Stephen King - Tylos zona

— Ir vis dėlto jūs — tikras?

Veizakas lėtai patrynė kaktą.

— Taip, — tarė jis. — Tai buvo ji. Mano motina.

— Ir jūs negalėjote prakalbinti jos?

— O kam? — veik piktai paklausė Veizakas. — Jos gyvenimas — tai jos gyvenimas, tiesa? Juk taip sakėt. Berniukas išgelbėtas. Ar turiu teisę vėl atverti senas žaizdas moteriai, tik tik atgaunančiai ramybę? Nejau aš turiu amžinai išvesti ją iš dvasinės pusiausvyros? Pažadinti kaltės jausmą... kurį minėjote? Imtis tokios rizikos?

— Nežinau, — tarė Džonis. Sunkūs buvo tie klausimai, ir atsakyti į juos jis negalėjo, bet Džonis jautė, kad užduodamas juos, Veizakas mėgina kažką išsiaiškinti pats sau. Klausimus, į kuriuos Džonis nemokėjo atsakyti.

— Berniukas išgelbėtas, moteris irgi išgelbėta ir gyvena Karmele. Juos skiria ištisa šalis, tebūnie taip ir toliau. Na, o jūs, Džoni? Ką darysime su jumis?

— Nesuprantu, ką norite pasakyti.

— Tuoj paaiškinsiu, gerai? Daktaras Braunas niršta. Niršta ant manęs, ant jūsų ir pats ant savęs — o jau veik buvo patikėjęs tuo, ką visą gyvenimą laikė paprasčiausiu akių dūmimu. Sesuo, kuri viską matė ir girdėjo, savaime suprantama, netylės. Šįvakar lovoje ji papasakos vyrui, gal viskas tuo ir pasibaigs, bet vyras gali perpasakoti savo bosui, tad greičiausiai rytoj vakare apie jus jau bus užuodę laikraščiai: „Pacientas atsibunda iš komos, įgijęs antrąjį regėjimą”.

— Antrąjį regėjimą, — pakartojo Džonis. — Ar tai taip ir vadinasi?

— Prisipažįstu, nė pats nežinau. Gal jūs mediumas? O gal aiškiaregys? Banalūs žodžiai, kurie nieko nepaaiškina, absoliučiai nieko. Šit pasakėte vienai seseriai, kad akies operacija jos sūnui bus atlikta sėkmingai...

— Meri, — sumurmėjo Džonis. Jis nusišypsojo. Meri jam patiko.

— ... ir apie tai jau žino visa ligoninė. Ar jūs įspėjate ateitį? Ar tai ir yra antrasis regėjimas? Nežinau. Jūs palaikėte tarp delnų mano motinos nuotrauką ir sugebėjote pasakyti, kur ji dabar gyvena. Gal jūs žinote, kur surasti dingusius daiktus ir prapuolusius žmones? Ar ne čia glūdi antrojo regėjimo esmė? Nežinau. Ar galite skaityti mintis? Daryti poveikį materialiojo pasaulio daiktams? Išgydyti rankos uždėjimu? Visa tai kai kurie vadina magija. Ir visa tai susiję su antrojo regėjimo sąvoka. Iš šitų dalykų ir juokiasi daktaras Braunas. Juokiasi? Ne. Nesijuokia. Jis tyčiojasi.

— O jūs ne?

— Aš prisimenu Edgarą Keisą. Ir Piterį Hurkosą. Pradėjau pasakoti daktarui Braunui apie Hurkosą, bet susilaukiau patyčių. Jis vengia apie tai kalbėti, net girdėti nenori.

Džonis tylėjo.

— Tai va... ką gi darysime su jumis?

— Ar būtinai reikia ką nors daryti?

— Manau, taip, — tarė Veizakas ir atsistojo. — Aš eisiu, o jūs pagalvokite. Ir pagalvokite štai apie ką: kartais geriau ko nors nepamatyti, geriau daug ką prarasti negu surasti.

Jis palinkėjo Džoniui labos nakties ir tyliai išėjo. Džonis jautėsi labai pavargęs, bet miegas dar ilgai neėmė.

DEVINTAS SKYRIUS

1

Pirmoji chirurginė operacija Džoniui buvo paskirta gegužės dvidešimt aštuntą. Ir Veizakas, ir Braunas smulkiai papasakojo jos eigą. Nuskausminimą darys vietinį, nes abu gydytojai nerizikavo skirti bendros narkozės. Iš pradžių jam bus operuojami keliai ir kulkšnys. Raiščius, susitraukusius per ilgus miego metus, ištemps plastmasiniais skaidulų junginiais. Šitokios plastmasės vartojamos ir širdies vožtuvų operacijoms. Braunas paaiškino, jog ne tiek svarbu, kaip organizmas reaguos į dirbtinius raiščius — priims ar atstums juos, o kaip jo kojos pajėgs prisitaikyti prie pasikeitimų. Jeigu kelių ir kulkšnių operacija pavyks, Džonio laukia dar trys: viena šlaunų ilgųjų raiščių, kita — alkūnių sąnarių raiščių ir, galimas daiktas, trečia— kaklo, kurio dabar Džonis beveik negalėjo pasukti. Operuos Reimendas Ruopas, šios technikos pradininkas. Jis atskrenda iš San Francisko.

