Stephen King - Tylos zona

— Vaikeliai mano, — linksmai uždainavo Džonis visai ne savo, o kažkokiu moterišku balsu. Tikru moters balsu. Paskui jis uždainavo kažką nesuprantama.

— O čia kas, dėl dievo... — buvo bepradedąs Braunas.

— Lenkiškai, jis dainuoja lenkiškai! — sušuko Veizakas. Jis išsprogino akis ir išbalo. — Juk tai lopšinė, lenkiškai, o viešpatie, dieve, kas čia darosi?

Veizakas pasilenkė, tarsi norėdamas kartu su Džoniu peržengti metus, peršokti juos, tarsi...

(tiltas, kažkoks tiltas, turkijoje. paskui kitas tiltas kažkur tolimuosiuose rytuose, spigina kaitra, ar tik ne Laose? nesusigaudau, ten pametėme žmogų, HANSĄ, paskui tiltas Virdžinijoje, tiltas per RAPAHANOKO upę ir dar vienas kalifornijoje. mes norime gauti pilietybę ir mokomės kalbos ankštame tvankiame kambarėlyje pašte, kur visada kvepia klijais. 1963 metai, lapkritis, ir kai mes sužinome, kad dalase nužudytas kenedis, mes verkiame, o kai mažas berniukas atiduoda pagarbą prie tėvo karsto, ji galvoja: „BERNIUKAS IŠGELBĖTAS”, ir tai sukelia prisiminimus apie kažkokį gaisrą ir sielvartą, koks berniukas? ji ilgisi jo, nuo to įsiskausta galva, o žmogus miršta, HELMUTAS BORENCAS miršta ir ji su vaikais gyvena karmale, kalifornijos valstijoje. name ... nematau gatvės pavadinimo , ji tylos zonoje , kaip ir valtis, kaip pikniko stalas pievelėje . ji tylos zonoje, kaip varšuva. vaikai palieka namus vienas po kito , ji vaikšto į išleistuvių vakarus, o šlaunikaulį skauda . vienas žūsta Vietname, visi kiti gyvi sveiki . ji vadinasi JOHANA BORENC, ir naktimis vienatvėje ji kartkartėmis galvoja pulsuojančioje tamsoje: „BERNIUKAS IŠGELBĖTAS”)

Džonis pakėlė į juos akis. Galvoje keistas ūžesys. Ta nepaprasta šviesa aplink Veizaką išnyko. Džonis vėl tapo savimi, tik jam buvo silpna ir mažumėlę pykino. Jis žvilgterėjo į nuotrauką ir atidavė ją.

— Džoni? — paklausė Braunas. — Kaip jaučiatės?

— Pailsau, — sumurmėjo jis.

— Ar galėtumėte paaiškinti, kas jums atsitiko?

Džonis pažvelgė į Veizaką.

— Jūsų motina gyva, — tarė jis.

— Ne, Džoni. Ji mirė prieš daugelį metų. Per karą.

— Ją partrenkė vokiečių kariškas sunkvežimis, ir ji per vitriną įgriuvo į laikrodžių parduotuvę, — tarė Džonis. — Ji atsipeikėjo ligoninėje, bet nieko neprisiminė. Ji neturėjo su savimi nei paso, nei kitokio dokumento. Pasivadino Johana... pavardės neįsidėmėjau, bet kai karas baigėsi, ji išvažiavo į Šveicariją ir ištekėjo už šveicaro... man regis, inžinieriaus. Jo specialybė — tiltų statyba, o vadinosi Helmutas Borencas. Taigi jos pavardė ištekėjus buvo — ir tebėra — Johana Borenc.

Sesers akys vis plėtėsi ir plėtėsi. Daktaro Brauno veidas pasidarė įtemptas: gal jam pasirodė, kad Džonis visus juos kvailina, o gal tiesiog nepatiko, kad pažeista tokia griežta tyrimų programa. Veizako veidas tebebuvo susikaupęs.

— Jiedu su Helmutu Borencu turėjo keturis vaikus, — pasakojo Džonis tuo pačiu tyliu, pavargusiu balsu. — Gyvenimas jį blaškė po visą pasaulį. Kurį laiką jis buvo Turkijoje. Ir kažkur Pietryčių Azijoje, Laose, o gal Kambodžoje. Paskui atvažiavo čionai. Iš pradžių į Virdžiniją, po to į kitas vietas, kurių neįsidėmėjau, ir galiausiai į Kaliforniją. Jiedu su Johana gavo Amerikos pilietybę. Helmutas Borencas mirė. Vienas iš jų vaikų taip pat mirė. Kiti gyvi ir sveiki. Bet retkarčiais ji ilgisi jūsų. Ir tokiomis valandėlėmis galvoja: „berniukas išgelbėtas”. Tačiau ji nebepamena jūsų vardo. O gal mano, kad viskas prarasta.

— Kalifornija? — susimąstęs tarė Veizakas.

— Semai, — tarė daktaras Braunas, — dievaži, nevertėtų šito skatinti.

