Stephen King - Tylos zona

— Aš nesukčiavau! Tai melas! Aš nieko...

— Tu sukčiavai! — sugriaudėjo jis. — O dabar, Vera, klausyk, ką tau pasakysiu. Nubrėšiu aiškią liniją. Melskis kiek širdis geidžia. Maldos — nemokamai. Rašyk kiek tik nori laiškų, pašto ženklas kol kas kainuoja tik trylika centų. Jeigu nori murkdytis pigiame, sumautame mele, kurį kurpia tie Jėzaus garbintojai, jeigu nori ir toliau tikėti visokiomis nesąmonėmis ir haliucinacijomis — tavo reikalas. Bet be manęs. Įsidėmėk tai. Ar tu mane supratai?

— Tėve mūsų, kurs esi danguje...

— Ar tu mane supratai?!

— Tu laikai mane beprote! — sušuko Vera; jos veidas siaubingai susiraukšlėjo ir subliūško. Ji prapliupo šaižiai rėkti, iš akių pabiro visiško pralaimėjimo ir nevilties ašaros.

— Ne, — atsakė jis jau ramiau. — Dar ne. Bet tai proga mudviem atvirai pasišnekėti. Žinai, Vera, tiesą sakant, aš pagalvoju, kad tu gali susipykti su protu, jeigu šito nemesi ir nepradėsi žiūrėti į gyvenimą realiai.

— Pamatysi, — tarė ji pro ašaras. — Pamatysi, Herbertai. Viešpats žino tiesą, bet jis laukia.

— Jeigu gali, suprask, kad belaukdamas jis anaiptol negeidžia mūsų baldų, — niūriai pastebėjo Herbertas. — Atrodo, mūsų nuomonės tuo klausimu sutampa.

— Paskutiniojo teismo diena čia pat! — perspėjo jį Vera. — Tuoj tuoj išmuš Apokalipsės valanda.

— Nejaugi? Už tokią žinią ir penkiolika centų, Vera, gali gauti puoduką kavos.

Už lango nutįso lietaus kasos. Tais metais Herbertui sukako penkiasdešimt dveji, Verai — penkiasdešimt vieneri, o Sarai Hezlit — dvidešimt septyneri.

Džonis jau ketveri metai buvo komos būsenoje.

9

Kūdikis gimė Visų šventųjų naktį. Sara kankinosi devynias valandas. Kai ją suremdavo skausmai, jai duodavo pakvėpuoti linksminančių dujų, ir kažkurią didžiausios įtampos akimirką Sarai pasidingojo, kad ji guli toje pačioje ligoninėje kur ir Džonis, ir ji ėmė kartoti jo vardą. Po gimdymo prisiminė tai lyg pro ūkaną ir, žinoma, net neužsiminė apie tai Voltui. Pamanė, kad gal bus susapnavusi.

Gimė berniukas. Pavadino jį Deniu Edvardu Hezlitu. Juodu su motina grįžo namo po trijų dienų; kai mokykloje baigėsi Padėkos dienos atostogos, Sara vėl ėmė dėstyti. Voltas susirado, rodos, šiltą vietelę Bengoro teisininkų firmoje ir, jei viskas gerai klostysis, jiedu nutarė, jog Sara mes mokytojavimą 1975 metų birželio mėnesį. Tačiau ji anaiptol nebuvo įsitikinusi, ar šito trokšta. Ji įgavo patirties ir darbas pradėjo patikti.

10

1975 metų pirmąją dieną Otisfilde, Meino valstijoje, du berniukai, Čarlis Nostonas ir Normas Lousonas, svaidėsi sniego gniūžtėmis kieme už Nortonų namo. Čarlis buvo aštuonerių, Normas — devynerių. Diena pasitaikė rūškana, lašėjo nuo stogų.

Nujausdamas, kad sniego mūšis tuoj baigsis — atėjo priešpiečių metas, — Normas puolė į ataką, apšaudydamas priešą gniūžčių kruša. Čarlis išsilenkinėjo ir kvatojo, iš pradžių traukėsi atatupstas, o paskui apsisuko ir spruko, peršokęs per žemą akmenų aptvarą, skiriantį Nortonų kiemą nuo miško. Jis nubėgo taku link upokšnio, Strimers Bruko. Paleidęs gniūžtę pavymui, Normas pasiutusiai tiksliai pataikė jam į gobtuvą.

Čarlis dingo iš akių.

Normas užšoko ant aptvaro ir stabtelėjo, spoksodamas į apsnigtą mišką, klausydamas, kaip kapsi atodrėkio vanduo nuo beržų, pušų ir melsvųjų eglių.

— Sugrįžk, viščiuk! — pašaukė Normas ir keletą kartų suburbuliavo it kalakutas.

Čarlis nesileido išviliojamas. Jo nė kvapo, o takas statmenai leidosi link upokšnio. Normas dar kartą suburbuliavo, neryžtingai mindžikuodamas. Miškas buvo Čarlio, ne jo. Čarlio teritorija. Normas mėgo smagiai pasimušti sniegu, kai būdavo jo viršus, bet jis visai nenorėjo leistis žemyn, kur, matyt, tyko Čarlis, pasiruošęs pustuzinį nuo minkymo sukietėjusių sniego granatų.

Vis dėlto jis žingtelėjo keletą žingsnių žemyn, ir iš apačios atsklido plonas, kimus šūksmas.

Normą Lousoną persmelkė šaltis, sakytum už apykaklės būtų užkritę sniego, į kurį grimzdo žali jo kaliošai. Dvi gniūžtės, kurias nešėsi, iškrito iš rankų ir plumptelėjo žemėn. Vėl atsklido šūksmas, tokiu tęvu balseliu, kad vos galėjai išgirsti.

Jėzau Marija, Čarlis įgriuvo į upelį, pagalvojo Normas, ir stingdanti baimė išnyko. Jis pasileido taku, čiuožinėdamas ir slysčiodamas, vienąkart net suklupo ant savo skardinės. Širdis krūtinėje daužėsi it varpas. Mintyse jis jau matė save, traukiantį Čarlį iš upeliūkščio, kol tas dar nespėjo pasinerti trečią kartą, ir skaitė žurnalo „Boiz Laif” puslapiuose apie savo žygdarbį.

Nusileidus tris ketvirtadalius šlaito, takas raitėsi lyg užpakalinė šuns koja. Išlindęs iš už kampo, Normas pamatė, kad Čarlis vis dėlto neįkrito į upelį. Jis stovėjo toje vietoje, kur takas išsitiesina, ir neatitraukė akių nuo kažko pažliugusiame sniege. Gobtuvas jam buvo nusmukęs nuo galvos, o veidas baltesnis už sniegą. Normui artinantis, jis vėl išgąstingai trūkčiodamas suspigo.

— Kas yra? — paklausė Normas prieidamas. — Kas atsitiko, Čarli?

Čarlis atsigręžė į jį — akys stovėjo stulpu, burna pražiota. Jis bandė prašnekti, bet iš burnos ištrūko tik kažkokie neaiškūs žagtelėjimai ir nutįso sidabrinė seilė. Jis parodė pirštu.

Normas atsistojo greta ir žvilgterėjo tenai. Ūmai jam pakirto kojas ir jis žnegtelėjo ant žemės. Akyse viskas susidrumstė.

Aptirpusiame sniege tysojo kojos, aptemptos melsvais džinsais. Viena apauta mokasinu, o kita basa, balta ir bejėgė. Iš sniego kyšojo ranka; sulenkta plaštaka tarytum meldė pagalbos, kurios nesulaukė. Likusi kūno dalis dar buvo gailestingai paslėpta.

Čarlis ir Normas aptiko septyniolikmetės Kerol Danberger, Kasl Roko Smaugiko ketvirtosios aukos, lavoną.

Praslinko bemaž dveji metai nuo jo paskutinės žmogžudystės, ir Kasl Roko gyventojai (Strimer Brukas skyrė Kasl Roką nuo Otisfildo iš pietų pusės) buvo beatsikvepią, manydami, jog košmaras pagaliau baigėsi.

Tačiau jie klydo.

ŠEŠTAS SKYRIUS

1

Praslinkus vienuolikai dienų po to, kai buvo rastas Danbergerių dukters kūnas, viršum Naujosios Anglijos šiaurinės dalies praūžė uraganas su šlapdriba ir ledais. Dėl tos priežasties Rytų Meino ligoninės šeštame aukšte viskas vyko šiek tiek pavėluotai. Daugeliui darbuotojų teko sukti galvas, kaip nusigauti į darbą, o tie, kuriems tai pavyko, nerimastavo, kaip reikės sugrįžti namo.

Buvo jau po devynių, kai slaugė, jauna moteris Elisone Konouver, atnešė lengvus pusryčius ponui Steritui. Ponas Steritas taisėsi po širdies priepuolio ir „atlikinėjo šešiolikos dienų bausmę” intensyvios terapijos skyriuje — įprastines šešiolika parų po širdies vožtuvų operacijos. Ponas Steritas jautėsi gerai. Jis gulėjo 619 palatoje ir kartą prasitarė žmonai, jog didžiausias stimulas sveikti — tai perspektyva nebematyti gyvo lavono gretimoje lovoje. Vargšo vyruko monotoniškas respiratoriaus ūžesys trukdo miegoti, prisipažino jis žmonai. Ilgiau pasiklausęs, nebežinai, ko nori: ar kad jis ūžtų toliau, ar kad nustotų. Taip sakant, galutinai.

Kai Elisone įėjo į palatą, televizorius buvo įjungtas. Ponas Steritas sėdėjo lovoje ir laikė rankoje distancinio valdymo mygtuką. Laida „Šiandien” pasibaigė ir ponas Steritas dar nenusprendė, ar verta žiūrėti multiplikacinį filmą „Mano kiemo užkaboriai”, kurį tuoj rodys. Nesinorėjo klausytis Džonio respiratoriaus švokštimo.