Stephen King - Tylos zona

— Taip, — sukuždėjo vaikinas.

— SERE! — užriko Stilsonas. — SERE! SERE! SERE! Ar dar neįsiminei?

— Sere, — suvaitojo vaikinas. — Taip, sere. Taip, sere.

— Jūsų visiškai nemoko pagarbos, — tarė Gregas. — Jums nėra nieko švento.

Galvos skausmas vėl bandė atsinaujinti. Kelis kartus giliai įkvėpęs, Gregas įveikė jį, užtat galaižin kas darėsi skrandžiui.

— Na gerai, baigsime. Duosiu tau dar vieną naudingą patarimą. Kai rudenį sugrįši į tą savo prakeiktą koledžą ar kur kitur, nepadaryk klaidos: nepradėk manyti, kad čia kas nors buvo ne taip. Ir nemėgink apgauti Grego Stilsono. Geriau tau, man ir Džordžui išmesti viską iš galvos. O jei tau pasirodys, kad gali atsilošti, tai bus didžiausia klaida tavo gyvenime. Gal net ir paskutinė.

Dar kartą paniekinamai dėbtelėjęs į jį, Gregas išėjo. Vaikinas tebestovėjo prie sienos — akys išsprogusios, lūpos dreba, ant krūtinės ir pilvo keli apdžiūvę kruvini rėžiai. Jis buvo panašus į peraugusį dešimtmetį berniūkštį, kurį išvarė iš mokyklos beisbolo komandos.

Mintyse Gregas susilažino pats su savim, kad niekada nebematys ir nebegirdės to vaikino — ir laimėjo. Po kelių dienų Džordžas Harvis užsuko į kirpyklą, kur tuo metu skutosi Gregas, ir padėkojo jam už tai, kad „atvedė į protą” jo sūnėną.

— Jūs mokate rasti bendrą kalbą su tais vaikėzais, Gregai, — tarė jis. — Net nežinau kaip... bet, atrodo, jie gerbia jus.

Gregas atsakė, kad apie tai neverta kalbėti.

2

Kai Gregas Stilsonas degino marškinėlius su nešvankiu užrašu Niuhampšyre, Voltas ir Sara Hezlitai pusryčiavo Bengore, Meino valstijoje. Voltas skaitė laikraštį.

Jis garsiai pastatė ant stalo kavos puodelį ir tarė:

— Buvęs tavo simpatija pateko į laikraštį.

Sara valgydino Denį. Ji vilkėjo chalatu, plaukai dar nešukuoti, akys beveik sulipusios. Aštuoniasdešimt procentų jos sąmonės tebemiegojo po vakarykščio pobūvio. Garbės svečias buvo Harisonas Fišeris — kongresmenas, atstovaujantis Niuhampšyro trečiajai apygardai nuo neatmenamų laikų ir neabejotinas kandidatas perrinkimui ateinančiais metais. Jai ir Voltui tas pobūvis buvo prisiartinimas prie politikos. Politikos. Šitą žodį Voltas pastaruoju metu kartodavo dažnai. Jis išgėrė daug daugiau negu ji, bet šiandien iš pat ryto išsičiustino ir atrodo šviežias kaip agurkiukas, o ji jaučiasi lyg pamazgų prisirijusi. Kur teisybė?

— Fu, — tarė Denis ir išspjovė visą vaisių mišinį.

— Kaip negražu, — tarė Sara Deniui. Paskui Voltui: — Tu kalbi apie Džonį Smitą?

— Apie ką gi daugiau.

Ji pakilo ir, apėjusi stalą, atsistojo prie Volto.

— Ar jam nieko neatsitiko?

— Iš visko sprendžiant jaučiasi gerai ir bendrauja su šėtonu, — sausai atsakė Voltas.

Jai dingtelėjo, kad tai galėtų būti susiję su tuo, kas atsitiko, kai ji buvo nuėjusi aplankyti Džonio, bet antraštės dydis apstulbino ją: PABUDĘS IS KOMOS LIGONIS DEMONSTRUOJA ANTGAMTINIUS SUGEBĖJIMUS SKANDALINGOJE SPAUDOS KONFERENCIJOJE. Reportažą buvo parašęs Deividas Braitas. Šalia įdėtoje nuotraukoje ji pamatė Džonį, sumenkusį, pasigailėtinai sutrikusį negailestingoje blyksčių šviesoje; jis stovėjo prie tysančio vyriškio, vardu Rodžeris Diuso, Liuistono laikraščio reporterio. „ Reporteris praranda sąmonę, atskleidus jo šeimos paslaptis ”, — skelbė parašas po nuotrauka.

Sara klestelėjo ant kėdės greta Volto ir pradėjo skaityti. Tai nepatiko Deniui, ir jis ėmė baladoti savo kėdutės atlenkiamą stalelį, reikalaudamas rytinio kiaušinio.

— Man rodos, jis tave šaukia, — tarė Voltas.

— Ar nepamaitintum jo, mielasis? Jis iš tavęs geriau valgo. — Nukelta į 9 psl., 3 skilt. Ji atsivertė devintą puslapį.

