Stephen King - Tylos zona

Bet jis žinojo, kad šito nepadarys. Jeigu tas spalis jam pažadino norą sprukti iš namų, tai Vera tikėjosi surasti naują informacijos kanalą su Jėzumi ir išgelbėti savo vienatinį kūdikį, išnešiotą nesveikose įsčiose.

Jis pasilenkė per stalą ir paėmė jos ranką, plonytę ir nežmoniškai kaulėtą — senutės ranką. Ji nustebusi pakėlė akis.

— Aš tave labai myliu, Vera, — tarė jis.

Ji nusišypsojo jam ir akimirką vėl atvirto ta mergina, kurią jis kitados kalbino ir išsirinko, mergina, vanojusia jį plaukų šepečiu vestuvių naktį. Jos šypsena buvo nuoširdi, akys giedros, šiltos ir atliepiančios meile. Lange iš už storo debesies kyštelėjo saulė, nėrė po kitu debesiu ir vėl išlindo, klodama milžiniškus šešėlius, nubėgančius Smitų lauku.

— Aš žinau, Herbertai. Ir aš tave myliu.

Jis uždėjo kitą ranką ant jos rankos ir apglėbė ją.

— Vera, — ištarė jis.

— Taip? — Jos akys buvo tokios tyros... ūmai ji vėl buvo su juo, absoliučiai su juo; tik dabar jis pajuto, kaip baisiai jiedu nutolo vienas nuo kito per tuos trejus metus.

— Vera, jeigu jis niekada nepabus... Viešpatie, atitolink, bet jeigu jis ne... mudu dar turime vienas kitą, tiesa?

Ji truktelėjo ranką. Jo rankos, švelniai laikančios ją, tarsi pakibo ore.

— Nekalbėk šitaip. Niekad nesakyk, kad Džonis nebepabus.

— Aš tiktai pagalvojau, kad mudu...

— Nė kiek neabejoju, kad jis pabus, — tarė ji, žvelgdama pro langą į lauką, kurį vis dar karpė ruožais šešėliai. — Dievas taip yra numatęs. Taip. Manai, aš nežinau? Aš tikrai žinoti, patikėk manimi. Dievas yra numatęs didelių dalykų Džoniui. Aš girdėjau jo balsą širdyje.

— Taip, Vera, — tarė jis. — Tebūnie taip.

Jos pirštai naršė po „Nešnl Džiogrefik”, apčiuopė juos, ir vėl pradėjo versti puslapius.

— Aš žinau, — tarė ji vaikišku, irzliu balsu.

— Tebūnie taip, — ramiai pakartojo jis.

Vera sklaidė savo žurnalus. Herbertas parėmė smakrą rankomis ir įsižiūrėjo į saulės šviesos ir šešėlių žaismą lauke. Kaip greitai ateina žiema po apgaulingo auksinio spalio. Jis troško, kad Džonis mirtų. Jis pamilo berniuką nuo pirmos dienos. Jis matė nuostabą smulkučiame veidelyje, kai atnešė prie vežimėlio medvarlę ir įdėjo ją kūdikiui į rankytes. Jis mokė Džonį ir žvejoti, ir čiuožti, ir šaudyti. Išsėdėjo prie jo lovos kiaurą naktį per baisųjį 1951 metų gripą, kai vaikui karštis buvo pakilęs iki šiurpą keliančių šimto penkių laipsnių [* Pagal Farenheito skalę]. Jis prisidengė ranka ašarojančias akis, kai Džonis, baigęs vidurinę mokyklą antruoju klasėje, išpylė sveikinimo kalbą be popierėlio, nė karto nesuklysdamas. Šitiek prisiminimų: kaip mokė jį vairuoti automobilį; kaip jie abu stovėjo „Bolero” pirmagalyje tais metais, kai buvo nusibeldę atostogauti į Naująją Škotiją, Džonis aštuonerių metų, pagautas linksmybės, kai laivas darė staigius posūkius; kaip padėdavo jam daryti namų darbus; kaip dviese rentė jam lapinę medyje; kaip padėjo nustatyti kompasą, Džoniui rengiantis į skautų iškylą. Prisiminimai jaukėsi sumišai, vienintelė jungianti gija buvo Džonis, entuziastingai atrandantis pasaulį, kuris galų gale taip negailestingai jį sumaitojo. O dabar jis troško, kad Džonis numirtų, ak, kaip jis troško, kad jo berniukas numirtų, kad jo širdis nustotų plakusi, kad elektroencefalografo brėžiamos kreivės virstų galutine tiese, kad jis užgestų lyg žvakės dagtis ištirpusiame vaške: kad jis mirtų, o jiems nusiristų akmuo nuo krūtinės.

7

1973 metais, nepraslinkus nė savaitei po Liepos Ketvirtosios, akinančios vasarvidžio dienos ankstyvą popietę prie pakelės užkandinės „Keti” Somersvorte, Niuhampšyro valstijoje, privažiavo perkūnsargių komivojažierius. Kažkur ne per toliausiai nuo čia audros galbūt tiktai laukė progos pabusti kylančių vasaros terminių srovių sudarytuose šilto oro šuliniuose.

