Stephen King - Tylos zona

— Kad perkūnas trenks į šitą skylę šiandien, ketvirtą valandą po pietų, — vaipydamasis įsiterpė vyriškis su kombinezonu. Veteranas sukikeno.

— Neįsižeiskite, pone, — tarė Kerikas, — bet žvilgterkite čionai.

Jis parodė į auksinę vinį, įkaltą į medinę lentelę šalia televizoriaus. Už jos mirguliavo butelių virtinė. Ant vinies buvo susmeigtas popieriaus lapelių pluoštas.

— Visi tie popieriukai — tai sąskaitos, kurias reikia apmokėti iki šio mėnesio penkioliktos dienos. Jos rašytos raudonu rašalu.

O kiek žmonių šiuo metu bare? Aš turiu taupyti kiekvieną centą, turiu...

— Išklausykite ir manęs, — ramiai įsiterpė Dohėjus. — Jums reikia taupyti kiekvieną centą. Tai štai: nusipirkęs tris ar keturis perkūnsargius, jūs kartu ir sutaupytumėte. Jūs turite veikiančią įmonę. Juk turbūt nenorėtumėte netekti jos dėl vieno žaibo tvykstelėjimo vidurvasarį?

— Jo nepagąsdinsi, — tarė veteranas. — Jis susižertų draudimo pinigus ir išsinešdintų į Floridą. Tiu tiu, Briusai?

Kerikas pasidygėdamas nudelbė senį.

— Na gerai, pašnekėsime apie draudimą, — įsiterpė perkūnsargių komivojažierius. Vyriškiui pilku kombinezonu pabodo šitos kalbos ir jis pasitraukė. — Žinia, gaisro atveju jūsų draudimo suma sumažėtų...

— Visas draudimas suplaktas į krūvą, — kategoriškai pareiškė Kerikas. — Supraskite, šiuo metu negaliu leisti sau tokių išlaidų. Taip jau išėjo. Jeigu norėsite pasikalbėti su manim kitais metais...

— Ką gi, gal ir norėsiu, — nusileido perkūnsargių pardavėjas.

— Gal ir norėsiu. — Nė vienas netiki, kad jį gali nutrenkti žaibas, kol jo nenutrenkia; tokia šito amato kasdienybė. Tokiems kaip Kerikas neįkalsi į galvą, jog tai pigiausias draudimas nuo gaisro, kokį jis gali gauti. Bet Dohėjus buvo filosofas. Pagaliau jis nemelavo, sakydamas, kad užėjo gomurio praskalauti.

Norėdamas tai patvirtinti ir parodyti, jog nejaučia jokios nuoskaudos, jis užsisakė dar butelį alaus. Tik šį kartą nebevaišino Keriko.

Senasis veteranas užsiropštė ant gretimos taburetės.

— Gal prieš dešimtį metų čia nutrenkė vieną vyruką, bežaidžiant golfą, — ėmė pasakoti jis. — Iškart krito kaip lapas. O jeigu tas žmogėnas būtų turėjęs perkūnsargį ant makaulės, a? — Jis sukikeno, pūsdamas alaus dvoką Dohėjui į veidą. Dohėjus prisiversdamas šyptelėjo. — Visos monetos jo kišenėse susilydė. Taip bent girdėjau pasakojant. Žaibas — keistas dalykas. Ne juokai. Aš dar prisimenu, kaip sykį...

Keistas dalykas, pagalvojo Dohėjus. Senio tauškalai atsimušė nuo jo lyg žirniai nuo sienos ir jis instinktyviai linkčiojo galva ten, kur reikia. Keistas dalykas, čia jis tiesą sako, nes žaibui visai nesvarbu, į ką trenkti. Arba kada.

Jis baigė gerti alų ir išėjo, tempdamas krepšį draudimų nuo dievo rūstybės, — vienintelį tokį žmonių išradimą. Kaitra smogė it kūjis, bet Dohėjus vis tiek akimirką stabtelėjo beveik tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje, stebeilydamas į tiesią nepertraukiamą kraigo liniją. Devyniolika dolerių devyniasdešimt penki centai, daugių daugiausia dvidešimt devyni doleriai devyniasdešimt penki centai, ir žmogus pagailėjo tokių išlaidų. Jis būtų sutaupęs septyniasdešimt dolerių mišriam draudimui pirmais metais, bet pagailėjo išlaidų; ir niekaip jam šito neišaiškinsi, kai aplink šaiposi klounai.

Gal vieną gražią dieną jis dėl šito gailėsis.

Perkūnsargių pardavėjas sėdo į savo „Biuiką”, įjungė oro kondicionierių ir nuvažiavo vakarų kryptimi link Konkordo ir Berlyno, skubėdamas ten, kur švilpiantis vėjas galėjo prišaukti audras. Šalia ant sėdynės gulėjo krepšys su perkūnsargių pavyzdžiais.

