Stephen King - Tylos zona

Laikui bėgant veidai, kaip ir balsai, darėsi vis ryškesni. Kartą jis matė motiną, jinai pasilenkė virš jo ir, patekusi į jo regėjimo lauką, lėtai ir grėsmingai ištarė kažką visiškai beprasmiško į jo atloštą veidą. Kitąkart pasirodė tėvas. Paskui Deivis Pelsenas iš mokyklos. Medicinos sesuo, kurią jis atpažino; berods jos vardas buvo Meri, o gal Mari. Veidai, balsai — viskas artėjo, liejosi į kažkokią visumą.

Ir atsirado dar kažkas: jausmas, kad jis pats pasikeitė . Nemalonus jausmas. Keliantis įtarimą. Jam atrodė, kad bet koks pasikeitimas nieko gero nežada. Nebent liūdesį ir sunkius laikus. Jis įėjo į tamsą, turėdamas viską, o išeidamas jautėsi likęs be nieko — gal tiktai prisidėjo kažkas keisto, nesuprantamo.

Sapnas baigėsi. Kad ir kas tai būtų buvę, sapnas baigėsi. Kambarys dabar buvo visiškai realus, beveik apčiuopiamas. Balsai, veidai...

Jis jau buvo beįeinąs į kambarį. Ir ūmai jam pasirodė, kad tenori vieno — apsisukti ir bėgti atgal, pasislėpti tame tamsiame labirinte. Ten niekas jo nelaukia, bet vis dėlto geriau išeiti amžiams nei patirti šitą naują liūdesio ir neišvengiamo praradimo jausmą.

Jis atsigręžė ir pažvelgė atgal — tikrai, taip ir yra: toje vietoje, kur kambario sienos įgavo tamsaus chromo atspalvį, kampe prie vienos kėdės — ta vieta buvo nematoma įeinančioms ir išeinančioms šviesioms figūroms — kambarys perėjo į koridorių, vedantį, kaip jis dabar manė, į amžinybę. Ten pradingo tas kitas balsas, balsas...

Taksisto.

Taip. Dabar jis viską prisiminė. Kaip važiavo taksi, kaip vairuotojas bėdojo dėl sūnaus ilgų plaukų ir dėl to, kad sūnus išvadino Niksoną kuiliu. Paskui automobilių žibintai, išnyrantys iš už kalvos, po porą abipus baltos linijos. Susidūrimas. Jokio skausmo, tik mintis, kad kojomis taip smarkiai užkabino skaitiklį, jog nuplėšė jį nuo kronšteino. Paskui vėsi drėgmė, tamsus koridorius, ir štai dabar tas keistas pojūtis.

Rinkis, kuždėjo vidinis balsas. Rinkis arba jie pasirinks už tave, jie išplėš tave iš šitos vietos, kaip gydytojai išplėšia kūdikį iš motinos įsčių, padarę Cezario pjūvį.

Tada prie jo priartėjo Saros veidas — ji stovėjo čia pat, bet jos veidas nebuvo toks ryškus kaip kiti veidai, palinkę virš jo. Ji turėjo būti kažkur šalia, sunerimusi ir išsigandusi. Dabar ji beveik priklausė jam. Jis tai jautė. Jis ketino prašyti jos rankos.

Ir vėl apėmė nerimo jausmas, stipresnis negu iki šiol, ir dabar jis buvo susijęs su Sara. Bet dar stipresnis buvo noras turėti ją, ir Džonis apsisprendė. Jis atsuko nugarą tamsai, o kai paskui per petį dirstelėjo atgal, tamsos nebebuvo; greta kėdės — nieko kito, tik lygi balta siena kambario, kuriame jis gulėjo. Netrukus jis pradėjo suvokti, kur yra tas kambarys: na, žinoma, juk tai ligoninės palata. Tamsus labirintas veik išdilo iš atminties, nors galutinai taip ir nepasimiršo. Bet nepalyginamai svarbiau buvo kitkas: jis — Džonas Smitas, jis turi merginą Sarą Breknel, ir jis pateko į siaubingą autokatastrofą. Turbūt jis laimės kūdikis, jei liko gyvas ir, ačiū dievui, tebeturi visas kūno dalis ir jos tebefunkcionuoja. Galbūt jį atvežė į Klivz Milzo miesto ligoninę, bet greičiausiai tai Rytų Meino centrinė ligoninė. Jis jautė, kad išgulėjo čia ilgai — ko gero, išbuvo be sąmonės visą savaitę ar net dešimt dienų. Laikas sugrįžti į gyvenimą.

Laikas sugrįžti į gyvenimą . Šitaip galvojo Džonis, kai galų gale visi daiktai vėl sustojo į savo vietas, ir jis atmerkė akis.

