Stephen King - Tylos zona

— Pasakykite man bent vieną dalyką, — tarė Džonis. Jo balsas, atrodė, sklido iš toli toli. Staiga jam šitai pasirodė be galo svarbu.

— Tas rašiklis. Kaip jis vadinasi?

— Šitas? — Braunas nuleido jį žemyn iš svaiginančio aukščio. Mėlynas korpusas, plastiko antgalis. — Jis vadinasi flomasteris. O dabar miegokit, ponas Smitai.

Džonis taip ir padarė, tačiau tas žodis persekiojo jį sapne tarytum koks paslaptingas užkeikimas, kupinas kažkokios idiotiškos prasmės: flomasteris... flomasteris... flomasteris ...

5

Herbertas padėjo telefono ragelį ir ilgai neatitraukė nuo jo akių. Gretimame kambary plyšojo televizorius, paleistas beveik visu garsu. Orelas Robertsas kalbėjo apie futbolą ir visus paguodžiančią Jėzaus meilę — tarp jų, matyt, buvo kažkoks ryšys, bet Herbertas jo nepagavo. Per tą telefono skambutį. Orelo balsas dundėjo ir griaudėjo. Laida tuoj pasibaigs, ir Orelas atsisveikindamas patikins žiūrovus, kad jiems turi atsitikti kažkas gero. Orelas, matyt, sakė tiesą.

Mano berniukas, galvojo Herbertas. Vera maldavo stebuklo, o Herbertas meldėsi, kad sūnus numirtų. Bet išgirsta buvo Veros malda. Ką tatai reiškia, ir kokioje kryžkelėje viešpats dievas paliko jo vaiką? Ir kaip ta žinia paveiks ją?

Jis įėjo į svetainę. Vera sėdėjo ant sofos. Jos kojos, apautos minkštomis rausvomis šlepetėmis, ilsėjosi ant pagalvėlės. Susisupusi į savo seną pilką chalatą, ji gliaudė kukurūzo burbuolę. Po Džonio nelaimės ji papilnėjo beveik keturiasdešimčia svarų ir jos kraujo spaudimas smarkiai pakilo. Gydytojas prirašė vaistų, bet Vera nenorėjo jų imti — jeigu viešpats siunčia jai aukštą kraujospūdį, pasakė ji, tebūnie taip. Herbertas sykį pastebėjo, kad viešpats netrukdo jai gerti aspirino, kai įsiskausta galva. Vera atsakė jam švelniausia kankinės šypsena, panaudodama galingiausią savo ginklą: tylėjimą.

— Kas skambino? — paklausė ji, neatitraukdama akių nuo televizoriaus. Orelas apkabino garsų futbolo komandos vidurio puolėją. Jis kalbėjo nuščiuvusiai milijoninei auditorijai. Vidurio gynėjas droviai šypsojosi.

.. — ir jūs visi šiandien girdėjote šito nuostabaus atleto pasakojimą apie tai, kaip jis piktnaudžiavo savo kūnu, savąja dievo šventykla. Ir jūs girdėjote...

Herbertas išjungė televizorių.

— Herbertai Smitai! — Jinai išsitiesė ir vos nepabėrė burbuolių. — Aš žiūriu! Juk tai...

— Džonis pabudo.

— ... Orelas Robertsas ir...

Žodžiai įstrigo jai gerklėje. Ji susigūžė ant sofos, tarytum jis būtų užsimojęs jai smogti. Herbertas nusisuko, neįstengdamas ištarti nė žodžio daugiau, jis norėjo džiaugtis, bet bijojo. Labai bijojo.

— Džonis... — Ji užsikirto, nurijo seilę ir pamėgino dar kartą: — Džonis... mūsų Džonis?

— Taip. Jis kalbėjosi su gydytoju Braunu beveik penkiolika minučių. Tai visai ne tai, ką jie iš pradžių pamanė... tariamas pabudimas... galų gale. Jis kalba visai rišliai. Gali judėti.

Džonis pabudo?

Ji pakėlė rankas prie burnos. Pusiau apgliaudyta kukurūzo burbuolė lėtai išslydo jai iš pirštų ir šleptelėjo ant kilimo, grūdai pabiro į visas puses. Jinai užsidengė rankomis apatinę veido dalį. Akys plėtėsi vis labiau ir labiau, atėjo kraupi akimirka, kai Herbertas pabūgo, kad jos dabar gali iššokti iš orbitų ir pakibti ant raiščių. Po to jos užsimerkė. Iš už delnų pasigirdo plonas miauktelėjimas.

— Vera, kas tau?

— O mano dieve, dėkoju tau, kad išsipildė tavo valia, tu sugrąžinai man Džonį, mano Džonį, o dieve maloningasai, dėkosiu tau kasdien už savo Džonį... Džonį ... DŽONĮ... — Jos balsas virto isterišku pergalės klyksmu. Herbertas žengė prie jos, sugriebė už chalato atlapų ir smarkiai papurtė. Laikas staiga tarsi pasisuko atgal, išsivertė į kitą pusę kaip koks keistas audinys, tarsi jie vėl būtų pergyvenę tą naktį, kai gavo žinią apie automobilio katastrofą — tuo pačiu telefonu, tame pačiame kampe.