8

1974 metų pradžioje Voltas Hezlitas išlaikė teisės egzaminus. Jiedu su Sara susikvietė jo draugus, jos draugus ir bendrus draugus— iš viso daugiau kaip keturiasdešimt žmonių. Alus liejosi kaip vanduo, ir vakarui pasibaigus Voltas pasakė, jog jiems pasiutusiai pasisekė, nes kaimynai neiškvietė policijos. Kai Voltas, išlydėjęs paskutinius svečius (trečią valandą nakties), atėjo į miegamąjį, Sara laukė jo nuoga, neskaitant batelių ir auskarų su deimančiukais (Voltas gavo apsilankyti lombarde, kad galėtų padovanoti jai šituos auskarus gimimo dieną). Jie pasimylėjo porą kartų ir tuoj apgirtę sumigo. Pabudo beveik vidurdienį, kamuojami sunkių pagirių. Po šešeto savaičių Sara pasijuto nėščia. Nė vienas iš jųdviejų neabejojo, kad ji pastojo didžiojo pobūvio naktį.

Vašingtone Ričardas Niksonas buvo lėtai spaudžiamas į kampą, apraizgomas magnetofono juostelėmis. Džordžijoje žemės riešutų fermeris, buvęs laivyno karininkas, o dabar einąs gubernatoriaus pareigas Džeimsas Erlas Karteris ėmė tartis su artimais bičiuliais, kaip užimti vietą, kurią ponas Niksonas, atrodė, netrukus palaisvins.

Rytų Meino ligoninės palatoje Nr. 619 tebemiegojo Džonis Smitas. Jis vis labiau traukėsi į embrioną.

Gydytojas Strounsas, tas pats, kuris kalbėjosi su Herbertu, Vera ir Sara pasitarimų kambaryje rytojaus dieną po avarijos, mirė nuo nudegimų 1973 metų pabaigoje. Jo namas užsidegė kitą dieną po Kalėdų. Bengoro ugniagesių komanda priėjo išvadą, jog gaisras kilo dėl sugedusių eglutės žaislų. Džonio atveju susidomėjo du nauji gydytojai, Veizakas ir Braunas.

Keturios dienos prieš Niksono atsistatydinimą Herbertas Smitas nukrito į namo, kurį statė Grėjuje, pamatus, pataikė ant karučio ir susilaužė koją. Kaulas ilgai nesugijo, taip galutinai ir neatsistatė. Herbertas apšlubo, lietingomis dienomis pradėjo ramstytis lazda. Vera meldėsi už jį ir primygtinai reikalavo, kad kiekvieną vakarą, eidamas gulti, jis apsivyniotų koją audeklo skiaute, palaiminta asmeniškai pastoriaus Fredžio Koltsmoro iš Besemero, Alabamos valstijos. Palaimintoji Koltsmoro skiautė, kaip ją praminė Herbertas, kainavo trisdešimt penkis dolerius. Iš jos nebuvo jokios naudos, nes jis netikėjo.

Spalio vidury, netrukus po to, kai Džeraldas Fordas dovanojo kaltę eksprezidentui, Vera vėl įtikėjo, kad pasaulio pabaiga nebetoli. Herbertas sužinojo jos užmačias vos ne paskutinę akimirką; ji buvo susitarusi atiduoti Amerikos Paskutiniųjų Dienų Draugijai menkus santaupų likučius, išsaugotus po nelaimės su Džoniu. Ji ketino parduoti iš varžytinių namą ir jau buvo susitarusi su „Gudvilo” firma, kad ši po dviejų dienų atsiusianti autofurgoną paimti baldų. Herbertas sužinojo tai tik tada, kai agentas, prekiaujantis nekilnojamu turtu, paskambino jam ir paklausė, ar būsimas pirkėjas galėtų atvažiuoti po pietų apžiūrėti namo.

Pirmą kartą Herbertas nesusitvardė.

— Ar tu, po velnių, bent nutuoki, ką darai? — suriaumojo jis, plėšdamas iš rankų paskutinį nesąmonių rinkinį. Jiedu buvo svetainėje. Herbertas ką tik buvo baigęs kalbėti telefonu su „Gudvilu” ir susitaręs, kad jie pamirš visas paikystes apie autofurgoną. Už lango monotoniškai pilkomis čiurkšlėmis žliaugė lietus.

— Neminėk išganytojo vardo be reikalo, Herbertai. Nedrįsk...

— Nutilk! Nusibodo! Man jau per akis tavo kliedesių!

Ji išgąstingai žioptelėjo.

Herbertas šlubuodamas žengė prie jos, lazda kontrapunktu kaukšėjo į grindis. Jinai krūptelėjo ir tarytum susigūžė kėdėje, paskui pažvelgė į jį tokiu palaimingu kankinės žvilgsniu, jog jį pagavo noras, teatleidžia jam dievas, užtvoti jai su ta prakeikta lazda per makaulę.

— Dar nesi tiek iškvošusi, kad nesuprastum, ką darai, — rėžė jis.

— Taigi, nemėgink teisintis. Vera, tu sukčiavai slapčiomis nuo manęs. Tu...