Stephen King - Tylos zona

Omai — o siaube! — jis išvydo, kad už jos telkiasi tūkstančiai, gal net milijonai žmonių, luošų, deformuotų, pagautų siaubo. Ten buvo ir storulė reporterė, norėjusi sužinoti, ką demokratai pasiūlys kandidatu į prezidento postą 1976 metais; ir mirtinai persigandęs, prijuostę prisirišęs fermeris su sūnaus nuotrauka, kurioje šypsojo vaikinas su karinių oro pajėgų uniforma, dingęs be žinios per antskrydį ant Hanojaus 1972 metais — fermeris norėjo sužinoti, ar tikrai sūnus žuvęs; ir į Sarą panaši jauna moteris užverktomis akimis, jinai rodė jam kūdikį su dideliausia galva, kurioje mėlynos venos buvo susipynę lyg runos, pranašaujančios mirtį; ir senis artrito išsukinėtais pirštais, ir daug daug kitų. Jie ištįso per kelias mylias, jie kantriai lauks, jie pribaigs jį savo nebyliais siaubingais maldavimais.

— Išgelbėta! — atsklido įsakmus motinos balsas. — Išgelbėtojas! Išgelbėta! Išgelbėta!

Jis bandė paaiškinti jiems, kad negali nei pagydyti, nei išgelbėti, bet vos tik pražiojo burną, arčiausiai stovintis įsikibo į jį ir ėmė purtyti.

Jį iš tikrųjų purtė. Tai buvo Veizako ranka. Automobilį užliejo ryški oranžinė šviesa, viduje pasidarė šviesu kaip dieną, — tai buvo košmariška šviesa, kuri pavertė geraširdžio Semo veidą į pabaisos veidą. Džonis pamanė, kad tebesapnuoja, bet tuoj suvokė, jog šviesą skleidžia žibintai automobilių stovėjimo aikštelėje. Matyt, ir juos pakeitė, kol jis buvo komos būsenoje. Dabar šaltą baltą spalvą buvo pakeitusi nenatūrali oranžinė, kuri dengė odą tarytum dažai.

— Kur mes? — dusliai paklausė jis.

— Prie ligoninės, — atsakė Semas. — Kamberlendo vidaus ligų ligoninės.

— Aha. Gerai.

Džonis atsitiesė, nusipurtydamas sapno likučius, tarytum šukes, pažirusias ant grindų, bet dar neiššluotas.

— Jūs pasiruošęs eiti į vidų?

— Taip, — tarė Džonis.

Jie perėjo per aikštelę melodingai čirpiant svirpliams miške. Tamsoje žybsėjo jonvabaliai. Nors motinos veidas stovėjo akyse, vis dėlto Džonis negalėjo nejausti švelnaus ir svaiginančio nakties aromato, lengvo vėjelio dvelksmo ant skruosto. Jis žavėjosi sveiku nakties oru ir jautėsi visiškai sustiprėjęs. Bet Džonis prisiminė, ko jis atvažiavo čionai, ir šitas džiaugsmas jam pasirodė šventvagiškas — bet tik beveik. Ir sutramdyti šito gaivališko gyvenimo džiaugsmo jam nepavyko.

2

Herbertas išėjo į koridorių jų pasitikti. Jis mūvėjo senomis kelnėmis, pižamos švarku ir buvo basnirčia įsispyręs į batus. Džonis suprato, kaip nelauktai viskas atsitiko. Tėvo išvaizda bylojo Džoniui daugiau nei jis norėjo žinoti.

— Sūnau, — ištarė Herbertas. Jis visas buvo tarytum susitraukęs. Norėjo dar kažką pasakyti, bet nebeįstengė. Džonis apkabino jį, ir Herbertas apsipylė ašaromis, ėmė kūkčioti, įsikniaubęs Džoniui į krūtinę.

— Tėti, — tarė Džonis. — Viskas bus gerai, tėti, viskas bus gerai.

Tėvas raudojo, padėjęs rankas Džoniui ant pečių. Veizakas nusisuko ir ėmė žiūrinėti paveikslus ant sienos, neišvaizdžias vietinių dailininkų akvareles.

Herbertas stengėsi susivaldyti. Jis perbraukė ranka akis ir tarė:

— Matai, aš dar su pižama. Būčiau spėjęs persirengti, kol atvažiavo „greitoji”. Tiesiog nepagalvojau apie tai. Matyt, senatvės požymis.

— Nieko panašaus.

— Tebūnie taip. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Tave atvežė gydytojas, tavo draugas? Labai ačiū jums, daktare Veizakai.

Semas gūžtelėjo pečiais.

— Ką jūs, tai niekis.

Džonis su tėvu nuėjo į nedidelį laukiamąjį ir atsisėdo.

— Tėti, ar ji...

— Ji merdi, — tarė Herbertas. — Su sąmone, bet merdi. Vis klausinėja, kur tu, Džoni. Man regis, tas ją ir palaiko.

