Stephen King - Tylos zona

— Melas Alenas iš Portlendo „Sandi Telegram”, pone Smitai.

Ar tai buvo panašu į paveikslą? Paveikslą, iškilusį jūsų vaizduotėje?

— Ne, visai ne, — atsakė Džonis, nors pats nebegalėjo prisiminti, kaip tai buvo iš tiesų.

— Ar šitaip yra atsitikę jums ir anksčiau? — paklausė jauna moteris sportiniu kostiumu.

— Taip, keliskart.

— Gal papasakotumėte apie kitus atsitikimus?

— Ne, nenorėčiau.

Vienas iš televizijos reporterių pakėlė ranką ir Džonis linktelėjo jam.

— Pone Smitai, ar jums būdavo tokių praregėjimų iki katastrofos ir po jos sekusios komos?

Džonis dvejojo.

Visi aplinkui nuščiuvo. Televizijos jupiteriai kaitino jam veidą lyg tropikų saulė.

— Ne, — atsakė jis.

Ir vėl klausimų liūtis. Džonis vėl bejėgiškai žvilgterėjo į Veizaką.

— Gana! Gana! — perrėkė visus Veizakas. Kai triukšmas aptilo, jis pažvelgė į Džonį. — Džoni, jūs pavargote?

— Aš atsakysiu dar į du klausimus, — tarė Džonis. — Paskui... iš tiesų... man gerokai prailgo ši diena... klausau, madam?

Jis parodė į apkūnią moterį, prasibrovusią tarp dviejų jaunų reporterių.

— Pone Smitai, — prabilo ji garsiu, skardžiu, lyg iš statinės aidinčiu balsu, — ką demokratai pasiūlys kandidatu į prezidentus kitais metais?

— Šito aš jums pasakyti negaliu, — tarė Džonis, nuoširdžiai nustebęs. — Iš kur man žinoti?

Vėl pakilo rankos. Džonis parodė į aukštą vyriškį blaivininko veidu, vilkintį tamsų kostiumą. Tas žengė žingsnį į priekį. Jis buvo kažkoks perdėtai mandagus ir klastingas.

— Pone Smitai, aš Rodžeris Diuso iš Liuistono „San”. Norėčiau sužinoti, ką jūs manote apie tai, kodėl būtent jūs įgijote tokį ypatingą gebėjimą... jei, žinoma, iš tiesų įgijote. Kodėl jūs, pone Smitai?

Džonis atsikrenkštė.

— Jeigu teisingai supratau klausimą... jūs prašote mane pagrįsti tai, ko pats nesuprantu. Aš negaliu to padaryti.

— Ne pagrįsti, pone Smitai. Tiesiog paaiškinti.

Jis mano, kad aš juos mulkinu. Bandau apmulkinti.

Veizakas priėjo prie Džonio.

— Gal aš pamėginsiu atsakyti į šitą klausimą, — tarė jis. — Arba bent paaiškinti, kodėl į jį negalima atsakyti.

— Ar ir jūs aiškiaregis? — šaltai paklausė Diuso.

— Žinoma, kaip ir visi neurologai. Mūsų profesijoje be to neapsieisi, — atrėmė Veizakas. Visi pratrūko juoktis, ir Diuso nuraudo.

— Ponai ir ponios, spaudos atstovai. Šis žmogus puspenktų metų išbuvo komos būklėje. Mes, tyrinėjantys žmogaus smegenis, neturim menkiausio supratimo, kodėl Džonas atsidūrė komos būklėje ir kodėl po jos atsigavo. Priežastis gana paprasta: mes nesuprantame kominės būklės esmės, lygiai kaip nesuprantame, kas yra miegas arba paprasčiausias pabudimas. Ponai ir ponios, mes veik nieko nežinome apie varlės ar skruzdės smegenis. Galite cituoti mano žodžius... matote, aš nieko nebijau. Ar ne?

Vėl sugriaudėjo juokas. Veizakas patiko jiems. Bet Diuso nesijuokė.

— Jūs taip pat galite pacituoti, kad aš tikiu, jog šitas žmogus įgijo visiškai naujų arba labai senų žmogaus sugebėjimų. Kodėl? Jeigu aš ir mano kolegos veik nieko nežinome apie skruzdės smegenų sandarą, kaip galėčiau atsakyti — kodėl? Ne, aš negaliu. Tačiau drįstu atkreipti jūsų dėmesį į keletą įdomių dalykų, kurie, nors ir nebūtinai, turėtų turėti kažkokios reikšmės. Vienas Džono Smito smegenų centras negrąžinamai sunaikintas — tai labai labai mažas centras, bet smegenyse bet kuris centras gali būti gyvybiškai svarbus. Džonis vadina tą savo vietą „tylos zona”, ten, kaip spėjama, buvo sukaupta nemažai atminties elementų. Visi ištrinti prisiminimai, matyt, buvo dalis tam tikro „pogrupio” — į jį įėjo gatvių, kelių pavadinimai, kelio ženklai. Šis pogrupis — tai dalis didesnės sąvokų grupės, padedančios orientuotis aplinkoje. Nedidelė, bet visiška afazija, atrodo, yra paveikusi ir kalbos, ir regos įgūdžius. Kaip kompensacija kitas mažytis jo smegenų plotelis momens srityje tarytum pabudo. Tai viena sudėtingiausių „priešakinių” arba „mąstančiųjų” smegenų sričių. Elektros impulsai, kuriuos atspindi šita smegenų dalis, visiškai ne tokie, kokie turėtų būti, ar ne? Ir štai dar kas. Momuo yra susijęs su lytėjimo pojūčiu— kiek susijęs, sunku pasakyti — ir yra visiškai arti tos smegenų dalies, kuri nustato ir identifikuoja įvairias formas bei struktūras. Mano asmeniniais stebėjimais prieš Džonio „aiškiaregystes” visada užmezgamas lytėjimo kontaktas.

