Stephen King - Tylos zona

— Kur gi ne. Džonis ropė.

Vėl įsivyravo tyla, gūdi ir slegianti. Džonis prisiverstinai žvaliai paklausė:

— O tu kaip laikaisi?

— Na... aš ištekėjau. Maniau, tu žinai.

— Man tėtis sakė.

— Jis toks puikus žmogus, — ištarė Sara. Ir ūmai pratrūko:

— Aš nebegalėjau ilgiau laukti, Džoni. Pati dabar gailiuosi. Daktarai sakė, kad tu niekad nebeprabusi, kad tu tik trauksies ir trauksies kol... kol užgesi. Net jeigu būčiau žinojusi... — Ji pakėlė į jį akis, tarsi gindamasi. — Net jeigu būčiau žinojusi, Džoni, nemanau, kad būčiau tvėrusi šitiek laukti. Puspenktų metų — ilgas laiko tarpas.

— Taip, žinoma, — sutiko jis. — Pasiutiškai ilgas. Ar nori išgirsti šį tą klaikaus? Paprašiau atnešti ketverių metų žurnalų komplektus, panorau pasižiūrėti, kas numirė. Trumenas. Dženis Džoplin. Džimis Hendriksas — o dieve, kai prisimenu jo atliekamą „Violetinį ūką”, negaliu tuo patikėti. Denas Blokeris. Ir tu, ir aš. Mudu užgesome.

— Man taip skaudu dėl šito, Džoni, — beveik pakuždomis ištarė ji. — Velniškai tau prasikaltau. Bet aš tą žmogų myliu, Džoni. Net labai myliu.

— Puiku, juk tai ir yra svarbiausia.

— Jis vadinasi Voltas Hezlitas, ir jis...

— Man būtų maloniau išgirsti apie tavo mažylį, — tarė Džonis. — Manau nepyksti?

— Jis gražuolis, — šypsodamasi tarė ji. — Dabar jam septyni mėnesiai. Jo vardas Denisas, bet vadiname Deniu. Davėm vyro senelės vardą.

— Atsigabenk jį kada. Norėčiau pamatyti.

— Būtinai, — pažadėjo Sara, ir abu dirbtinai nusišypsojo vienas kitam, žinodami, jog nieko panašaus niekad nebus. — Džoni, gal tau ko nors reikia?

Tik tavęs, mieloji. Ir puspenktų prarastų metų.

— Ne, — atsakė jis. — Ar dar mokytojauji?

— Vis dar mokytojauju, bent kol kas.

— Tebeuostai tą nelemtą kokainą?

— Ak, Džoni, tu nepataisomas. Tie patys seni pokštai.

— Tie patys, — sutiko jis, ir vėl tarp jų nukrito tyla tartum kūjo smūgis.

— Ar galėčiau tave lankyti?

— Žinoma, Sara, — tarė jis. — Tai būtų nuostabu.

Jis delsė, nenorėjo, kad jų susitikimas baigtųsi nei šiaip, nei taip; nenorėjo įskaudinti nei jos, nei savęs. Norėjo pasakyti ką nors nuoširdaus.

— Sara, — tarė jis, — tu pasielgei teisingai.

— Iš tiesų? — Ji šyptelėjo, bet burnos krašteliai virpėjo. — Pati nežinau. Viskas atrodo taip žiauru ir... čia jau nieko nepadarysi, taip neteisinga. Aš myliu savo vyrą ir savo kūdikį, ir kai Voltas sako, kad vieną gražią dieną mes apsigyvensime gražiausiame Bengoro name, aš juo tikiu. Kai jis sako, kad vieną gražią dieną jis užims Bilo Koeno vietą Atstovų rūmuose, aš ir tuo tikiu. Kai sako, kad vieną gražią dieną prezidentu bus išrinktas kažkas iš Meino valstijos, aš beveik ir tuo tikiu. O kai ateinu čia ir matau vargšes tavo kojas... — Ji vėl buvo bepradedanti verkti. — Jos atrodo lyg apipjaustytos pjūklu ir tu toks menkas ...

— Ne, Sara, nereikia.

— Tu toks menkas; viskas taip žiauru ir neteisinga, ir aš negaliu to pakęsti. Negalia to pakęsti, nes visa tai labai, labai neteisinga!

— Kartais, manau, nebūna nieko teisingo, — tarė jis. — Toks jau šitas senas negailestingas pasaulis. Bet kartais reikia daryti tai, ką gali, ir imi su tuo susitaikyti. Na, Sara, eik ir būk laiminga. O jei panorėsi matyti mane, ateik bet kada. Atsinešk kribidžo lentą.

— Atsinešiu, — tarė ji. — Atleisk už ašaras. Maža džiaugsmo iš manęs, ar ne?

— Viskas gerai, — atsakė jis šypsodamas. — Turbūt nori atsikratyti to kokaino, mažyte. Antraip nukris nosis.

Ji šyptelėjo.

— Tas pats senasis Džonis, — tarė. Ūmai pasilenkė prie jo ir pabučiavo į lūpas. — Ak, Džoni, greičiau pasveik.

Jis susimąstęs žvelgė į ją, besitaisančią išeiti.

— Na, Džoni?

— Tu jo nepametei, — tarė jis. — Ne, tu tikrai jo nepametei.