— Čia aš kaltas, — tarė Džonis. — Dėl visko kai...

Jis krūptelėjo nuo ūmaus skausmo ir nustebęs atsisuko į tėvą. Herbertas stipriai suko jam ausį. O juk ką tik tėvas verkė, įsikniaubęs jam į petį. Ausies sukimu Herbertas bausdavo už didžiausius prasikaltimus. Paskutinį kartą, jei nemeluoja atmintis, Džoniui suko ausį, kai jis buvo trylikos metų ir prisižaidę su išklerusiu „Rembleriu”. Neapdairiai nuspaudė sankabą, senas automobilis be triukšmo nuriedėjo nuo kalvos ir įsirėžė į daržinę.

— Kad niekad šito negirdėčiau, — tarė Herbertas.

— Na ką tu, tėti!

Herbertas paleido ausį, šypsuliukas nuvingiavo jo lūpų kampučiais.

— Ar jau pamiršai, kaip tampydavau už ausų? Gal manai, kad aš pamiršau, kaip tai daroma? Nedėk į tai vilčių, Džoni.

Džonis žvelgė į tėvą, vis dar neatgaudamas žado.

— Niekados nedrįsk savęs kaltinti.

— Bet juk ji žiūrėjo tą prakeiktą...

— Žinias, taip. Visa įsijaudrino, ėmė virpėti... staiga matau — guli ant grindų, žiopčioja savo vargše sena burna lyg žuvis, išmesta ant kranto. — Herbertas pasilenkė prie sūnaus. — Daktaras neprieis ir nepapasakos, bet jis klausė manęs apie kažkokias „herojiškas pastangas”. Aš jam nieko nesakiau apie tas nesąmones. Ji savotiškai nusidėjusi, Džoni. Įsikalbėjo žinanti viešpaties kelius. Todėl niekados nekaltink savęs dėl jos klaidų. — Jo akyse vėl sublizgo ašaros. Balsas pasidarė šiurkštesnis. — Dievas mato, mylėjau ją visą gyvenimą, bet pastaruoju metu tai jau tapo kančia. Gal tokia baigtis ir geriausia.

— Ar galiu ją pamatyti?

— Taip, ji koridoriaus gale. Trisdešimt penktoje palatoje. Daktarai tikisi, kad tu atvažiuosi, ir jinai laukia. Štai dar kas, Džoni. Sutik su viskuo, kad ir ką ji sakytų... kad mirdama negalvotų, jog viskas buvo veltui.

— Žinoma, tėti. — Jis patylėjo. — Ar tu eini su manimi?

— Ne dabar. Gal vėliau.

Džonis linktelėjo ir nuėjo koridoriumi. Lempos jau buvo pritemdytos nakčiai. Dabar ta trumpa akimirka šiltoje kvapnioje vasaros naktyje atrodė neįsivaizduojamai toli, užtat košmariškas sapnas automobilyje sakytum ką tik nutrūko.

Trisdešimt penkta palata. Vera Helena Smit — skelbė maža kortelė ant durų. Ar jis žinojo, kad jos antras vardas Helena? Turėjo žinoti, bet neprisiminė. Bet atmintyje iškilo kitkas: kaip kartą saulėtą vasaros dieną Old Orčardo pliaže, linksma ir besišypsanti, ji atnešė jam ledų briketą, suvyniotą į nosinę. Kaip jis su motina ir tėvu lošė kortomis iš degtukų — vėliau, religijai vis labiau užvaldant jos mintis, motina drausdavo kortuoti namie, netgi nekaltą kribidžą. Džonis prisiminė ir tą dieną, kai įgėlė bitė ir jis, visa gerkle plyšodamas, atkūrė prie jos, o motina pabučiavo sutinusią vietą, pincetu ištraukė geluonį ir aprišo žaizdelę skudurėliu, suvilgytu geriamosios sodos tirpale.

Jis stumtelėjo duris ir įėjo į palatą. Motina gulėjo lovoje lyg beformė krūva. Šitaip gulėjau ir aš, šmėkštelėjo mintis. Sesuo skaičiavo jos pulsą; sugirgždėjus durims, sesuo atsisuko, ir blausi koridoriaus šviesa nuslydo jos akinių stiklais.

— Jūs — ponios Smit sūnus?

— Taip.

— Džoni? — pasigirdo balsas iš krūvos lovoje. Sausas, duslus balsas, jame barškėjo mirtis, kaip barška akmenukai tuščiame moliūge. Nuo to balso — viešpatie, pasigailėk! — per kūną perbėgo šaltis. Jis priėjo arčiau. Motinos veido kairioji pusė buvo virtusi šiurpia kauke. Ranka ant apkloto panėšėjo į žnyplę. Insultas, pagalvojo jis. Tai, ką senukai vadina smūgiu. Taip. Šitaip geriau. Šitaip ji ir atrodo. Tarytum būtų gavusi stiprų smūgį.

— Ar tai tu, Džoni?

— Aš, mama.

— Džoni? Ar tai tu?