Stephen King - Tylos zona

Džonis papurtė galvą.

— Išgulėjau ligoninėje mažne penkerius metus. Nebent Rokfeleris galėtų už juos susimokėti. Mano tėvas su motina priprašė, kad mane įrašytų į kažkokią valstybės finansuojamą programą. Visiška nelaimė ar kažkas panašaus.

Deivis linktelėjo galva.

— Ypatingų nelaimių programa. Aš taip ir maniau, Džoni, bet kaip jie išsuko jus nuo valstybinės ligoninės? Ten tai jau pragaras.

— Tuo pasirūpino daktaras Veizakas ir daktaras Braunas. Jų ir didžiausias nuopelnas, kad vėl atvirtau žmogumi. Juk aš buvau... bandymų triušis, kaip sako daktaras Veizakas. Kiek mes dar galėsim išlaikyti šį komos būsenon patekusį vyruką, kad nepradėtų visiškai vegetuoti? Fizioterapijos brigada dirbo su manim dvejus pastaruosius metus, kai buvau komos būsenoje. Man leido megavitaminus... mano užpakalis vis dar atrodo kaip po raupų. Ne dėl to, kad jie būtų įsitikinę būtent mano atsipeikėjimu. Beveik nuo tos dienos, kai šičia patekau, buvo manoma, jog aš priėjau paskutinę ribą. Tai, kas man čia buvo daroma, Veizakas pavadino „atkakliu gyvybės palaikymu”. Jo nuomone, tai teikia medžiagos atsakymui į visą kritiką dėl gyvybės palaikymo, kai nebėra vilties pasveikti. Žodžiu, jie nebebūtų galėję toliau eksperimentuoti su manimi, jei būčiau buvęs perkeltas į valstybinę ligoninę, todėl ir laikė mane čia. Galiausiai jie būtų nebesiterlioję su manimi ir tada būčiau atsidūręs valstybinėje ligoninėje.

— Kur daugių daugiausia gali tikėtis, kad tave kas šešios valandos apvers ant kito šono, kad nesusidarytų pragulu, — tarė Deivis. — O jeigu pabustumėte aštuoniasdešimtaisiais, primintumėte krepšio ornamentą.

— Atrodo, aš jau ir taip pavirtau krepšiu, — atsakė Džonis ir lėtai pakraipė galvą. — Man regis, jei kas nors pasiūlytų dar vieną operaciją, aš nebeištverčiau. Ir šiaip juk turėsiu šlubuoti ir niekados negalėsiu visiškai pasukti galvos į kairę.

— Kada jie žada jus paleisti?

— Jei dievas duos, po trijų savaičių.

— Ir kas tada?

Džonis gūžtelėjo pečiais.

— Manau, važiuosiu namo. Į Pounelą. Mano motina kaip tiktai išvyksta į Kaliforniją... religiniais reikalais. Mudu su tėčiu galėsime susipažinti iš naujo. Gavau laišką nuo vieno stambaus literatūros agento Niujorke... aišku, ne nuo jo paties, o nuo padėjėjo. Jie mano, kad iš to, kas man nutiko, galėtų išeiti knyga. Aš turbūt mėginsiu parašyti du ar tris skyrius ir knygos planą, gal tam vyrukui ar jo padėjėjui pavyks juos parduoti. Pinigų man velniškai reikėtų, kalbu rimtai.

— Ar iš spaudos niekas nesidomėjo jumis?

— Na, tas vaikinas iš Bengoro „Deili Njuz”, kuris parašė pirmą kartą...

— Braitas? Jis gerai rašo.

— Jis norėtų atvykti į Pounelą tada, kai aš ištruksiu iš čia, ir parašyti apybraižą. Tas vaikinas man patinka, bet šiuo metu aš laikausi toliau nuo jo. Čia man nekvepia pinigais, o dabar, tiesą sakant, tik jų ir dairausi. Pasisiūlyčiau dalyvauti televizijos laidoje „Klok visą tiesą”, jei būčiau tikras, kad gausiu už tai du šimtus dolerių. Mano tėvų santaupos baigėsi. Jie pardavė automobilį ir nusipirko kledarą. Tėtis antrąkart užstatė namą, nors buvo manęs pasitraukti nuo darbų, parduoti namą ir gyventi iš gautų pinigų.

— Ar negalvojate vėl grįžti mokytojauti?

Džonis pakėlė akis.

— Ar tai pasiūlymas?

— O kas gi dar?

— Esu dėkingas, — tarė Džonis. — Bet aš nespėsiu atsigauti iki rugsėjo, Deivi.

— Aš nekalbu apie rugsėjį. Turbūt prisimenate tą Streford, Saros draugę? — Džonis linktelėjo. — Taigi, dabar ji Ana Biti ir ruošiasi gimdyti gruodžio mėnesį. Tad mums reikės anglų kalbos mokytojo antram semestrui. Tvarkaraštis patogus. Keturios klasės, vienas seminaras aukštesnėms klasėms, dvi laisvos dienos.

— Ar rimtai siūlote, Deivi?

— Rimtai.

