Stephen King - Tylos zona

— Jau maniau, nebesulauksiu jūsų šįryt, — tarė ponas Steritas, be didelio džiaugsmo nužvelgdamas apelsinų sultis, liesą jogurtą ir kvietinius dribsnius ant padėklo. O iš tikrųjų jis troško dviejų cholesterino pilnų kiaušinių, pakepintų ant linksmai spragsinčio, bematant tirpstančio sviesto, su penkiais kumpio griežiniais šalia, nesudegintais iki traškumo. Šitoks maistas pirmiausia ir paguldė jį čia. Bent taip manė jo gydytojas savo paukščio protu.

— Lauke sunku vaikščioti, — trumpai atsakė Elisone. Jau šeši pacientai pasakė, jog nesitikėjo pamatyti jos šįryt, ir tai pradėjo įkyrėti. Elisone buvo maloni mergina, bet šįryt ji jautėsi sudirgusi.

— Ak, atleiskite, — ponas Steritas pasijuto nepatogiai. — Turbūt keliuose pašėlusiai slidu, ar ne?

— Iš tiesų, — pritarė Elisone, kiek atlyždama. — Jei nebūčiau paėmusi keturių pavarų vyro automobilio, nebūčiau atsikapsčiusi.

Ponas Steritas paspaudė mygtuką ir jo lova pasikėlė — dabar jis galėjo patogiai pusryčiauti. Elektros motoriukas, pakeliantis ir nuleidžiantis lovą, buvo nedidelis, bet veikė triukšmingai. Televizorius irgi buvo paleistas garsiai — ponas Steritas truputį neprigirdėjo, bet, kaip jis pasakė žmonai, vyrukas, gulintis kitoje lovoje, niekada nesiskundė triukšmu. Ir niekada neprašė perjungti kitų kanalų. Jis numanė, kad šitokie juokai gana prasto skonio, bet kai turėjai širdies priepuolį ir esi priverstas tysoti intensyvios terapijos skyriuje vienoje palatoje su vegetuojančiu žmogumi, tau nieko kito nelieka, kaip tik pamėgti juodą humorą arba išprotėti.

Nukraustydama padėklą, Elisone šiek tiek pakėlė balsą, kad nustelbtų motoro ir televizoriaus keliamą triukšmą.

— Abipus Steito gatvės kalvos pilna automobilių, nuslydusių nuo kelio.

Kitoje lovoje Džonis Smitas silpnu balsu ištarė:

— Visą krūvą ant devyniolikos. Taip arba ne. Mano merginai bloga.

— Žinote, šitas jogurtas pusėtinas, — tarė ponas Steritas. Jogurto jis nemėgo, bet nenorėjo likti vienas, išskyrus būtinus atvejus. O kai jau likdavo, tada skaičiuodavo savo pulsą. — Jo skonis lyg ir primena graikiškų riešutų laukinę atmainą, nors...

— Ar jūs nieko negirdėjote? — pertraukė Elisone ir sunerimusi apsidairė.

Ponas Steritas paspaudė kontrolinį mygtuką ir elektrinio motoro ūžesys nuščiuvo. Televizoriaus ekrane Elmeras Fudas nežiūrėdamas pykštelėjo iš arti į Bagsą Banį ir prašovė.

— Tiktai televizorių, — tarė ponas Steritas. — Ar aš ką praklausiau?

— Ne, ne, nieko. Gal tai vėjas ūžauja už lango. — Elisone pajuto ūmai nusmelkiant galvą — marios darbų, o taip maža pagalbininkų šį rytą — ir pasitrynė smilkinius, tarsi norėdama išsklaidyti skausmą, kol tas dar neveržia lanku.

Išeidama stabtelėjo ir nužvelgė vyriškį antroje lovoje. Kažkas lyg ir kitaip. Jis lyg ir pakeitęs padėtį. Bet ne.

Elisone nustūmė pusryčių stalelį koridoriumi. Rytinė sumaištis, kurios ji baiminosi, tęsėsi, niekas niekur nebuvo daroma laiku, tad vidurdienį galva plyšte plyšo. Suprantama, ji visai ir pamiršo, jei ką ir buvo išgirdusi tą rytmetį 619 palatoje.

Bet vėlesnėmis dienomis ji vis dažniau ir dažniau žvilgčiodavo į Smitą, o kovo mėnesį beveik įsitikino, kad jis truputėlį išsitiesė, — šiek tiek pakeitė padėtį, kurią gydytojai vadino gemalo poza. Visai nežymiai, vos vos. Ji pamanė, kad reikėtų į tai atkreipti kieno nors dėmesį, bet nesiryžo. Galų gale ji tik slaugė, ne ką daugiau virtuvės darbininkės.

Tai tikrai ne jos pareiga.

2

Tai sapnas, pagalvojo Džonis.

