Stephen King - Tylos zona

— Jos sakė, kad vaisių sultis tau dar ankstoka gerti, Džoni, tad atnešiau imbierinio limonado.

— Šaunu, mama.

Jos žvilgsnis nuslydo nuo Herberto į Džonį ir vėl sugrįžo atgal.

— O jūs slapukavote? Kodėl abiejų tokie ištįsę veidai?

— Aš tik sakiau Džoniui, kad turės paprakaituoti, jeigu nori iš čia išeiti, — tarė Herbertas. — Jo laukia begalė procedūrų.

— Bet kam dabar apie tai kalbėti? — Ji įpylė į stiklinę limonado. — Dabar ir taip viskas eisis kuo puikiausiai. Pamatysi.

Ji įdėjo šiaudelį į stiklinę ir padavė Džoniui.

— Išgerk viską, — tarė šypsodama. — Tau tai į naudą.

Džonis išgėrė iki dugno. Limonadas buvo kartokas.

SEPTINTAS SKYRIUS

1

— Užmerkite akis, — pasakė daktaras Veizakas.

Tai buvo nedidukas dručkis su neįsivaizduojamai prižiūrėta ševeliūra ir vešliomis žandenomis. Jo plaukai erzino Džonį. Jeigu septyniasdešimtaisiais žmogus su tokia šukuosena būtų pasirodęs bet kuriame Rytų Meino bare, tuoj pat būtų susirinkusi žioplių minia, ir jis, turint galvoje garbingą amžių, būtų pripažintas visai tinkamas beprotnamiui.

Na ir kupeta!

Jis užmerkė akis. Jo galvą apklijavo elektros davikliais. Nuo kontaktų driekėsi laidai į elektroencefalografą, pakabintą ant sienos. Daktaras Braunas ir sesuo stovėjo prie aparato, iš kurio lėtai šliaužė plati popieriaus juosta su diagrama. Džonis gailėjosi, kad šiandien nebudi Meri Mišo. Jam buvo mažumėlę baugu.

Daktaras Veizakas palietė jo akių vokus ir Džonis krūptelėjo.

— Na, na... nekrutėkite, Džoni. Dar du, paskutiniai. Štai... čia.

— Galime pradėti, daktare, — tarė sesuo.

Tylus dūzgimas.

— Gerai, Džoni. Ar jums patogu?

— Toks jausmas, tarytum man ant vokų būtų padėta po monetą.

— Argi? Tuoj priprasite. O dabar viską paaiškinsiu. Prašysiu jus įsivaizduoti visokius daiktus. Kiekvienam duosiu po dešimt sekundžių, o iš viso jums reikės pagalvoti apie dvidešimt daiktų. Supratote?

— Taip.

— Labai gerai. Pradedame. Daktare Braunai?

— Viskas paruošta.

— Puiku. Džoni, prašyčiau įsivaizduoti stalą. Ant to stalo guli apelsinas.

Džonis sutelkė mintis. Jis įsivaizdavo mažą kortų stalelį sulankstomomis metalinėmis kojomis. Ant jo, kiek tolėliau nuo centro, pūpsojo didelis apelsinas, ant grublėtos jo žievės buvo užklijuota etiketė su žodžiu SUNKIST.

— Gerai, — tarė Veizakas.

— Nejau tas aparatas rodo mano apelsiną?

— Na, ne... tiesą sakant, taip. Simboliškai. Aparatas registruoja smegenų sroves. Mes ieškome užblokuotų zonų, Džoni. Pakenktų zonų. Galimų požymių, kad sutrikęs kranialinis spaudimas. O dabar prašyčiau neklausinėti.

— Gerai.

— O dabar įsivaizduokite televizorių. Jis įjungtas, bet nieko nerodo.

Džonis pamatė televizorių savo bute... buvusiame savo bute. Ekraną dengė palšas šerkšnas. Kambarinės antenos galai, kyšantys tartum kiškio ausys, buvo apvynioti folija, kad geriau priimti) bangas.

Tyrimas tęsėsi. Prieš vienuoliktą testą Veizakas tarė:

— O dabar prašom įsivaizduoti pikniko stalą žalios pievelės kairiajame pakrašty.

Džonis pagalvojo apie tai, bet mintyse išvydo šezlongą. Jis suraukė antakius.

— Kas nors ne taip? — paklausė Veizakas.

— Ne, ne, viskas gerai, — atsakė Džonis. Jis įtemptai galvojo. Piknikai. Frankfurto dešrelės, dėžė su žarijomis... o dar kas, po galais, dar kas. Nejau taip sunku įsivaizduoti pikniko stalą, juk savo gyvenime tu jų esi matęs gal tūkstantį kartų; nagi įsivaizduok vieną iš jų. Plastmasiniai šaukštai ir šakutės, popierinės lėkštės, tėvas su virėjo kepure laiko rankoje šakutę ilgiausiu kotu, jis pasirišęs prijuostę, ant kurios išvinguriuota: VIRĖJAS NORI IŠGERTI; raidės šokinėja kaip gyvos. Tėvas kepa kotletus, tuojau visi sės prie...