Tyla. Reporteriai karštligiškai užsirašinėja. Televizijos kameros, kurios buvo prislinkusios artyn, kad parodytų stambiu planu Veizaką, dabar atsitraukė, kad kadre tilptų ir Džonis.

— Džoni, ar teisingai kalbėjau? — paklausė Veizakas.

— Aš manau...

Staiga pro reporterių spūstį prasibrovė Diuso. Iškart Džonis sutrikęs pamanė, kad jis nori atsistoti prieš visus ir, ko gero, paneigti Veizako žodžius. Paskui pamatė, jog Diuso kažką nusitraukė nuo kaklo.

— Tegul pademonstruoja, — tarė jis, laikydamas rankoje medalioną ant plonos auksinės grandinėlės. — Pažiūrėsim, ką jūs sugebate.

— Nieko jūs nepamatysite, — atrėžė Veizakas. Tankūs žilsvi jo antakiai rūsčiai susiraukė ir jis įbedė žvilgsnį į Diuso it pranašas Mozė. — Šitas žmogus ne cirko fakyras, pone.

— O jeigu jūs mane mulkinate? — paklausė Diuso. — Arba jis gali, arba ne, juk taip? Kol jūs čia dėstėte savo teorijas, aš irgi šį bei tą padėliojau mintyse. Pavyzdžiui, apie tai, kad šitokie vyrukai paprastai nieko negali padaryti, kai yra prašomi; vadinasi, visi jų fokusai tokie pat tikri kaip trijų dolerių banknotai.

Džonis nužvelgė kitus reporterius. Visi smalsiai žiūrėjo į jį, tik Braitas atrodė kiek sutrikęs. Džonis ūmai pasijuto lyg krikščionis, įmestas į duobę tarp liūtų. Juk jie vis tiek laimės, pagalvojo. Jei aš pasakysiu jam ką nors įdomaus, jie gaus medžiagos pirmajam puslapiui. Jei nepajėgsiu arba atsisakysiu, sukurs feljetoną.

— Na tai kaip? — paklausė Diuso. Medalionas švytavo ant grandinėlės, suspaustos kumštyje.

Džonis dirstelėjo į Veizaką, bet tas supykęs žiūrėjo į šalį.

— Duokite, — tarė Džonis.

Diuso padavė medalioną. Džonis pasidėjo jį ant delno. Tai buvo medalionas su švento Kristoforo atvaizdu. Džonis paleido ploną grandinėlę, ir kai ji šnarėdama sukrito geltona krūvele ant delno, uždengė ją ranka.

Vestibiulyje įsivyravo mirtina tyla. Tarpduryje stoviniavo būrelis gydytojų ir seserų, prie jų prisijungė dar keletas, po darbo persirengusių važiuoti namo. Koridoriaus gale prie pirmojo aukšto poilsio kambario, kur buvo televizorius ir stalo žaidimai, grūdosi ligonių minia. Iš centrinio vestibiulio plūdo lankytojai. Oras buvo įelektrintas, tarytum kažkur šalia būtų zvimbę aukštos įtampos laidai.

Džonis, išblyškęs ir liesas, su baltais marškiniais ir didokais džinsais, stovėjo tylėdamas. Jis taip stipriai suspaudė švento Kristoforo medalioną dešinėje rankoje, jog televizijos jupiterių akinančioje šviesoje išryškėjo riešo gyslos. Priešais jį su tamsiu kostiumu stovėjo Diuso, pasipūtęs, neklystantis, rūstus nelyginant teisėjas. Laikas tarytum sustojo. Nebuvo girdėti nė menkiausio garso.

— Ak, — tyliai ištarė Džonis, ir paskui: — Tai šit kaip?

Pirštai lėtai atsigniaužė. Jis pažvelgė į Diuso.

— Na tai kaip? — paklausė Diuso, bet jau visai kitu balsu: agresyvumo nebeliko. Nebeliko nė išvargusio, nervingo jaunuolio, ką tik atsakinėjusio į reporterių klausimus. Džonio lūpos lyg ir šypsojo, bet toje šypsenoje nebuvo šilumos. Mėlynos akys patamsėjo, žvilgsnis pasidarė šaltas ir abejingas. Veizako kūnu perbėgo šaltis. Vėliau jis papasakojo žmonai, jog matė veidą žmogaus, galingu mikroskopu stebinčio įdomią infuzorijos atmainą.