Stephen King - Tylos zona

— Kas?

— Makgovernas. Džordžas Makgovernas. Senatorius iš Pietų Dakotos.

— Ne Maskis?

— Ne. Bet Niksonas nebe prezidentas. Jis atsistatydino.

— Ką?

— Jis buvo melagis, — kirste nukirto Vera. — Jis pasikėlė į puikybę ir viešpats nusigręžė nuo jo.

— Niksonas atsistatydino? — Žinia pritrenkė Džonį. — Niksonas?

— Jis turėjo pasirinkti — atsistatydinti ar būti išvarytam, — tarė Herbertas. — Reikalas jau buvo pakvipęs impičmentu.

Omai Džonis suvokė, jog Amerikos politiniame gyvenime įvyko didelių ir esminių permainų — greičiausiai dėl karo Vietname, — o jis apie jas nieko nežino. Pirmąkart jis iš tiesų pasijuto Ripu van Vinkliu. Kaip viskas pasikeitė! Jam net baugu buvo klausinėti. Paskui į galvą šovė tikrai kvapą gniaužianti mintis.

— Agnius... Agnius tapo prezidentu?

— Fordas, — atsakė Vera. — Geras, padorus žmogus.

— Henris Fordas — Jungtinių Valstijų prezidentas ?

— Ne Henris, — pataisė ji, — o Džeris.

Jis žvelgė čia į vieną, čia į kitą beveik tikras, kad visa tai arba sapnas, arba nedoras pokštas.

— Agnius irgi atsistatydino, — paaiškino Vera. Suspaustos jos lūpos pabalo. — Jis apsivogė. Ėmė kyšį savo kabinete. Taip visi šneka.

— Jis atsistatydino ne dėl kyšio, — pasakė Herbertas. — Jis atsistatydino dėl kažkokių machinacijų Merilende. Buvo įklimpęs iki ausų. Niksonas paskyrė viceprezidentu Džerį Fordą. O paskui praėjusių metų rugpjūtį Niksonas atsistatydino, ir Fordas užėmė jo vietą. Fordas viceprezidentu paskyrė Nelsoną Rokfelerį. Tai tokios tokelės.

— Išsiskyręs, — rūsčiai tarė Vera. — Viešpats neleis jam tapti prezidentu.

— Tai ką padarė Niksonas? — paklausė Džonis. — O viešpatie. Aš... — Jis žvilgtelėjo į motiną, kuri kaipmat susiraukė. — Po šimts paralių, jeigu jau buvo prieita iki impičmento...

— Neminėk išganytojo vardo be reikalo, kai kalbi apie nedorų politikierių šutvę, — perspėjo Vera. — Kaltas „Votergeitas”.

— Votergeitas? Kas tai — operacija Vietname? Ar kas nors panašaus?

— „Votergeito” viešbutis Vašingtone, — paaiškino Herbertas. — Kažkokie kubiečiai emigrantai įsilaužė į ten įsikūrusią demokratų partijos būstinę ir ten juos sučiupo. Niksonas viską žinojo. Bandė išsiginti.

— Ar tu nejuokauji? — vos išstenėjo Džonis.

— Išliko magnetofono įrašai, — tarė Vera. — Ir tas Džonas Dinas [* Prezidento Niksono patarėjas, įsivėlęs į „Votergeito" skandalą]. Jis kaip ta žiurkė, bėganti iš skęstančio laivo, įprasta istorija.

— Tėti, ar gali man paaiškinti?

— Pasistengsiu, — tarė Herbertas, — bet nemanau, kad ta istorija iki galo atskleista. Atnešiu tau knygų. Apie „Votergeitą” jau prirašyta milijonai knygų, o kol galutinai paaiškės, kaip ten buvo, turbūt pasirodys dar milijonas. Tai va. Prieš rinkimus, septyniasdešimt antrųjų vasarą...

2

Pusė vienuolikos, tėvai jau išėjo. Palatoje pritemdė šviesą. Džonio neėmė miegas. Viskas sukosi galvoje, naujos informacijos verpetas sukėlė nerimą. Per tokį trumpą laiką pasaulis pasikeitė kur kas labiau nei Džonis įsivaizdavo. Jis jautėsi atsilikęs nuo gyvenimo ir tarsi išsiderinęs.

Benzino kainos, kaip papasakojo tėvai, pakilo beveik šimtu procentų. Iki avarijos paprasto benzino galonas kainavo trisdešimt — trisdešimt du centus. Dabar jis kainuoja penkiasdešimt keturis centus ir, sako, kartais dar susidaro eilės prie kolonėlių. Visoje šalyje apribotas greitis — penkiasdešimt penkios mylios per valandą, ir tolimų reisų autofurgonų vairuotojai vos nesukėlė maišto.

Bet ne tatai svarbiausia. Vietnamas — jau praeitis. Karas ten baigėsi. Galų gale šalis pasuko komunizmo keliu. Herbertas sakė, kad tai atsitiko tada, kai Džonis tik tik pradėjo busti iš komos. Po visų šitų metų ir kraujo upių „dėdulės Ho” įpėdiniai surietė Pietų Vietnamą į ragą per keliasdešimt dienų.

