilai, nusistebėjo Džonis. Ką galvoti apie žmogų, kuris kalba lyg iš po pagalvės ir dažo plaukus žilai?

— Turbūt esate matęs mūsų žurnalą?

— Taip, mačiau. Jį pardavinėja supermarketuose prie kasų. Aš niekam neduodu interviu. Gaila, bet jūs veltui sukorėte tokį kelią. — Žurnalą iš tikrųjų pardavinėja supermarketuose. Antraštės stačiai lipte lipa iš pigaus popieriaus puslapių, kad tik apstulbintų jus. ATEIVIAI IS KOSMOSO NUŽUDĖ VAIKĄ, ŠAUKIA IŠPROTĖJUSI MOTINA. PRODUKTAI, KURIAIS NUODIJAMI JŪSŲ VAIKAI. DVYLIKA AIŠKIAREGIŲ PRANAŠAUJA ŽEMĖS DREBĖJIMĄ KALIFORNIJOJE 1978 METAIS.

— Tiesą sakant, interviu — ne visai tai, kas mus domina, — tarė Disas. — Ar galiu atsisėsti?

— Bet aš tikrai...

— Pone Smitai, aš atskridau iš Niujorko į Bostoną, ten persėdau į žaislinį lėktuvėlį, ir skrisdamas visą laiką galvojau apie tai, kas laukia mano žmonos, jei žūsiu, nepalikęs testamento.

— Aviakompanija „Portlend-Bengoras”? — šypsodamasis paklausė Džonis.

— Ta pati, — patvirtino Disas.

— Na, gerai, — tarė Džonis. — Aš sujaudintas jūsų narsos ir atsidavimo žurnalistikai. Išklausysiu jūsų, bet negaliu skirti tam daugiau kaip penkiolika minučių. Man liepta kasdien po pietų pamiegoti.

Tai buvo nedidelis melas ne be rimtos priežasties.

— Penkiolikos minučių visiškai užteks. — Disas pasitraukė arčiau. — Tai tik prielaida, pone Smitai, bet man atrodo, jog esate prasiskolinęs arti dviejų šimtų tūkstančių dolerių. O tai jau ne kas, tiesa?

Džonio šypsena užgeso.

— Jeigu aš kam ir prasiskolinęs, — tai mano reikalas, — atrėžė jis.

— Savaime suprantama, žinoma. Atleiskit, jeigu jus užgavau, pone Smitai. „Insaid Vju” norėtų pasiūlyti jums darbą. Ir gana pelningą.

— Ne. Ir jokių kalbų.

— Leiskite bent išdėstyti jums...

— Aš ne praktikuojantis ekstrasensas, — tarė Džonis. — Ne Džine Dikson, ne Edgaras Keisas ir ne Aleksas Tanousas. Baikim šitas kalbas. Neverta raustis praeityje.

— Tik porą minučių.

— Pone Disai, jūs turbūt nesuprantate, kad aš...

— Tik porą minučių. — Disas patraukliai šypsojosi.

— Beje, kaip jūs mane suradote?

— Mes turime neetatinį laikraščio „Kenebek Džornel” korespondentą Meino valstijos vidury. Jis pasakė, kad nors dingote iš akiračio, bet greičiausiai gyvenate pas tėvą.