Stephen King - Tylos zona

— Atėjo jūsų tėtis su mama. Ar norite pasimatyti?

— Taip, norėčiau. — Šįryt jis jautėsi žymiai stipriau ir buvo labiau susitelkęs. Bet jį mažumėlę baugino mintis, kad tuojau juos pamatys. Remiantis prisiminimais, paskutinį kartą jis buvo susitikęs su tėvais maždaug prieš penkis mėnesius. Tėvas tada dėjo pamatus namui, kuris dabar jau treji ar ketveri metai kaip pastatytas. Mama vaišino jį savo pačios pagamintomis pupomis, obuolių pyragu desertui ir vis aimanavo, koks jis sumenkęs.

Neklusniais pirštais jis sugavo Meri ranką, kai ši jau buvo beišeinanti.

— Kaip jie atrodo? Na, suprantate...

— Jie atrodo puikiai.

— Na ką gi. Gerai.

— Šįkart jums leidžiama pabūti su jais tik pusvalandį. Galbūt dar kiek ilgiau vakare, jeigu jus ne per daug išvargins neurologiniai tyrimai.

— Taip liepė daktaras Braunas?

— Ir daktaras Veizakas.

— Tebūnie taip. Bent kol kas. Nemanau, kad ilgai tversiu jų čiupinėjimus ir bandymus.

Meri dvejojo.

— Ar kas nors dar? — paklausė Džonis.

— Ne... ne dabar. Juk turbūt nekantraujate pamatyti saviškius. Aš juos pakviesiu.

Jis laukė ir nervinosi. Antra lova buvo tuščia; vėžininką išgabeno, kai Džonis miegojo po injekcijos.

Atsidarė durys. Įėjo motina su tėvu.

Tą akimirką Džonis pergyveno šoką ir tuoj pat pajuto palengvėjimą: šoką dėl to, kad jie iš tikro paseno; palengvėjimą, kad nebaisiai. O jeigu ne per daug pasikeitė jie, ko gero, tą patį galima pasakyti ir apie jį.

Bet kažkas vis dėlto jame pasikeitė, pasikeitė negrąžinamai — ir šita permaina galėjo būti lemtinga.

Vos tik jis taip pagalvojo, jį apglėbė motinos rankos, našlaičių aromatas dvelktelėjo į šnerves, jinai kuždėjo:

— Garbė dievui, Džoni, garbė dievui, kad tu pabudai, garbė dievui.

Jis taip pat apkabino ją kiek galėdamas, bet rankose dar nebuvo jėgų» jos iškart nukrito — ir ūmai per keletą sekundžių jis suprato, ką ji jaučia, ką galvoja ir kas jai atsitiks. Paskui šitas jausmas išnyko, prapuolė kaip anas tamsus koridorius sapne. Bet kai Vera atleido rankas, norėdama pasižiūrėti į Džonį, begalinis džiaugsmas jos akyse virto giliu susirūpinimu.

Jis nesąmoningai ištarė:

— Gerk tuos vaistus, mama. Taip bus geriau.

Motinos akys išsiplėtė, ji apsilaižė lūpas — tuo momentu greta jos pasirodė Herbertas, vos tramdydamas ašaras. Tėvas buvo sulysęs — ne tiek, kiek buvo papilnėjusi Vera, bet vis dėlto pastebimai. Plaukai išretėję, bet veidas liko koks buvęs — nuoširdus, atviras ir mielas. Jis išsitraukė iš užpakalinės kišenės didelę naują nosinę ir nusišluostė akis. Tada ištiesė ranką.

— Sveikas, sūnau, — tarė. — Džiaugiuosi, kad tu vėl su mumis.

Džonis spustelėjo tėvui ranką kiek įstengdamas; išbalę ir bejėgiai jo pirštai prapuolė raudonoje tėvo saujoje. Džonis žvilgčiojo čia į vieną, čia į kitą — iš pradžių į motiną, vilkinčią duksliu tamsiai mėlynu kostiumu su kelnėmis, paskui į tėvą su išties pasibaisėtinu languotu švarku, pritinkančiu nebent kokiam dulkių siurblių pardavėjui Kanzase, — ir apsipylė ašaromis.

— Atleiskite, — kūktelėjo jis. — Atleiskite, aš tiktai...

— Išsiverk, — tarė Vera, sėsdamasi ant lovos greta jo. Jos veidas dvelkė ramybe ir tyrumu. Dabar jame buvo daugiau motiniškumo nei beprotybės. — Išsiverk, kartais tai pats geriausias vaistas.

Ir Džonis verkė.

7

Herbertas pranešė jam, kad numirė teta Žermena. Vera papasakojo, kad galų gale atsirado pinigų Pounelo bendruomenės salei, ir prieš mėnesį, vos tik nutirpo pašalas, prasidėjo statyba. Herbertas pridūrė, kad buvo pasiūlęs savo paslaugas, bet suprato, jog doras darbas — ne užsakovų kišenei.

— Ką čia tauziji, tiesiog tu nevykėlis, — tarė Vera.