Tai įvyko 1975 metų gegužės septynioliktą. Ponas Steritas jau seniai buvo išrašytas namo, įsakmiai prisakius kasdien nueiti po dvi mylias ir laikytis dietos, kad sumažintų cholesterino kiekį. Kitame palatos kampe gulėjo senukas, kovojantis varginantį penkioliktą raundą mače su visų laikų sunkaus svorio čempionu, karcinoma. Jis miegojo, užmigdytas morfijaus. Daugiau palatoje nieko nebuvo. Trys valandos penkiolika minučių dienos. Televizoriaus ekrane mirgėjo žalsva šviesa.

— Štai ir aš, — sušvokštė Džonis, nesikreipdamas į nieką. Jį nustebino jo paties balso silpnumas. Palatoje nebuvo kalendoriaus, tad jis negalėjo žinoti, kad jo nebuvo puspenktų metų.

3

Po kokių keturiasdešimt minučių įėjo sesuo. Priartėjo prie senuko, pakeitė lašelinę, užsuko į tualetą ir išėjo su žydru plastmasiniu ąsočiu. Paliejo senuko gėles. Prie jo lovos margavo pustuzinis puokščių, daugybė atvirukų su linkėjimais pasveikti stovėjo atskleisti ant staliuko ir palangės. Džonis stebėjo jaukią jos ruošą, bet nejautė jokio noro dar kartą prabilti.

Sesuo nunešė ąsotį į vietą ir priėjo prie Džonio lovos. Ruošiasi apversti man pagalves, pagalvojo jis. Akimirką jų akys susitiko, bet jos žvilgsnis nepasikeitė. Ji nežino, kad aš pabudau . Mano akys ir anksčiau buvo atmerktos . Jai tas nieko nesako.

Ji pakišo ranką jam po kaklu. Ranka buvo vėsi, raminanti, ir Džonis jau žinojo, kad ji turi tris vaikus ir kad jauniausias veik apako viena akimi prieš metus, švenčiant Nepriklausomybės dieną. Nelaimingas atsitikimas fejerverko metu. Berniukas vardu Markas.

Ji kilstelėjo Džonio galvą, apvertė pagalvę, ir vėl paguldė. Sesuo jau buvo benusisukanti, timptelėjo pasitaisydama nailoninį chalatą, bet, kažko sudvejojusi, atsigręžė. Matyt, jai pavėluotai toptelėjo, kad ligonio akyse atsirado kažkokia nauja išraiška. Tokia, kokios anksčiau nebuvo.

Ji susimąsčiusi žvilgterėjo į Džonį ir buvo vėl benusisukanti, kai jis ištarė:

— Sveika, Meri.

Sesuo suakmenėjo, jos dantys garsiai kaukštelėjo. Prispaudė ranką prie krūtinės, kiek aukštėliau krūtų. Ten kabėjo mažytis auksinis kryželis.

— O viešpatie, — tarė ji. — Jūs pabudote. Aš pagalvojau, kad šiandien kitaip atrodote. Iš kur žinote mano vardą?

— Turbūt girdėjau. — Kalbėti buvo sunku, nežmoniškai sunku. Perdžiūvęs liežuvis vertėsi it nerangus kirminas.

Ji linktelėjo.

— Jūs jau seniai gaunatės. Aš galbūt eisiu į seserų postą ir pakviesiu daktarą Brauną arba daktarą Veizaką. Jie apsidžiaugs sužinoję, kad jūs pabudote. — Bet ji dar akimirką padelsė, žvelgdama į jį su tokiu neslepiamu smalsumu, jog jam pasidarė nejauku.

— Gal man išdygo trečia akis? — paklausė jis.

Sesuo nervingai nusijuokė.

— Ne, ne... ką jūs. Atleiskite.

Jo žvilgsnis nuslydo artimiausia palange ir prie jos pristumtu staliuku. Ant palangės vyto afrikietiška žibuoklė, stovėjo paveikslėlis su Jėzaus Kristaus atvaizdu — šitokius paveikslėlius labai mėgo jo motina, juose Kristus atrodydavo taip, tarytum būtų pasirengęs kovoti už komandą „Niujorko Jankiai” arba dalyvauti kokiose nors lengvaatlečių varžybose. Bet paveikslėlis buvo... pageltęs. Pageltęs, ir kampukai užsirietę. Omai jį pagavo dusinanti baimė, sakytum kažkas jam būtų užmetęs ant galvos antklodę.

— Sesele! — pašaukė jis. — Sesele!

Ji atsigręžė tarpduryje.

— O kur mano atvirukai su linkėjimais pasveikti? — staiga jam pritrūko oro. — Štai kiek jų turi kaimynas... Nejaugi niekas neatsiuntė man nė vieno atviruko?

Ji šyptelėjo, bet dirbtinai. Tarytum kažką slėpdama. Omai Džonis panūdo, kad ji prieitų prie lovos. Tada jis ištiestų ranką ir paliestų ją. O palietęs sužinotų, ką ji slepia.

— Aš pakviesiu gydytoją, — tarė sesuo ir išėjo, nespėjus jam nieko pasakyti. Sutrikęs ir išsigandęs jis žvilgtelėjo į žibuoklę, į pageltusį paveikslėlį su Jėzaus atvaizdu. Ir netrukus vėl nugrimzdo į miegą.