Jungtinių Valstijų prezidentas buvo nuvykęs į Raudonąją Kiniją. Ne Fordas, o Niksonas. Niksonas, tik pamanykit! Tas senas raganų medžiotojas. Jeigu šitai būtų pasakęs ne tėvas, Džonis kaip gyvas nebūtų patikėjęs.

Per daug naujienų, per daug nerimasties. Omai jis pajuto, kad nebenori daugiau nieko sužinoti, antraip visai gali pakvaišti. Na kad ir tas rašiklis, kuriuo naudojosi daktaras Braunas, tas flomasteris, — o kiek dar visokių naujovių bus atsiradę? Šimtai smulkių daikčiukų, be paliovos primenančių: tu praradai dalį gyvenimo, beveik šešetą procentų, jeigu tikėsime draudimo statistika. Tu atsilikai nuo gyvenimo. Tu pavėlavai.

— Džoni? — pasigirdo tylus balsas. — Ar miegate, Džoni?

Jis atsigręžė. Tarpduryje dūlavo neryškus šešėlis. Neaukštas žmogus nuolaidžiais pečiais. Veizakas.

— Ne. Nemiegu.

— Aš taip ir maniau. Ar galiu užeiti?

— Taip. Prašom.

Šįvakar Veizakas atrodė pasenęs. Jis atsisėdo prie Džonio lovos.

— Aš skambinau telefonu, — pasakė jis. — Į informacijos biurą Karmele, Kalifornijoje. Pasiteiravau dėl ponios Johanos Borenc. Kaip manote, ar jie rado jos numerį?

— Nebent jos numerio nėra sąraše, arba ji neturi telefono, — tarė Džonis.

— Ji turi telefoną. Man pasakė numerį.

— Štai kaip, — tarė Džonis. Jis klausėsi susidomėjęs, ne daugiau, nes Veizakas jam patiko. Jis pats neabejojo Johanos Borenc egzistavimu, kaip kad neabejojo tuo, jog nėra kairys.

— Aš ilgai sėdėjau ir mąsčiau, — toliau kalbėjo Veizakas. — Sakiau jums, kad mano motina mirusi, bet tai buvo tik spėjimas. Mano tėvas žuvo, gindamas Varšuvą. O motina dingo be žinios, juk taip? Logiška manyti, kad ji žuvo per apšaudymą... arba okupacijos metais... suprantate. Ji dingo be žinios, tad buvo logiška šitaip manyti. Amnezija... būdamas neuropatologas, galiu pasakyti jums, kad toks ilgalaikis ir visiškas atminties praradimas — retas, labai retas reiškinys. Ko gero, dar retesnis negu grynoji šizofrenija. Man neteko girdėti, kad kur nors būtų aprašytas amnezijos atvejis, trunkantis trisdešimt penkerius metus.

— Amnezija jai seniai praėjo, — tarė Džonis. — Greičiausiai ji tiesiog viską užmiršo. Kai atmintis sugrįžo, ji vėl ištekėjo ir pagimdė du... Ar net tris vaikus. Prisiminimai galbūt sukeltų jai kaltės jausmą. Bet kada ne kada ji prisimena jus sapne. „Berniukas išgelbėtas“. Ar paskambinote jai?

— Taip, — atsakė Veizakas. — Automatiniu ryšiu. Ar žinote, kad dabar šitaip daroma? Taigi. Labai patogu. Suki vienetą, kodą, numerį. Vienuolika skaičių — ir gali kalbėti su bet kuriuo šalies tašku. Nuostabus dalykas. Net kiek bauginantis. Atsiliepė berniukas — ne, jaunuolis. Aš paklausiau, ar ponia Borenc namie. Išgirdau, kaip jis pašaukė: „Mama, tave”. Išgirdau trinktelint ragelį, dedamą ant stalo... ar ant kokio kito kieto daikto. Aš buvau Bengore, Meino valstijoje, maždaug per keturiasdešimt mylių nuo Atlanto vandenyno, ir girdėjau, kaip jaunuolis padėjo ant stalo ragelį mieste Ramiojo vandenyno pakrantėje. Mano širdis... ji plakė taip smarkiai, jog aš net išsigandau. Kiek laukiau, nepamenu. Paskui ji paėmė ragelį ir tarė: „Klausau?.. Alio?”

— Na, o jūs? Prisistatėte?

— Ne, kaip jūs sakote, neprisistačiau, — prisipažino Veizakas ir kreivai šyptelėjo. — Aš padėjau ragelį. Panorau išgerti ko nors stipraus, bet ničnieko neturėjau.

— Ar jūs tikras, kad tai buvo ji?

— Džoni, kam taip naiviai klausti! Trisdešimt devintaisiais aš buvau devynerių metų. Nuo to laiko nebegirdėjau motinos balso. Tada ji kalbėjo tik lenkiškai. Dabar aš kalbu tik angliškai... Beveik pamiršau gimtąją kalbą, man gėda. Kaip po viso to galiu būti tikras, jog tai buvo ji?