Visi patylėjo, paskui vėl prabilo Vera:

— Manau, tu supranti, Džoni, kad tavo išgijimas — viešpaties stebuklas. Daktarai buvo praradę viltį. Mato evangelijos devintame skyriuje pasakyta...

— Vera, — perspėdamas tarė Herbertas.

— Aišku, stebuklas, mama. Aš žinau.

— Tu... tu žinai?

— Taip. Ir norėčiau pakalbėti su tavimi apie tai... tu man paaiškinsi, ką tai reiškia... leisk tik man atsistoti ant kojų.

Ji įsispoksojo į jį prasižiojusi. Džonis pažvelgė pro ją, į tėvą, akimirksnį jų žvilgsniai susitiko. Džonis išvydo tėvo akyse didžiulį palengvėjimą. Herbertas vos pastebimai linktelėjo.

— Praregėjo! — sušuko Vera. — Mano berniukas praregėjo! Garbė visagaliui!

— Tyliau, Vera! — sudraudė Herbertas. — Šlovink visagalį tyliau, kol esi ligoninėje.

— Aš nemanau, mama, kad atsirastų žmogus, netikintis, jog čia įvyko stebuklas. Mudu dar į valias prisikalbėsim apie tai. Kai tik išeisiu iš čia.

— Tu sugrįši namo, — tarė ji. — Į namus, kur užaugai. Aš tave pastatysiu ant kojų, ir mes abu melsimės, kad dievo malonė atvertų akis visiems.

Jis šypsojosi jai, bet ta šypsena reikalavo didelių pastangų.

— Būtinai, mama. Gal nueitum į seserų kambarį ir paklaustum Meri, ar man galima atsigerti kokių nors sulčių? Arba imbierinio limonado? Matyt, aš atpratau kalbėti, ir mano gerklė...

— Žinoma, nueisiu. — Ji pabučiavo jį į skruostą ir atsistojo. — Dieve, koks tu sulysęs. Aš pasirūpinsiu, kad pasitaisytum, kai sugrįši namo. — Ji išėjo iš palatos, pergalingai dėbtelėjusi į Herbertą. Jie girdėjo, kaip jos kulniukai nukaukšėjo koridoriumi.

— Ar seniai ji šitaip? — tyliai paklausė Džonis.

Herbertas palingavo galva.

— Po tavo Katastrofos ji eina vis blogyn ir blogyn. Bet visa tai prasidėjo daug anksčiau. Tu gi žinai. Pats prisimeni.

— Ar ji?..

— Nežinau. Pietuose yra žmonių, imančių į rankas gyvates. Juos aš pavadinčiau bepročiais. Ji iki to dar nepriėjusi. Bet kaip tu jautiesi, Džoni? Iš tikrųjų?

— Pats nežinau, — atsakė Džonis. — Tėti, o kur Sara?

Herbertas palinko į priekį ir suspaudė delnus tarp kelių.

— Nenorėčiau tau šito sakyti, Džoni, bet...

— Ji ištekėjusi? Jinai ištekėjo?

Herbertas tylėjo. Vengdamas Džonio akių, jis linktelėjo galvą.

— O dieve, — dusliai ištarė Džonis. — Šito aš bijojau.

— Jau treji metai ji ponia Hezlit. Jis teisininkas. Jie turi sūnų. Džoni... juk niekas netikėjo, kad tu pabusi. Išskyrus, žinoma, motiną. Nė vienas iš mūsų neturėjo pagrindo tikėti, kad tu pabusi. — Jo balsas, kuriame buvo justi kaltė, virpėjo. — Daktarai sakė... ak, kam dabar rūpi, ką jie sakė. Net ir aš nuleidau rankas.

Man velniškai gėda prisipažinti, bet tai tiesa. Aš tik prašau suprasti mane... ir Sarą.

Džonis mėgino sakyti, kad supranta, bet vietoj žodžių teiškriokė kažkokį kimų garsą. Staiga pasijuto bejėgis, senas, ir ūmai jį užvaldė nesugrąžinamo praradimo jausmas. Prarastas laikas prislėgė tarytum plytų vežimas — jis jautė tą svorį visu kūnu.

— Džoni, nenusimink. Tiek daug visko aplinkui. Tiek gero.

— Prie šito... reikia laiko priprasti, — išstenėjo jis.

— Žinoma. Aš suprantu.

— Ar tu matei ją?

— Retkarčiais susirašinėjame. Mes susipažinome po katastrofos. Ji gera mergina, tikrai gera mergina. Jinai tebedėsto Klivze, bet girdėjau, žada mesti tą darbą birželio mėnesį. Ji laiminga, Džoni.

— Puiku, — kimiai tarė jis. — Džiaugiuosi, kad dar yra laimingų žmonių.

— Sūnau...

— Manau, judu čia neslapukaujat, — linksmai pertraukė jį Vera Smit, įeidama į palatą. Rankoje jį laikė ąsotį, kuriame plaukiojo ledo gabalėliai.