— Ko nepamečiau? — Ji nustebusi suraukė kaktą.

— Sutuoktuvių žiedo. Tu jo nepametei Monrealyje.

Jis pakėlė ranką prie kaktos ir pirštais įniko trinti odos lopinėlį viršum dešiniosios akies. Tos rankos šešėlyje pusė jo veido atrodė šviesi, o kita pusė tamsi. Sara vėl pajuto beveik prietaringą 124 baimę, prisiminė Džekilio— Haido kaukę, kuria jis ją kitados išgąsdino. Jiedu su Voltu praleido medaus mėnesį Monrealyje, bet iš kur Džonis tai sužinojo? Nebent jam bus pasakęs Herbertas. Taip, tikriausiai taip ir yra. Bet tiktai ji ir Voltas žinojo, kad ji kažkur viešbutyje pradangino sutuoktuvių žiedą. Niekas šito nesužinojo, nes prieš išvažiuojant namo jis nupirko jai kitą žiedą. Ji gėdijosi kam nors prisipažinti, net savo motinai.

— Iš kur tu...

Džonis smarkiai suraukė antakius, paskui šyptelėjo jai. Jo ranka nuslydo nuo kaktos ir nukrito į kitos rankos delną.

— Žiedas buvo kiek platokas, — toliau kalbėjo jis. — Tu pakavai daiktus, ar nebepameni, Sara? Jis buvo išėjęs kažko nupirkti, o tu krovei daiktus. Jis buvo išėjęs pirkti... pirkti... nežinau ko. Ten tylos zona.

Tylos zona?

— Jis buvo išėjęs į madingą parduotuvę ir pripirko glėbį absurdiškų daikčiukų suvenyrams. Juoko pagalvėlių ir panašių niekniekių. Bet, Džoni, iš kur tu gali žinoti, kad aš pamečiau žie...

— Tu krovei daiktus. Žiedas buvo per didelis, jis smukčiojo. Tu nusprendei sumažinti jį, kai sugrįši. Bet tuo momentu tu... tu... — Antakiai vėl ėmė rauktis, bet jo veidas bematant nušvito. Jis nusišypsojo jai. — Tu prikimšai jį tualetinio popieriaus!

Dabar dėl baimės nekilo jokių abejonių. Ta baimė lėtai teliūskavo skrandyje tarytum šaltas vanduo. Sara ranka suspaudė savo kaklą ir įsistebeilijo į jį lyg užhipnotizuota. Jo žvilgsnis toks pat kaip aną naktį, kai jis aplošė Ratą, toks pat šaltas ir kupinas linksmumo. Kas tau atsitiko, Džoni? Kas tu esi? Jo akių žydruma patamsėjo ir pasidarė veik violetinė, jo mintys, rodės, klaidžioja kažkur toli toli. Ji pajuto norą bėgti. Net pati palata, atrodė, tamsėja, sakytum jis būtų perplėšęs realybės uždangą, sutraukęs saitus tarp praeities ir dabarties.

— Jis nuslydo tau nuo piršto, — tarė Džonis. — Tu dėjai vyro skutimosi reikmenis į vieną iš šoninių kišenių ir tada jis nuslydo. Tu iškart to nepastebėjai, tad manei, kad jis kur nors kambaryje. — Jis nusijuokė, bet tai buvo šaižus, metalinis, skubrus juokas — nė iš tolo nepanašus į įprastinį Džonio juoką — toks šaltas... šaltas. — Dievaži, judu apvertėte aukštyn kojomis visą kambarį. Bet žiedą jau buvote supakavę. Jis ir dabar to lagamino šoninėje kišenėje. Visą laiką ten buvo. Nueik į mansardą ir pasižiūrėk. Pamatysi, Sara.

Už sienos, koridoriuje, kažkas išmetė ir sudaužė stiklinę vandens ar kokį kitą indą ir nustebęs keiktelėjo. Džonis žvilgtelėjo to garso link, jo akys nusigiedrijo. Paskui atsigręžė į Sarą ir, pamatęs suakmenėjusį jos veidą ir išplėstas akis, sunerimęs suraukė antakius.

— Kas yra? Ar aš ką nors negero pasakiau, Sara?

— Iš kur tu visa tai žinai? — kuždėjo ji. — Kaip tu gali žinoti šitokius dalykus?

— Pats nežinau, — prisipažino jis. — Paklausyk, Sara, aš atsiprašau, jeigu...

— Turiu eiti, Džoni. Denis paliktas su aukle.

— Gerai, Sara. Atleisk, kad taip sujaudinau tave.

— Iš kur tu sužinojai apie mano žiedą, Džoni?

Jis tik papurtė galvą.

7

Pusiaukelėje, einant pirmojo aukšto koridoriumi, jos skrandyje kažkas pradėjo verstis. Ji suskubo į moterų tualetą pačiu laiku. Užsidarė kabinoje ir pradėjo lupti ožius. Paskui rankomis užčiaupė burną, norėdama sulaikyti tai, kas veržėsi ištrūkti — juoką, o galbūt ir šauksmą. Tamsoje atrodė, jog pasaulis svyra tarsi kokia lėkštė. Tarsi kažkieno pasuktas Laimės Ratas.