Atvykėlį labai kamavo troškulys, jis sustojo prie „Keti” užkandinės praskalauti gerklės pora alaus bokalų, neketindamas nieko parduoti. Ilgamečio įpročio veikiamas, jis žvilgtelėjo į žemo, rančos stiliaus pastato stogą ir tiesi, vientisa kraigo linija spindinčio it šautuvo plienas dangaus fone paskatino jį kyštelti ranką į aptrintą zomšinį krepšį, kur jis laikė pavyzdžius.

Viduje tvyrojo prieblanda, buvo vėsu ir tylu, tik negarsiai burzgė spalvotas televizorius ant sienos. Sėdėjo keletas nuolatinių lankytojų, už baro kuitėsi savininkas, akies krašteliu sekdamas laidą „Kaip keičiasi pasaulis” kartu su savo klientais.

Perkūnsargių komivojažierius klestelėjo ant taburetės prie baro, o ant gretimos pasidėjo krepšį su pavyzdžiais. Šeimininkas priėjo arčiau.

— Sveikas, bičiuli. Ko pageidaujate?

— „Budvaizerio”, — paprašė perkūnsargių komivojažierius. — Ir atsidarykite butelį sau, jei turite ūpo.

— Aš visada turiu ūpo, — atsakė šeimininkas. Jis sugrįžo su dviem alaus buteliais, paėmė komivojažieriaus dolerį ir padėjo tris monetas po dešimt centų ant baro.

— Aš Briusas Kerikas, — tarė, duodamas ranką.

Perkūnsargių pardavėjas paspaudė jam ranką.

— Mano pavardė Dohėjus, — prisistatė. — Andrus Dohėjus.

Ir vienu mauku išgėrė pusę butelio.

— Malonu susipažinti, — pasakė Kerikas, nueidamas sumaišyti „Saulėtekio” kokteilio su tekvila [* Meksikietiška kaktusų degtinė]jaunai griežto veido moteriškei. Netrukus vėl sugrįžo prie Dohėjaus.

— Iš užmiesčio?

— Taip, — atsakė Dohėjus. — Komivojažierius. — Jis apsidairė. — Ar čia visados taip tylu?

— Ne. Sausakimša savaitgaliais ir normali prekyba šiokiadieniais. Mes pasirenkam pinigų — jei jų nubyra — per kviestinius pietus. Aš nebadauju, bet ir nevažinėju „Kadilaku”. — Jis bakstelėjo pirštu į Dohėjaus bokalą.

— Papildyti?

— Ir vieną sau, pone Kerikai.

— Briusai. — Jis nusijuokė. — Turbūt taisotės man ką nors įsiūlyti.

Kai Kerikas grįžo su alumi, perkūnsargių komivojažierius tarė:

— Aš užėjau praskalauti gerklės, o ne prekiauti. Bet jeigu jau paminėjot... — Įprastiniu judesiu jis pastatė krepšį su pavyzdžiais ant baro. Viduje džingtelėjo.

— Na štai, prasideda, — juokdamasis tarė Kerikas.

Du kasdieniniai popietės lankytojai, senis su karpa ant dešinės akies voko ir jaunesnis vyrukas pilku kombinezonu, priėjo pasižiūrėti, ką parduoda Dohėjus. Griežto veido moteriškė toliau sau žiūrėjo laidą „Kaip keičiasi pasaulis”.

Dohėjus ištraukė tris perkūnsargius, vieną ilgą su variniu rutuliu gale, kitą trumpesnį, ir trečią su porceliano žaibolaidžiais.

— O čia kas per velnias... — prabilo Kerikas.

— Perkūnsargiai, — tarė užeigos veteranas ir sukikeno. — Jis nori išgelbėti tavo landynę nuo dievo rūstybės, Briusai. Gerai įsiklausyk, ką jis tau paporins.

Jis vėl nusikvatojo, vyriškis pilku kombinezonu irgi pradėjo juoktis. Keriko veidas patamsėjo, ir perkūnsargių komivojažierius pajuto, kad šansų ką nors parduoti nebeliko. Jis buvo patyręs komivojažierius, pakankamai patyręs, ir suprato, jog nuotaikos ir aplinkybės retkarčiais taip nelemtai susiklosto, kad viskas nueina perniek, dar nespėjus jam praverti burnos. Jis sutiko nesėkmę filosofiškai ir šnekėjo tik šiaip sau, daugiau iš įpratimo:

— Lipdamas iš automobilio, atsitiktinai pastebėjau, jog ši jauki užeiga be perkūnsargio, o jos sienos medinės. Tad už visai prieinamą kainą — suteikiant kreditą lengvatinėmis sąlygomis, jei pageidautumėte — galėčiau garantuoti, kad...