Stephen King - Tylos zona

Su manim dar niekas taip nekalbėjo, pagalvojo Gregas Stilsonas, ir galvos skausmas išsyk padidėjo. Ak, reikia tvardytis.

— Atiduok! — subliuvo vaikinas. Gregas dviem pirštais laikė marškinėlius už apykaklės, ištiesęs ranką ir pasiruošęs mesti, kai pasidarys per karšta. — Atiduok, šikniau! Jie mano! Jie...

Gregas atrėmė ranką į nuogą vaikino krūtinę ir stumtelėjo iš visos jėgos — o jėgos jis turėjo. Vaikinas kūlversčiomis nulėkė per kambarį, ir dabar pyktis virto gyvulišku išgąsčiu — šito Gregui ir reikėjo.

Jis numetė smilkstančius marškinėlius ant linoleumo ir išpylė ant jų pepsikolos likučius iš butelio. Pasigirdo grėsmingas šnypštimas.

Vaikinas lėtai stojosi, nugara spausdamasis prie sienos. Gregas sugavo jo žvilgsnį. Vaikino akys buvo rudos ir labai labai išplėstos.

— Mes turime išsiaiškinti, — prabilo Gregas; savo paties žodžius jis girdėjo lyg iš tolo, prislopintus skausmingo ūžesio galvoje. — Surengsime nedidelį seminarą ir išsiaiškinsime, kuris iš mudviejų šūdas. Ar supratai? Išnagrinėsime konkretų pavyzdį ir prieisim prie kai kurių išvadų. Juk jūs ten koledže mėgstate tuo užsiiminėti? Daryti išvadas?

Vaikinas trūkčiodamas gaudė orą. Aplaižė lūpas, lyg norėdamas kalbėti, ir staiga suriko:

— Gelbėkit!

— Taip, tave reikia gelbėti, tas tiesa, — sutiko Gregas. — Ir aš, ko gero, tau pagelbėsiu.

— Jūs beprotis, — atšovė Džordžo Harvio sūnėnas ir dar kartą suriko, tik dabar garsiau: — Gelbėkit!

— Gal ir tavo tiesa, — atsakė Gregas. — Tikriausiai. Bet juk mums, sūneli, reikia išsiaiškinti, kuris iš mudviejų pirmos klasės šūdas. Supranti, ką turiu galvoje?

Jis žvilgterėjo į pepsikolos butelį rankoje ir staiga įnirtingai trenkė juo į plieninio seifo kampą. Butelis išlakstė į šukes, ir kai vaikinas pamatė pažirusias šukes ant grindų ir į save nukreiptą kaklelį dantytais kraštais, jis pradėjo klykti. Iki baltumo ištrintas džinsų tarpukojis ūmai patamsėjo. Veidas pasidarė seno pergamento spalvos. Ir kai Gregas žengė artyn, traiškydamas stiklus sunkiais pusbačiais, kuriais avėdavo ir vasarą, ir žiemą, vaikinas tiesiog prisiplojo prie sienos.

— Kai aš einu į gatvę, apsivelku baltus marškinius, — tarė Gregas, šiepdamas baltus dantis. — Kartais pasirišu kaklaraištį. O tu eini į gatvę užsitempęs kažkokį skudurą su nešvankiais žodžiais. Tai kuris iš mudviejų šūdas, mažyli?

Džordžo Harvio sūnėnas kažką suinkštė, neatitraukdamas akių nuo aštraus dantyto stiklo Grego rankoje.

— Ir štai aš stoviu, sausas ir valyvas, — toliau kalbėjo Gregas, vis artindamasis, — o tu apsišlapinai, ir dabar tau teka per kojas. Tai kuris iš mudviejų šūdas?

Jis ėmė lengvai baksnoti aštriais stiklais per pliką ir prakaituotą vaikino pilvą, ir Džordžo Harvio sūnėnas pradėjo žliumbti. Dėl va tokių snarglių visa šalis eina velniop, pagalvojo Gregas. Aklas įniršis zvimbė ir gaudė it varpas jo galvoje. Dėl šitokių geltonsnapių suskių pilnomis kelnėmis...

Tik nesudirbk jo... Neperlenk lazdos...

— Aš kalbu kaip žmogus, — tarė Gregas, — o tu, berniuk, žviegi kaip paršas srutų duobėje. Tai kuris iš mudviejų šūdas?

Jis vėl bakstelėjo butelio kakleliu; aštri stiklo briauna brūkštelėjo vaikinui po dešiniuoju speneliu, toje vietoje ištryško kraujo lašelis. Vaikinas sustingo.

— Aš tau kalbu, — tarė Gregas. — Pasistenk atsakinėti taip, kaip atsakinėtum savo profesoriui. Kuris iš mudviejų šūdas?

Vaikinas kažką šniurkštelėjo, bet nieko rišlaus negalėjo ištarti.

