Stephen King - Tylos zona

— Čia jūsų sesers medalionas, — prabilo Džonis, kreipdamasis į Diuso. — Jos vardas buvo Ana, bet visi ją vadino Teri. Jūsų vyresnioji sesuo. Jūs ją mylėjote. Beveik dievinote žemę, kuria ji vaikščiojo.

Ūmai Džonio Smito balsas neatpažįstamai pasikeitė, virto aukštu, trūkčiojančiu, netvirtu paauglio balsu.

— Tai tau, Teri, jeigu sumanysi pereiti Lisbono gatvę per raudoną šviesą arba vėl dingsi parke su kokiu nors vaikinu iš... Nepamiršk, Teri... nepamiršk...

Storulė, klaususi Džonio, ką demokratai kitais metais iškels kandidatu į prezidento postą, išgąstingai aiktelėjo. Vienas teleoperatorius kimiai sumurmėjo: „Dieve švenčiausias!”

— Užtenka, — sukuždėjo Diuso. Jo veidas papilkėjo, akys virto iš akiduobių, ant apatinės lūpos sužvilgo seilė. Jo rankos tiesėsi prie medaliono, kurio auksinė grandinėlė buvo apvyniota aplink Džonio pirštus. Tačiau tos rankos dabar buvo bejėgės. Medalionas švytavo, atspindėdamas hipnotizuojančius šviesos blyksnius.

— Nepamiršk manęs, Teri, — meldė paauglio balsas. — Tiktai negerk, Teri... dėl dievo meilės, prašau, Teri, tiktai negerk...

— Nutilk! Nutilk, šunsnuki!

O Džonis vėl prakalbo savo balsu:

— Iš pradžių silpnesni narkotikai, paskui stipresni. Dvidešimt septynerių metų mirė nuo širdies priepuolio. Bet ji nešiojo jūsų dovaną dešimtį metų, Rodžai. Vis prisimindavo jus. Niekada nepamiršo... niekada... niekada... niekada.

Medalionas išslydo Džoniui iš pirštų ir nukrito ant grindų, melodingai skambteldamas. Džonis dar akimirką šaltai ir abejingai žvelgė į tuštumą. Diuso, slopiai kūkčiodamas, šliaužiojo apie jo kojas, ieškodamas medaliono, o aplink visi tylėjo, užgniaužę kvapą.

Tvykstelėjo fotoblykstė, Džonio veidas nušvito ir įgavo buvusią išraišką. Jame atsispindėjo siaubas, paskui gailestis. Džonis nevikriai priklaupė šalia Diuso.

— Atleiskite, — tarė jis. — Atleiskite, aš nenorėjau...

— Gandoneši, paleistuvės išpera, prasimanyt o jau, — subliuvo Diuso. — Tai melas! Viskas melas! Nuo pradžios iki galo melas! — Jis negrabiai šėrė Džoniui ranka per kaklą, ir tas pargriuvo, skaudžiai trenkdamas galvą į grindis. Akyse pažiro kibirkštys.

Kilo sąmyšis.

Jis kaip pro miglą pamatė Diuso — tas niršiai brovėsi prie durų. Žmonės grūdosi aplink Diuso, aplink Džonį, tarp jųdviejų akies mirksniu išaugo kojų ir batų miškas. Netrukus pasirodė Veizakas ir padėjo jam atsisėsti.

— Na kaip jūs, Džoni? Ar smarkiai užgavo?

— Ne taip smarkiai kaip aš jį. Viskas gerai. — Jis mėgino stotis. Kažkieno rankos — gal Veizako, o gal kieno nors kito — padėjo jam. Svaigo galva, pykino, norėjosi vemti. Įvyko klaida, baisi klaida.

Storulė, kuri klausė dėl demokratų, veriamai klyktelėjo. Džonis matė, kaip Diuso parpuolė ant kelių, stverdamasis už jos margos palaidinukės rankovės, o paskui, tarytum pailsęs, išsitiesė ant linoleumo netoli durų, prie kurių taip veržėsi. Švento Kristoforo medalioną jis tebespaudė saujoje.

— Apalpo, — tarė kažkas. — Gilus sąmonės netekimas.

— Aš kaltas, — tarė Džonis Semui Veizakui. Jam gniaužė gerklę gėda, vos tramdomos ašaros. — Dėl visko aš kaltas.

— Ne, — atsakė Veizakas. — Ne, Džoni.

Bet jį slėgė kaltė. Džonis išsivadavo iš Veizako rankų ir nuėjo prie tysančio Diuso, kuris jau pradėjo gautis ir mirksėjo, beprasmiškai spoksodamas į lubas. Prie jo priėjo du gydytojai.

— Kaip jis? — paklausė Džonis, kreipdamasis į kelnes mūvinčią reporterę, tačiau toji išgąsčio perkreiptu veidu atšlijo nuo jo.

Džonis pasisuko į kitą pusę, į televizijos reporterį, kuris klausė jo, ar jis niekad nebuvo praregėjęs iki avarijos. Džonis ūmai pajuto nesulaikomą norą kam nors viską paaiškinti.