— Tai pasiutusiai šaunu iš jūsų pusės, — kimiai tarė Džonis.

— Bala jo nematė, — atsakė Deivis. — Jūs buvote pasiutusiai geras mokytojas.

— Ar galėčiau porą savaičių pagalvoti?

— Iki spalio pirmos, jei norite, — sutiko Deivis. — Manau, kad turėsite laiko ir padirbėti prie savo knygos. Jei atsirastų tokia galimybė.

Džonis linktelėjo.

— Be to, jūs ir pats gal nenorėsite per ilgai užsibūti Pounele, — tarė Deivis. — Galbūt jūs jausitės ten...nepatogiai.

Žodžiai buvo besiveržią Džoniui iš lūpų, bet jis prisivertė juos nuryti.

Ne per ilgai, Deivi. Matote, šiuo metu motinos smegenyse vyksta irimo procesas. Ji nesinaudoja ginklu. Ją ištiks insultas. Mirs, nesulaukusi Kalėdų, jei mudu su tėvu neįkalbėsime jos vėl gerti vaistus, bet nemanau, kad mums pavyks. Ir aš iš dalies prisidedu prie šito — kiek, nė pats nežinau. Neturiu noro žinoti.

Jis tepasakė:

— Naujienos greit sklinda, tiesa?

Deivis gūžtelėjo pečiais.

— Aš supratau iš Saros, kad jūsų motina turi problemų. Ji jas įveiks, Džoni. Tuo tarpu pagalvokite apie mano pasiūlymą.

— Pagalvosiu. Tiesą sakant, sutinku jau dabar. Būtų gera vėl dėstyti. Grįžti prie normalaus gyvenimo.

— Jūs man patinkate, — tarė Deivis.

Kai jis išėjo, Džonis atsigulė į lovą ir žiūrėjo pro langą. Jautėsi labai pavargęs. Grįžti prie normalaus gyvenimo. Jam kažkodėl neatrodė, kad tai iš tikrųjų įvyks.

Jis jautė, kaip įsiskausta galva.

4

Žinia, kad Džonis Smitas atsibudo iš komos, įgavęs kažkokių nepaprastų savybių, galų gale pateko į laikraštį ir straipsnis apie tai atsidūrė pirmajame puslapyje su Deivido Braito pavarde. Tai įvyko mažiau kaip savaitė prieš Džoniui išeinant iš ligoninės.

Jis gulėjo aukštielninkas ant demblio fizioterapijos kabinete.

Jam ant pilvo buvo uždėtas dvylikos svarų rutulys. Jo fizioterapeute, Eilina Meigaun, stovėjo greta ir skaičiavo atsisėdimus. Jam reikėjo padaryti dešimt ir jis kaip tik grūmėsi su aštuntuoju. Veidu žliaugė prakaitas, gyjantys randai jo kakle pasidarė skaisčiai raudoni.

Eilina buvo mažutė, paprasta moteriškaitė, stangraus it sukta virvutė kūno, gilių žalių su rusvais taškeliais akių, su puošnia vilnijančių rudų plaukų kupeta. Džonis kartais vadindavo ją — kiek suirzęs, bet kartu ir sužavėtas — pačiu mažiausiu pasaulyje budeliu. Įkalbinėdama, pataikaudama ir įsakinėdama ji pasiekė, kad prie lovos prikaustytas pacientas, vos pakeliantis vandens stiklinę, atvirto žmogumi, kuris gali vaikščioti be lazdos, triskart prisitraukti ant skersinio ir apiplaukti ligoninės baseiną per penkiasdešimt tris sekundes — rekordas ne olimpinis, bet vis tiek neprastas. Ji buvo netekėjusi ir gyveno dideliame name Oldtaune Centrinėje gatvėje su keturiomis savo katėmis. Ji buvo kieta kaip titnagas ir nepripažino atsakymo „ne”.

Džonis, netekęs jėgų, atvirto ant nugaros.

— Nebegaliu, — dusdamas sušvokštė jis. — Ak, Eilina, nebeturiu daugiau jėgų.

— Kelkit, vyruti! — šūktelėjo ji šaižiu balsu, kuriame buvo justi sadistiškai gera nuotaika. — Kelkit! Kelkit! Dar trys kartai, ir būsite užsidirbęs kokos buteliuką!

— Duokite man dešimties svarų rutulį, ir aš išstenėsiu du.

— Dešimties svarų rutulys bus įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip didžiausia pasaulyje medicininė žvakutė, jeigu neatsisėsite man tris kartus. Kelkit!

— Uuuuuh! — iškošė Džonis, atsisėsdamas aštuntą kartą. Žnektelėjo atgal, paskui vėl atsisėdo.

— Bravo! — sušuko Eilina. — Na dar vieną, dar vieną!

— OOOchbarrabork! — išrėkė Džonis, ir atsisėdo dešimtą kartą. Jis susmuko ant demblio ir rutulys nuriedėjo į šalį. — Aš gavau trūkį, galite džiaugtis, visos mano žarnos atsikabino ir plūduriuoja viduriuose, aš iškelsiu jums bylą, prakeikta harpija.