Jis gulėjo tamsioje, niūrioje patalpoje — kažkokiam koridoriuje. Lubos taip aukštai, jog jų net nematyti, skendo prieblandoje. Sienos — tamsaus chromuoto plieno, platėjančios aukštyn. Jis buvo vienas, bet iš toli toli sklido balsas. Jis pažinojo tą balsą ir tuos žodžius jau buvo girdėjęs... kažkur, kadaise. Balsas išgąsdino jį. Jis dejavo ir trūkinėjo, o jo aidas atsimušinėjo į tamsaus chromuoto plieno sienas tartum nelaisvėn pakliuvęs paukštis, matytas vaikystėje. Tas paukštis įskrido į tėvo dirbtuvę ir niekaip negalėjo ištrūkti. Visai pasimetė, ėmė blaškytis, beviltiškai cypsėdamas daužėsi į sienas, kol užsimušė negyvai. Balse buvo justi tokia pat neviltis kaip ir vaikystės dienų paukščio cypsėjime, ir jam nebuvo lemta iš čia ištrūkti.

— Visą gyvenimą planuoji, neriesi iš kailio, — aimanavo pamėkliškas balsas. — Visados trokšti, kad būtų kuo geriau, bet, še tau, pareina bernas su plaukais ligi subinės ir sako, kad Jungtinių Valstijų prezidentas — kuilys!

Saugokis, norėjo ištarti Džonis. Jis norėjo perspėti balsą, bet pats buvo tapęs nebylys. Saugokis ko? Jis nežinojo. Net nelabai susigaudę, kas jis, nors miglotai prisiminė kitados buvęs gal mokytoju, o gal pamokslininku.

— Jėėėzau!.. — sukliko tolimas balsas. Beviltiškas, pasmerktas, skęstantis. — Jėėė...

Ir tyla. Tolumoje maišo aidas. Kada nors balsas vėl prabils.

Ir kai atėjo tas „kada nors” — jis nežinojo, kiek teko laukti, nes laikas čia, atrodo, neturėjo prasmės nei svarbos, — jis ėmė apgraibomis ieškoti kelio iš to labirinto, atsišaukdamas į balsą (ko gero, tiktai mintyse), vildamasis, matyt, kad jis ir balso savininkas drauge ras išėjimą, o gal tiktai norėdamas paguosti ir pats paguodos laukdamas.

Tačiau balsas vis tolo ir tolo, silpnėjo ir tilo, (geso ir blėso) kol liko tik aido aidas. Ir vėl tyla. Dabar jis vienas slinko niūriu ir tuščiu šešėlių labirintu. Jam jau pradėjo rodytis, kad tai ne regėjimas, ne miražas ir ne sapnas, bet vis tiek kažkas neįprasto. O gal jis buvo atsidūręs skaistykloje, toje paslaptingoje perėjoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Bet kuria kryptimi jis ėjo?

Jam pradėjo sugrįžti vaizdai. Nerimastingi vaizdai. Jie ėjo kartu su juo, kaip pamėklės, tai atsidurdamos šalia, tai užbėgdamos į priekį, tai sekdamos iš paskos, kol galų gale apstojo ratu it elfai, triskart apibrėžė apskritimą aplink jį ir lietė akis burtų lazdele — bet ar taip buvo iš tiesų? Jis beveik matė jas. Girdėjo prislopintus skaistyklos balsus. Naktyje be paliovos sukosi Ratas, Laimės Ratas, raudonas ir juodas, gyvybė ir mirtis, besisukantis vis lėčiau ir lėčiau. Kurgi jis pastatė? Viskas išdilo iš atminties, o prisiminti būtinai reikėjo, nes lošiama iš jo gyvybės. Į ten ar iš ten? Arba viską laimėti, arba bedugnėn nugarmėti. Jo merginai bloga. Reikia parvežti ją namo.

Netrukus koridoriuje pasidarė šviesiau. Iš pradžių jis pamanė, jog tai vaizduotės išdaigos, savotiškas sapnas sapne, jeigu toks dalykas įmanomas, bet po kažkokio laiko tarpo tas šviesėjimas pasidarė toks akivaizdus, kad jo nebebuvo galima priskirti vaizduotei. Visa tai, ką jis patyrė koridoriuje, vis mažiau panėšėjo į sapną. Sienos atsitraukė, jis vos bematė jas, o blausi tamsa perėjo į švelniai rūškaną pilkšvumą, šiltos ir ūkanotos kovo prietemos spalvą. Ir pradėjo atrodyti, kad jis jau visai nebe koridoriuje, o kambaryje — beveik kambaryje, nes atskirtas nuo jo plonų ploniausia plėvele, tarytum placenta, kaip kūdikis, laukiantis gimimo. Dabar jis girdėjo kitus balsus, nebeataidinčius, o monotoniškus ir duslius, tartimi bevardžių dievų balsus, kalbančių užmirštomis kalbomis. Palaipsniui balsai darėsi aiškesni, jis jau beveik suprato, ką jie kalba.

Kartas nuo karto jis atsimerkdavo (o gal jam atrodė, kad atsimerkia) ir tikrai matydavo tų balsų savininkus: ryškias, švytinčias vaiduokliškas dėmes, iš pradžių be veidų; jos tai judėdavo po kambarį, tai pasilenkdavo prie jo. Jam nė į galvą neatėjo juos prakalbinti, bent iš pradžių. Jis net pamanė, kad čia, ko gero, pomirtinis pasaulis, o ryškios dėmės — angelai.