— Tai ko tas tipas tikisi iš manęs, jei jis tokia superžvaigždė? — paklausė Džonis. Žodį superžvaigždė jis išgirdo iš Meri. Ji taip pasakė apie praplikusį, akiniuotą dainininką, nei šiaip, nei taip pasivadinusį Eltonu Džonu.

— Jūs nepakankamai įvertinate savo padėtį, — atsakė Braunas.

— Jungtinėse Valstijose tik keletas žmonių atsigavo po taip ilgai trukusios komos. Ir tarp to keleto jūsų atvejis po smegenų traumos — unikaliausias ir teikiantis daugiausia vilčių.

Semas Veizakas buvo nuoširdesnis.

— Jūs jam tarsi bandymų triušis, aišku?

— Ką?

— Ogi tą. Žiūrėkite į šviesą. — Veizakas nukreipė šviesą Džoniui į kairės akies vyzdį. — Ar žinote, kad su šituo daikčiuku galiu žiūrėti tiesiai į jūsų regos nervą? Iš tiesų. Akys kur kas daugiau negu sielos veidrodis. Jos — vienas svarbiausių smegenų būklės rodiklių.

— Bandymų triušis... — niūriai pakartojo Džonis, spoksodamas į akinančią šviesą.

— Taip. — Šviesa užgeso. — Tik negailėkite taip savęs. Daugelis medicininės technikos naujovių, kurios bus taikomos jums — o kai kurios jau ir taikomos, — buvo ištobulintos Vietnamo karo metu. Armijos ligoninėse turbūt netrūko bandymų triušių? O Ruopas susidomėjo jumis, nes jūs unikumas. Štai žmogus, išmiegojęs puspenktų metų. Ar galime vėl išmokyti jį vaikščioti? Įdomi problema. Mintyse jis jau rikiuoja monografiją apie šį atvejį, kurią rašys žurnalui „De Nju Inglend Džornel of Medsin”. Jis laukia susitikimo su jumis kaip vaikas naujų žaislų po kalėdine eglute. Jis nemato jūsų, nemato Džonio Smito, kankinamo skausmų, Džonio Smito, priversto naudotis basonu ir kviestis slaugę pakasyti jam niežtinčios nugaros. Bet tai ir gerai. Jo rankos nedrebės. Šypsokitės, Džoni. Tas Ruopas panašus į banko klerką, bet jis, ko gero, talentingiausias chirurgas Šiaurės Amerikoje.

Bet Džoniui sunku buvo šypsotis.

Jis klusniai skaitė vieną po kitos brošiūras, kurias jam paliko motina. Toji rašliava slėgė jį ir vėl pažadino nerimą dėl jos psichinės būklės. Viena brošiūra, parašyta kažkokio Selemo Kerbeno, pasirodė beveik pagoniška dėl savo meilių samprotavimų apie žiaurią pasaulio pabaigą ir pragaro liepsnas žiojėjančiose duobėse. Kita brošiūra aprašinėjo antikristo atėjimą tiesiog beribio siaubo kategorijomis. Likusiose buvo postringaujamos dar didesnės nesąmonės: Kristus gyvena po Pietų ašigaliu, viešpats vairuoja skraidančias lėkštes, Niujorkas — Sodoma, Los Andželas — Gomora. Čia buvo ir velnio varymų, ir raganų, ir visokiausių regėtų ir neregėtų dalykų. Jam niekaip nesiderino šitos brošiūros su religinga, bet žemiška moterimi, kurią pažinojo iki komos.

Praslinkus trejetui dienų nuo nutikimo su Veizako motinos fotografija, Džonio palatos tarpduryje išdygo laibas ir tamsiaplaukis reporteris iš „Bengor Deili Njuz”, prisistatė esąs Deividas Braitas ir paklausė, ar negalėtų gauti trumpo interviu.

— Ar prašėte daktarų leidimo? — paklausė Džonis.

— Tiesą sakant, ne, — šyptelėjo Braitas.

— Puiku, — tarė Džonis. — Jeigu taip, man bus malonu pakalbėti su jumis.

— Jūs man prie širdies, — tarė Braitas. Jis įėjo į palatą ir atsisėdo.

Pirmiausia jis paklausinėjo apie autokatastrofą, apie Džonio mintis ir jausmus, atsikvošėjus po komos ir sužinojus, kad prarasta veik pusė dešimtmečio. Džonis atsakinėjo sąžiningai ir atvirai. Paskui Braitas pasakė girdėjęs „iš vieno šaltinio”, esą po avarijos Džonis įgijęs šeštą pojūtį.

— Jūs norite paklausti, ar nesu mediumas?