— Visiškai nenorėjau jo užgauti, — tarė jis. — Kaip dievą myliu, nenorėjau, aš nežinojau...

Telereporteris žingtelėjo atgal.

— Aišku, — linksėjo jis. — Aišku, nežinojote. Jis pats prisiprašė, visi tą matė. Tiktai... nelieskite manęs, gerai?

Džonis žiūrėjo į jį užkandęs žadą, lūpos virpėjo. Jis tebebuvo šoko būsenoje, bet jau pradėjo kažką suvokti. Taip. Pradėjo suvokti. Telereporteris mėgino nusišypsoti, bet jam tiktai atkrago smakras kaip numirėliui.

— Tiktai nelieskite manęs, Džoni. Labai prašau.

— Viskas visai ne taip, — tarė Džonis ar bandė ištarti. Vėliau jis nebūtų ryžęsis tvirtinti, kad apskritai ištarė kokį nors garsą.

— Nelieskite manęs, Džoni, gerai?

Reporteris atbulas traukėsi prie savo operatoriaus, pakuojančio aparatūrą. Džonis žiūrėjo į jį lyg priaugęs prie grindų. Jis pradėjo tirtėti kaip lapas.

3

— Juk jums bus geriau, Džonai, — tarė Veizakas. Už jo stovėjo sesuo — balta pamėklė, burtininko mokinė, — padėjusi rankas ant vežimėlio su vaistais, saldžių narkomano sapnų rojumi.

— Ne, — tarė Džonis. Jis tebedrebėjo, be to, jį išpylė šaltas prakaitas. — Nebenoriu injekcijų. Man jų per akis.

— Tai tabletę.

— Nei tablečių.

— Padėtų užmigti.

— O jis galės užmigti? Tas Diuso?

— Jis pats prisiprašė, — sumurmėjo sesuo ir krūptelėjo, kai Veizakas atsigręžė į ją. Bet gydytojas tik kreivai šyptelėjo.

— O juk sesuo teisi, ar ne? — tarė jis. — Pats prisiprašė. Manė, kad jūs, Džonai, prekiaujate tuščiais buteliais. Gerai išsimiegokite šiąnakt, ir visa tai taps tolima praeitimi.

— Aš pats užmigsiu.

— Aš jus prašau, Džoni.

Ketvirtis dvyliktos. Televizorių kitame palatos gale ką tik išjungė. Džonis ir Semas kartu žiūrėjo filmuotą reportažą, parodytą iškart po pasakojimo apie tai, kokius įstatymų projektus vetavo Fordas. Mano istorija pikantiškesnė, pagalvojo Džonis su karčiu pasitenkinimu. Plikagalvio respublikono, rimtu tonu paistančio banalybes apie nacionalinį biudžetą, nė iš tolo nebuvo galima palyginti su tuo, ką nufilmavo čia prieš kelias valandas Dablju Ei Bi Ai operatorius. Reportažo pabaigoje Diuso brovėsi per minią vestibiulyje, suspaudęs rankoje medalioną, o paskui alpdamas bandė įsikibti reporterės tarytum skęstantis šiaudo.

Kai laidos vedėjas ėmė pasakoti apie policijos šunį, suradusį keturis šimtus svarų marihuanos, Veizakas trumpam išėjo, o grįžęs papasakojo, kad ligoninės telefonai plyšote plyšojo nuo skambučių, dar nesibaigus reportažui. Po kelių minučių pasirodė sesuo su vaistais, ir Džonis įsitikino, jog Semas buvo nusileidęs pas seseris ne tik tam, kad sužinotų, ar daug buvo skambučių.

Tą akimirką sučirškė telefonas.

Veizakas tyliai nusikeikė.

— Juk sakiau jiems ne jungti. Neatsiliepkite, Džonai, aš...

Bet Džonis jau pakėlė ragelį. Šiek tiek pasiklausė, paskui linktelėjo galva.

— Taip, taip, teisingai. — Pridengė delnu ragelį. — Čia mano tėtis, — tarė ir atitraukė ranką. — Sveikas, tėti. Tu turbūt... — Jis įsiklausė. Šypsenėlė dingo nuo jo lūpų, veidą iškreipė siaubas. Lūpos krutėjo be garso.

— Kas atsitiko, Džoni? — sunerimo Veizakas.

— Gerai, tėti, — tarė Džonis beveik pakuždomis. — Taip. Kamberlendo vidaus ligų. Aš žinau, kur ji. Tuoj už Jeruzalės masyvo. Gerai. Taip, tėti...

Jo balsas nutrūko. Akyse ašarų nebuvo, bet jos blizgėjo.

— Aš žinau, tėti. Aš irgi tave myliu. Taip, baisu.

Vėl paklausė.

— Taip. Taip, tai buvo, — tarė Džonis. — Iki greito pasimatymo, tėti. Taip. Iki.

Jis padėjo ragelį ir užsidengė rankomis akis.