— Atsakyk, jeigu nori išlaikyti egzaminą, — tarė Gregas. — Antraip paleisiu tau žarnas, mažyli. — Ir tą akimirką jis galėjo taip padaryti. Jis stengėsi nežiūrėti į tvinkstantį kraujo lašą, nes žinojo, kad žvilgtelėjęs visai susipyktų su protu ir jau nebepaisytų, kas priešais jį — Džordžo Harvio sūnėnas ar koks nors kitas tipas. — Tai kuris iš mudviejų šūdas?

— Aš, — atsakė vaikinas, ir pradėjo sriūbauti it mažas vaikas, įsibauginęs vaiduoklio, vidurnaktį tykojančio už sieninės spintos durų.

Gregas šyptelėjo. Skausmas raižė galvą ir tvinkčiojo smilkiniuose.

— Na, matai, jau gerai. Pradžiai. Bet dar ne visai gerai. Noriu, kad pasakytum: „Aš šūdas”.

— Aš šūdas, — pakartojo vaikinas, vis dar sriūbaudamas. Varvantys snargliai pakibo panosėje. Jis nusibraukė juos plaštaka.

— Dabar noriu, kad pasakytum: „Aš pirmos klasės šūdas”.

— Aš... pirmos klasės šūdas.

— O dabar dar vienas dalykas ir, ko gero, baigsime. Sakyk: „Ačiū jums, kad sudeginote tuos nešvankius marškinėlius, mere Stilsonai.

Vaikinas buvo pasirengęs viskam. Kad tik galėtų iš čia ištrūkti.

— Ačiū, kad sudeginote tuos nešvankius marškinėlius.

Gregas žaibiškai brūkštelėjo aštriu kampu iš kairės į dešinę per minkštą vaikino pilvą; ištryško kraujo ruoželis. Jis tik tik perrėžė odą, bet vaikinas sukriokė taip, sakytum visi pragaro velniai būtų vijęsi jį.

— Tu pamiršai pasakyti „mere Stilsonai”, — tarė Gregas, ir ūmai jam tarsi šydas nukrito nuo akių. Galvos skausmas dar sykį smarkiai vožtelėjo į tarpuakį ir prapuolė. Gregas kvailai spoksojo į butelio kakliuką, sugniaužtą kumštyje, ir nelabai susigaudę, iš kur jis čia atsirado. Velniškai kvaila. Vos neprisišaukė bėdos per šitą suskį.

— Mere Stilsonai! — klykavo vaikinas. Jis visai apkvaišo iš baimės. — Mere Stilsonai! Mere Stil...

— Na štai ir gerai, — tarė Gregas.

— ... šonai! Mere Stilsonai! Mere Stilsonai! Mere...

Gregas smagiai šėrė jam per veidą. Vaikinas kaukštelėjo galva į sieną ir nutilo, išsproginęs tuščias akis.

Gregas priėjo visai prie pat jo. Ištiesė rankas, suėmė vaikinui už ausų ir prisitraukė jo galvą tiek, kad juodu beveik lietėsi nosimis. Abu stovėjo akis į akį.

— Tai va, tavo dėdė galingas žmogus šitame mieste, — ramiai tarė jis, laikydamas vaikiną už ausų kaip už rankenų. Vaikino akys buvo išsprogusios, rudos ir paplūdusios ašaromis. — Aš irgi galingas — ar greit būsiu, — nors man nesusilyginti su Džordžu Harviu. Jis čia gimęs, čia prasimušęs į žmones ir taip toliau. O jeigu tu papasakosi savo dėdei, kas čia atsitiko, jis, ko gero, dar sumanys išgrūsti mane iš Ridžvėjaus.

Vaikino lūpos virpėjo beveik begarsiu verksmu. Gregas lėtai tampė už ausų jo galvą į priekį ir atgal, susidauždamas su juo nosimis.

— Turbūt nesumanys... jis buvo velniškai įširdęs dėl tų marškinėlių. Bet gali ir sumanyti. Kraujo ryšiai — stiprūs ryšiai. Todėl tu, berneli, gerai pagalvok. Jeigu išpasakosi dėdei, kas čia dėjosi ir dėdė išgrūs mane, prižadu grįžti ir pasiųsti tave pas Abraomą. Ar tu manimi tiki?

— Taip, — sukuždėjo vaikinas. Slapi jo skruostai blizgėjo.

— Taip, sere, mere Stilsonai.

— Taip, sere, mere Stilsonai.

Gregas paleido jo ausis.

— Taigi, — tarė. — Pasiųsiu tave pas Abraomą, bet prieš tai papasakosiu visiems, kas tik norės klausytis, kaip tu apsišlapinai, žliumbei ir kabinai snarglius panosėje.

Jis nusisuko, sakytum nuo vaikino būtų sklidęs blogas kvapas, ir sparčiai nuėjo prie seifo. Paėmė nuo lentynos pleistro dėžutę ir metė per kambarį; vaikinas krūptelėjęs atšlijo ir nepagavo jos, tad skubiai čiupo nuo grindų, lyg bijodamas, kad Stilsonas vėl nubaus jį už negrabumą.

— Vonia ten, — mostelėjo ranka Gregas. — Susitvarkyk. Paskolinsiu tau kitus marškinėlius. Atsiųsi juos man išskalbtus, be kraujo dėmių. Supratai?