Aha, pagaliau!

Džonis šyptelėjo, bet šypsena kaipmat išblėso. Dabar jo vaizduotėje iškilo hamakas.

— Velnias!

— Tai nėra pikniko stalo?

— Keisčiausias dalykas. Aš, regis, negaliu... įsivaizduoti jo. Atrodo, žinau, koks jis, bet neįsivaizduoju, ir gana. Na argi ne keista?

— Nusiraminkite. Pabandykite įsivaizduoti štai ką: gaublį, stovintį ant pikapo variklio gaubtuvo.

Tai buvo paprasta.

Devynioliktame teste — valtis, prišlieta prie kelio rodyklės (ir imam šauna į galvą tokios nesąmonės? — nusistebėjo Džonis) — jo atmintis vėl užsikirto. Jis nusiminė. Įsivaizdavo pliažinį sviedinį šalia antkapio. Jis dar labiau įsitempė ir išvydo kelių sankryžą. Veizakas nuramino jį, po kelių akimirkų jam nuo galvos ir akių nuėmė daviklius.

— Kodėl aš neįstengiau įsivaizduoti tų daiktų? — paklausė Džonis, žiūrėdamas čia į Veizaką, čia į Brauną. — Kokia priežastis?

— Sunku tiksliai atsakyti, — pasakė Braunas. — Galbūt dalinė amnezija. O gal per avariją pažeista mažytė jūsų smegenų dalelė — tiesą sakant, mikroskopinė. Tikrosios priežasties mes nežinome, bet nekyla jokių abejonių, kad jūsų atmintyje yra tarpų. Du jau užfiksavome. Turbūt atsiras ir daugiau.

— Ar turėjote galvos traumą vaikystėje? — nelauktai paklausė Veizakas.

Džonis nesuvokdamas pažvelgė į jį.

— Yra išlikęs senas randas, — tarė Veizakas. — Yra tokia teorija, Džoni, kurią patvirtina daugybė statistinių tyrimų...

— Kurie toli gražu nebaigti, — įsiterpė Braunas beveik oficialiu tonu.

— Sutinku. Bet pagal tą teoriją žmonės atsigauna po ilgai trukusios komos, jeigu jie kada nors anksčiau yra patyrę smegenų traumą... kitaip tariant, smegenys lyg ir adaptuojasi po pirmo sutrenkimo, o tai padeda pakelti antrąjį.

— Tai neįrodyta, — tarė Braunas. Matyt, jam išvis nepatiko, kad Veizakas prašneko ta tema.

— Štai randas, — tarė Veizakas. — Ar negalite prisiminti, Džoni, kada tai atsitiko? Manau, buvote apalpęs. Gal nugriuvote nuo laiptų? Arba nuo dviračio? Sprendžiant iš rando, tai bus atsitikę vaikystėje.

Džonis įtemptai bandė prisiminti, paskui papurtė galvą.

— Ar neklausėte mano mamos ir tėčio?

— Nei vienas, nei kitas negalėjo prisiminti kada nors buvus galvos traumų... O jūs pats?

Akimirką kažkas lyg ir iškilo — dūmai, juodi ir tiršti, degančios gumos tvaikas. Šaltis. Bet viskas tuoj pat pradingo. Džonis papurtė galvą.

Veizakas atsiduso, gūžtelėjo pečiais.

— Turbūt pavargote.

— Taip. Truputį.

Braunas atsisėdo ant egzaminatorių stalo krašto.

— Be penkiolikos vienuolika. Šįryt jūs kaip reikiant padirbėjot. Jei norite ko paklausti, mudu su daktaru Veizaku atsakysime, o paskui jus pakels aukštyn, į palatą, ir ten snūstelėsite. Gerai?

— Gerai, — tarė Džonis. — Tos smegenų nuotraukos...

— KAT, — linktelėjo Veizakas. — Kompiuterizuotas ašinis tomografas. — Jis išsitraukė kramtomos gumos „Čiklits” dėžutę ir susimetė tris gabaliukus į burną. — KAT, tiesą sakant, tai smegenų rentgenogramų serijos, Džoni. Kompiuteris apdoroja nuotraukas ir...

— Ir ką jis jums pasakė? Kiek man dar liko?

— Kas gi čia per niekai — „kiek man dar liko”? — paklausė Braunas. — Nuskambėjo it frazė iš seno filmo.

— Girdėjau, kad žmonės, atsigavę po ilgai trukusios komos, neilgai betveria, — pasakė Džonis. — Jie vėl atsijungia. Kaip lemputė, kuri ryškiai tvyksteli prieš perdegdama.

Veizakas garsiai nusikvatojo. Geraširdiškas jo juokas sklido tarytum iš pilvo — tiesiog stebėtina, kad jis nepaspringo kramtoma guma.