— O kur Kalifornijoje, Džonai?

— Karmele. Pajūryje. Bet negaliu pasakyti, kokioje gatvėje. Neįstengiau perskaityti, nes ji buvo tylos zonoje. Kaip anas pikniko stalas ir valtis. Tačiau ji Karmele, Kalifornijoje. Johana Borenc. Ji dar nesena.

— Ne, žinoma, ji neturėtų būti sena, — tarė Šernas Veizakas tuo pačiu susimąsčiusiu, bespalviu balsu. — Ji buvo vos dvidešimt ketverių, kai vokiečiai užpuolė Lenkiją.

— Daktare Veizakai, esu priverstas primygtinai reikalauti, — šiurkščiai įsiterpė Braunas.

Veizakas tarytum atsikvošėjo po gilaus susimąstymo. Jis apsidairė, tarytum tik dabar būtų pastebėjęs savo jaunesnįjį kolegą.

— Taip, taip, — tarė jis. — Žinoma. O ir Džonui pakaks šiandien klausimų ir atsakymų... nors, atrodo, jis papasakojo mums daugiau negu mes jam.

— Paistalai, — atrėžė Braunas, ir Džonis pagalvojo: Jis išsigandęs. Ne juokais išsigandęs .

Veizakas šyptelėjo Braunui, paskui seseriai. Jinai žiūrėjo į Džonį tarytum į tigrą prastai sukaltame narve.

— Niekam nepasakokit apie tai, sesute. Nei savo vyresniajai, nei motinai, nei broliui, nei meilužiui, nei pastoriui. Supratote?

— Taip, daktare, — atsakė sesuo. Vis tiek išpasakos, pagalvojo Džonis ir žvilgterėjo į Veizaką. Ir jis tą žino.

2

Jis išmiegojo beveik visą dieną. Apie ketvirtą valandą jį nuvežė koridoriumi iki lifto, nuleido į neurologijos skyrių ir tyrė toliau. Džonis verkė. Jis, matyt, menkai tepajėgė kontroliuoti save, kaip kad moka suaugę žmonės. Grįžtant atgal jis apsišlapino, ir jam, kaip kokiam kūdikiui, pervilko baltinius. Jį užliejo pirmoji (bet toli gražu ne paskutinė) gilios depresijos banga, ir jis panoro mirti. Džoniui pagailo savęs. Kokia neteisybė, galvojo jis. Jam atsitiko tas pats, kas ir Ripui van Vinkliui [* V. Irvingo apsakymo herojus, išmiegojęs miške dvidešimt metų, grįžo į gimtąjį kaimą ir pasijuto visiems svetimas]. Vaikščioti jis negali. Jo mergina ištekėjo už kito, o motina tapo religine maniake. Ir jokios prošvaistės ateityje. Ar beverta gyventi?

Palatoje sesuo paklausė, ar jam nieko nereikia. Jeigu būtų budėjusi Meri, Džonis būtų paprašęs vandens su ledu. Bet ji išėjo trečią valandą.

— Ne, — atsakė jis ir nusigręžė į sieną. Ir netrukus užmigo.

AŠTUNTAS SKYRIUS

1

Tą vakarą tėvas su motina atėjo visai valandai, ir Vera paliko šūsnį brošiūrų.

— Mes ketiname pabūti čia iki savaitės pabaigos, — tarė Herbertas, — ir jeigu viskas eisis gerai, trumpam grįšim į Pounelą. Bet atvažiuosime kiekvieną savaitgalį.

— Aš noriu pasilikti su savo berniuku, — garsiai pareiškė Vera.

— Būtų geriau, kad ir tu važiuotum, mam, — tarė Džonis. Depresija truputį atlėgo, bet jis nepamiršo, kas jam darėsi vos prieš keletą valandų. Jeigu motina tuo metu būtų pradėjusi postringauti, kaip viešpats išaukštino jį, Džonis kažin ar būtų susilaukęs nuo isteriško kvatojimo.

— Aš tau reikalinga, Džoni. Aš turiu tau paaiškinti...

— Pirmiausia man reikia sustiprėti, — tarė Džonis. — Galėsi paaiškinti, kai pradėsiu vaikščioti. Gerai?

Vera neatsakė. Jos veide pasirodė tiesiog juoką keliantis užsispyrimas — nors nieko juokingo čia nebuvo. Visiškai nieko. Likimo žaismas , štai ir viskas. Jeigu jis būtų važiavęs penkiom minutėm anksčiau ar vėliau tuo keliu , viskas būtų buvę kitaip. O dabar mes visi atsidūrėm sumautoj padėty. Ir jai atrodo, kad tai dievo valia. Bet kitaip turbūt galima būtų išprotėti.

Norėdamas nutraukti nemalonią tylą, Džonis paklausė:

— Tėti, ar Niksoną vėl išrinko? Kas buvo jo oponentas?

— Jį vėl išrinko, — atsakė Herbertas. — Jo oponentas buvo Makgovernas.