— Pataikavimas nuginkluoja kiekvieną, — sutiko Voltas. Jis nusivilko sportinę striukę ir pasirišo jos prijuostę. — Tuoj, tuoj, vyruti, — tarė jis ir pradėjo maitinti Denį kiaušiniu.

Sara perskaitė reportažą du kartus. Jos akis vis patraukdavo nuotrauka — sutrikęs, siaubo apimtas Džonio veidas. Žmonės, apstoję gulintį Diuso, žiūrėjo į Džonį beveik išgąstingai. Tą ji galėjo suprasti. Sara prisiminė, kaip, atėjusi lankyti Džonio, pabučiavo jį ir kaip jo veidu nuslinko kažkoks keistas susikaupimo šešėlis. O kai jis pasakė jai, kur rasti pamestą sutuoktuvių žiedą, ji pati ne juokais išsigando.

Betgi , Sara, tas tavo išgąstis — juk visai kas kita.

— Dar kąsnelį, ir užaugsi didelis, — šnekėjo Voltas tarytum per tūkstantį mylių nuo jos. Sara žvilgtelėjo į juodu — jie sėdėjo greta, užlieti mirguliuojančio dulkėmis saulės spindulio, jos prijuostė karojo Voltui tarp kelių, ir staiga jai vėl pasidarė baisu. Mintyse vėl pamatė, kaip žiedas, vartydamasis, grimzta į klozeto dugną, išgirdo tylų bilstelėjimą, kai jis atsitrenkė į keramiką. Prisiminė Džonio kaukę. Visų šventųjų dienos išvakarėse vaikinuką, sakantį: Norėčiau pamatyti , kaip nukelnės šitą tipą. Pagalvojo apie pažadus, duotus ir neištesėtus, o jos žvilgsnis vėl grįžo prie sulysusio veido laikraščio puslapyje, iškankinto ir suvargusio, žvelgiančio į ją su tokia nuostaba.

— ...Šiaip ar taip, gudri išmonė, — tarė Voltas, kabindamas jos prijuostę. Jis sumaitino Deniui visą kiaušinį, ir dabar jų sūnus ir įpėdinis patenkintas traukė sultis iš buteliuko.

— Ką? — Sara pakėlė akis, kai jis priėjo artyn.

— Aš sakiau, kad žmogui, turinčiam neapmokėtą ligoninės sąskaitą vos ne pusei milijono dolerių, tai velniškai gudri išmonė.

— Apie ką tu kalbi? Apie kokią išmonę?

— Juk tai akivaizdu, — dėstė Voltas, aiškiai nepastebėdamas jos pykčio. — Jis galėtų užsidirbti septynis, na, gal net dešimt tūkstančių dolerių, parašęs knygą apie tą avariją ir komą. Bet jeigu jis po tos komos įgijo antgamtinių sugebėjimų, jo honorarams nėra ribų.

— Negalima šitaip mėtytis žodžiais! — Saros balsas net virpėjo nuo įtūžio.

Iš pradžių jo žvilgsnyje atsispindėjo nuostaba, paskui ją pakeitė supratingumas. Tas supratingas žvilgsnis dar labiau Sarą įsiutino. Jeigu ji gautų po penkis centus kiekvieną kartą, kai Voltas Hezlitas manydavo supratęs ją, jie jau būtų galėję nuskristi į Jamaiką pirma klase.

— Klausyk, aš atsiprašau, kad pradėjau šitą kalbą, — tarė jis.

— Džonis ne didesnis melagis negu popiežius... negu... pats žinai kas.

Voltas griausmingai nusikvatojo, o ji vos nesviedė į jį kavos puodelio. Bet susitvardė, sunėrė rankas po stalu ir stipriai suspaudė. Denis įsistebeilijo į tėvą, o paskui irgi nusikvatojo.

— Mieloji, — tarė Voltas. — Aš anaiptol nesmerkiu nei jo, nei to, ką jis daro. Tiesą sakant, aš jį net gerbiu už tai.. Jeigu šitas suplėkęs pilvūzas Fišeris penkiolika metų trindamasis kongrese sugebėjo iš subankrutavusio advokatėlio tapti milijonieriumi, tai šitas vyrukas turi visišką teisę užsidirbti kiek gali, vaidindamas aiškiaregį...

— Džonis ne melagis, — monotoniškai pakartojo ji.

— Tai jaukas senutėms, kurios melsvinasi plaukus, ryja bulvarinius žurnaliukus ir yra įsirašiusios į „Pasaulinį knygos bičiulių klubą”, — linksmai tarė jis. — Nors turiu pripažinti, kad šiek tiek aiškiaregystės praverstų renkant prisiekusiuosius tai prakeiktai Timonso bylai.

— Džonis ne melagis, — dar kartą pakartojo ji. Ausyse vėl suskambėjo jo balsas: Jis nuslydo tau nuo piršto. Tu dėjai Volto skutimosi reikmenis į vieną iš tų šoninių kišenių , ir jis nuslydo... užlipk ant aukšto ir pažiūrėk, Sara. Tu jį surasi. Bet vyrui ji negalėjo to pasakyti. Voltas nežino, kad ji buvo nuvažiavusi lankyti Džonio.