Iš to kampo ratatampo, susieiliavo Herbertui mintyse kažkokia nesąmonė.

— O dievuliau brangiausias, mano Jėzau, o mano Džoni... stebuklas, aš taip tikėjau, stebuklas...

— Vera, liaukis!

Jos akys patamsėjo, susidrumstė, pasidarė laukinės.

— Tu nepatenkintas, kad jis atsibudo? Po to, kai šitiek metų tyčiojasi iš manęs? Kai visiems tauzijai, kad aš beprotė?

— Vera, aš niekam nesu sakęs, kad tu beprotė.

— Tu sakei jiems akimis ! — rėkte išrėkė ji. — Bet iš mano dievo nebuvo pasityčiota. Juk nebuvo, Herbertai? Nebuvo?

— Ne, — tarė jis. — Turbūt ne.

— Aš sakiau tau. Aš sakiau tau, kad aukščiausiasis iš anksto nubrėžė kelią mano Džoniui. Dabar matai, kaip viešpaties valia pradeda pildytis. — Ji atsistojo. — Aš turiu važiuoti pas jį. Turiu jį apšviesti. — Ji žengė prie spintos, kur kabėjo jos paltas, visai nesuvokdama, kad vilki tiktai chalatu ant naktinių marškinių. Jos veidas sustingo ekstazėje. Herbertas prisiminė, kaip ji atrodė jų vedybų dieną, ir tai buvo keista ir kone šventvagiška. Jinai trypė kukurūzų grūdus į kilimą rausvomis savo šlepetėmis.

— Vera.

— Aš turiu pasakyti jam, kad dievas jam nubrėžė...

— Vera.

Ji atsisuko į jį, tačiau akys buvo toli toli, jinai buvo su Džoniu.

Herbertas priėjo ir padėjo rankas žmonai ant pečių.

— Tu pasakysi, kad jį myli... kad meldeisi... laukei... tikėjai. Kas turi didesnę teisę į tai? Tu motina. Tu tiek pergyvenai dėl sūnaus. Argi aš nemačiau, kaip tu kankinaisi dėl jo visus tuos penkerius metus? Aš nesigailiu, kad jis vėl su mumis, čia tu apsirinki. Kažin ar aš galvosiu taip kaip tu, bet aš nesigailiu. Aš irgi kentėjau.

— Nejaugi? — Jos žvilgsnyje atsispindėjo atžarumas, puikybė ir abejonė.

— Taip, kentėjau. Ir dar kai ką tau pasakysiu, Vera. Atidėk savo litaniją apie dievo pirštą, stebuklus ir didžiuosius sumanymus ligi tol, kol Džonis atsistos ant kojų ir galutinai...

— Aš pasakysiu tai, ką turiu pasakyti!

— ... ir galutinai atsipeikės. Noriu pasakyti: suteik jam galimybę tapti pačiu savimi prieš pradėdama apaštalauti.

— Tu neturi teisės su manimi šitaip kalbėti! Neturi!

— Turiu, nes aš Džonio tėvas, — griežtai tarė jis. — Galbūt aš prašau tave paskutinį kartą gyvenime. Ir nebandyk stotis man skersai kelio, Vera. Supratai? Nei tu, nei dievas, nei kenčiantis Jėzus švenčiausias. Supratai?

Ji niūriai stebeilijo į jį ir tylėjo.

— Jam jau ir be tavęs bus sunku susitaikyti su mintimi, kad jisai, tarsi lemputė, buvo užgesintas ketverius su puse metų. Mes dar nežinome, ar jis vėl galės vaikščioti, nepaisant daktarų pastangų. Mes tiktai žinome, kad jeigu jis bandys stotis, prieš tai jam turės būti padaryta raiščių operacija; šitaip sakė Veizakas. Gal net ir ne viena. Ir vėl terapija, o visa tai gresia jam pragariškais skausmais. Tad rytoj tu jam būsi tik motina.

— Nedrįsk šitaip kalbėti su manim! Nedrįsk!

— Klausyk, Vera. Jei tik tu pradėsi savo pamokslus, aš ištempsiu tave už plaukų iš palatos.

Ji įsmeigė akis į jį, išblyškusi ir virpanti. Jose grūmėsi džiaugsmas ir įniršis.

— Geriau eik apsirengti, — tarė Herbertas. — Reikia važiuoti.

Visą ilgą kelią į Bengorą abu tylėjo. Jie nejautė laimės, kurią abu būtų turėję jausti, tik Vera buvo kupina karšto, karingo džiugesio. Ji sėdėjo tiesi, su Biblija ant kelių, atsivertusi dvidešimt trečią psalmę.

6

Kitą rytą, penkiolika minučių dešimtos, Meri įėjo į Džonio palatą ir pasakė: