Stephen King - Tylos zona

4

— Jis nemiegojo, — aiškino Meri Mišo. — Kalbėjo visiškai rišliai.

— Puiku, — atsakė daktaras Braunas. — Tikiu jumis. Jei jau kartą pabudo, pabus ir vėl. Tikriausiai. Tai priklauso nuo...

Džonis suvaitojo. Atsimerkė. Jo akys buvo neregės, pusiau užverstos aukštyn. Tada jis, rodos, pamatė Meri, ir jo žvilgsnis susifokusavo. Jis šyptelėjo. Bet jo veidas tebebuvo sustingęs, tarytum pabudo tik akys, o visa kita jame tebemiegojo. Meri ūmai pasidingojo, kad jis nežiūri į ją, o skaito jos mintis.

— Manau, jis pasveiks, — tarė Džonis. — Kai tik jie išvalys sužeistą rageną, akis bus kaip nauja. Turi būti.

Meri net žagtelėjo iš nuostabos, o Braunas nesusigaudydamas pažvelgė į ją.

— Apie ką jis čia?

— Apie mano sūnų, — sukuždėjo ji. — Apie Marką.

— Ne, — tarė Braunas. — Jis šneka per miegus, štai ir viskas. Nedarykite iš musės dramblio, sesute.

— Taip. Gerai. Bet jis dabar nemiega, tiesa?

— Meri? — pakvietė Džonis. Jis pabandė nusišypsoti. — Aš, rodos, snūstelėjau?

— Taip, — tarė Braunas. — Jūs kalbėjote per miegus. Privertėte Meri pasijaudinti. Jūs ką nors sapnavote?

— N-ne... kažkaip nepamenu. Ką aš kalbėjau? O kas jūs?

— Mane vadina daktaru Džeimsu Braunu. Kaip negrų dainininką. Tik aš neuropatologas. Jūs pasakėte: „Manau, jis pasveiks, kai tik jie išvalys sužeistą rageną”. Rodos, šitaip, sesute?

— Mano sūnui ruošiasi daryti tokią operaciją, — tarė Meri — Mano berniukui, Markui.

— Aš nieko neprisimenu, — atsakė Džonis. — Matyt, aš miegojau. — Jis pažvelgė į Brauną. Jo akys pasidarė aiškios, kupinos išgąsčio. — Aš negaliu pakelti rankų. Ar mane suparalyžiavo?

— Ne. Pamėginkit pajudinti pirštus.

Džonis pajudino. Pirštai pakluso. Jis nusišypsojo.

— Nuostabu, — tarė Braunas. — Pasakykite, kuo jūs vardu?

— Džonas Smitas.

— Gerai. O jūsų antras vardas?

— Aš jo neturiu.

— Na ir puiku, o ir kam jo reikia? Sesute, nusileiskit į savo postą ir sužinokite, kas rytoj dirba neurologijos skyriuje. Aš norėčiau pradėti daryti ponui Smitui tyrimus.

— Gerai, daktare.

— Ir paskambinkite Semui Veizakui. Jis namie arba golfo aikštyne.

— Gerai, daktare.

— Ir, prašau, jokių reporterių... dėl dievo! — Braunas šypsojosi, bet kalbėjo rimtai.

— Ne, žinoma, ne. — Ji išėjo, negarsiai girgždėdama baltais batukais. „Jos mažylis tikrai pasveiks, — galvojo Džonis. — Reikia būtinai jai pasakyti”.

— Daktare Braunai, — paklausė jis, — o kur mano atvirukai su linkėjimais pasveikti? Nejaugi niekas neatsiuntė?

— Dar pora klausimų, — ramiai pasakė daktaras Braunas. — Ar jūs prisimenate motinos vardą?

— Žinoma, prisimenu: Vera.

— O jos mergautinę pavardę?

— Nelson.

— Jūsų tėvo vardą?

— Herbertas. O kodėl jūs pasakėte jai: „jokių reporterių’?

— Jūsų pašto adresas?

— RFD 1, Pounelas, — išpyškino Džonis ir užsikirto. Jo veidu nuslinko šypsena, kupina nuostabos ir kažkokia juokinga. — Tai yra... dabar aš gyvenu Klivz Milze. Nortas, Centrinė gatvė, 110. Velniai rautų, kodėl pasakiau jums tėvų adresą? Aš nebegyvenu ten nuo aštuoniolikos metų.

— O kiek jums metų dabar?

— Pažiūrėkite mano vairuotojo teisėse, — tarė Džonis. — Aš noriu žinoti, kodėl neturiu atvirukų. Ir apskritai, kiek laiko aš išbuvau ligoninėje? Ir kokioje ligoninėje?

— Čia Rytų Meino medicinos centras. O dėl visų jūsų klausimų, tai jeigu leisite...

Braunas sėdėjo prie lovos ant kėdės, kurią atsinešė iš kampo — to paties kampo, kur Džonis matė pranykstantį tolyje koridorių. Gydytojas žymėjosi pastabas bloknote rašikliu, kokio Džonis kaip gyvas nebuvo matęs. Mėlynos spalvos storas plastmasinis korpusas ir pluoštinis smaigalys — keistas automatinio plunksnakočio ir šratinuko hibridas.

Žiūrint į jį, Džonį vėl pagavo nenusakomas siaubas, ir jis nesąmoningai sugriebė daktarui Braunui už kairės plaštakos. Ranka menkai teklausė jo, sakytum prie jos būtų pririšti šešiasdešimties svarų nematomi svarsčiai — pora žemiau alkūnės ir pora aukščiau. Mediniais pirštais jis suėmė gydytojo riešą ir truktelėjo į save. Keistasis rašiklis nubrėžė storą mėlyną liniją per visą lapą.

Braunas smalsiai pažvelgė į jį. Paskui jo veidas išblyško. Begalinis susidomėjimas, sklindantis iš jo akių, perėjo į panišką baimę. Jis atitraukė ranką — Džonis buvo per silpnas ją išlaikyti, ir akimirką gydytojo veidu perbėgo pasišlykštėjimas, tarytum jį būtų palietęs raupsuotasis.

Bet tas jausmas praėjo, liko tik nuostaba ir sutrikimas.

— Kodėl jūs tai padarėte? Ponas Smitai...

Jo balsas virptelėjo. Sustingusiame Džonio veide atsispindėjo supratimas. Į gydytoją žvelgė akys žmogaus, išvydusio šmėsčiojančiuose šešėliuose kažką baisaus, taip baisaus, jog neįmanoma nei nusakyti, nei pavadinti.

Bet siaubas buvo realybė. Jį reikėjo pavadinti vardu.

— Penkiasdešimt penkis mėnesius? — kimiai paklausė Džonis. — Vos ne penkerius metus? Negali būti. Viešpatie, šito negali būti.

— Ponas Smitai, — galutinai sutrikęs ištarė Braunas. — Aš jus prašau, jums negalima jaudintis...

Džonis kiek pasikėlė lovoje ir vėl klestelėjo, jo veidas blizgėjo nuo prakaito. Akys bejėgiškai klaidžiojo.

— Man dvidešimt septyneri? — murmėjo jis. — Jau dvidešimt septyneri? O viešpatie...

Braunas garsiai nurijo seilę. Kai Smitas sugriebė ranką, jam pasidarė šleikštu; tas pojūtis buvo stiprus kaip kadaise vaikystėje; vaizduotė atkūrė kokčią sceną. Braunas prisiminė iškylą už miesto, kai jam buvo septyneri ar aštuoneri. Atsisėdęs ant žemės, įkišo ranką į kažką šiltą ir glitų. Įsižiūrėjęs jis pamatė, kad tai knibždantys kirmėlių švilpiko likučiai, išgulėję po lauro krūmu visą tvankų rugpjūtį. Tąkart jis sukliko, ir dabar jam norėjosi klykti, bet tas prisiminimas kaipmat išblėso, išsisklaidė, o jo vietą užėmė klausimas: Iš kur jis sužinojo? Jis palietė mane ir iškart sužinojo.

Bet viršų paėmė dvidešimt mokslinio darbo metų, ir Braunas išmetė tą mintį iš galvos. Aprašyta nemaža atvejų, kai kominiai ligoniai pabudę žinodavo — tarytum būtų susapnavę — daug dalykų, įvykusių jiems esant komos būsenoje. Kaip ir daugelis kitų dalykų, esant komai, tai priklauso nuo susirgimo laipsnio. Džonis Smitas niekada nebuvo žuvęs pacientas, jo elektroencefalograma niekada nebrėžė beviltiškos tiesės — priešingu atveju Braunas dabar nekalbėtų su juo. Kominių ligonių išorė kartais apgaulinga. Iš pažiūros pacientas atrodo visiškai atitrūkęs nuo pasaulio, tačiau jo jutimo organai dar funkcionuoja, tiktai daug lėčiau ir silpniau. Ir, žinoma, čia kaip tik toks atvejis.

Sugrįžo Meri Mišo.

— Su neurologija susitariau, daktaras Veizakas jau važiuoja.

— Manau, Semui teks atidėti susitikimą su ponu Smitu rytdienai, — tarė Braunas. — Prašyčiau suleisti jam penkis miligramus valiumo.

— Man nereikia raminamųjų, — tarė Džonis. — Noriu išeiti iš čia. Noriu žinoti, kas man atsitiko!

— Bus laiko viskam, — atsakė Braunas. — O dabar svarbiausia jums pailsėti.

— Aš jau ilsiuosi puspenktų metų!

— Na, tada dvylika valandų ne ką ir tereiškia, — nepermaldaujamai pareiškė daktaras Braunas.

Po kelių sekundžių sesuo patrynė jam dilbį spiritu ir suleido vaistų. Džonis bematant ėmė blaustis. Braunas ir sesuo ištįso iki ketverto metrų aukščio.