Stephen King - Tylos zona

— Ak, kaip melodramatiška! — Jis padėjo ranką Džoniui ant krūtinės. — Gal jūs manot, kad mudu su Džimiu vaikai šitoje srityje? Neee. Mes neurologai. Jūs, amerikiečiai, vadinate mus brangiausiai apmokamais talentais. O tai reiškia, kad mudu nemokšos ne visais klausimais, o tiktai žmogaus smegenų veiklos srityje. Tad galiu pasakyti: taip, tokių atvejų pasitaikė. Bet jums tas negresia. Manau, mes neapsirinkame, juk taip, Džimai?

— Žinoma, — pritarė Braunas. — Juk neaptikome jokių rimtų sutrikimų, Džoni. Teksase vienas vyrukas išbuvo komos būsenoje devynerius metus. Dabar jis štai jau šešeri metai skirsto banke paskolas. O prieš tai dvejus metus dirbo kasininku. Arizonoje gyvena moteriškė, kuri išgulėjo be sąmonės dvylika metų. Kažkas susiję su nuskausminimu jai gimdant. Dabar ji važinėja invalido vežimėliu, bet tebėra gyva ir sveiko proto. Kai ji atsipeikėjo šešiasdešimt devintaisiais, jai parodė kūdikį, pagimdytą prieš dvylika metų. Kūdikis jau ėjo į septintą klasę ir moksle lenkė visus.

— Ar ir manęs laukia invalido vežimėlis? — paklausė Džonis. — Aš negaliu ištiesti kojų. Rankos dar pusė bėdos, bet va kojos... — Jis nutilo, liūdnai linguodamas galvą.

— Sutrumpėjo raiščiai, — tarė Veizakas. — Suprantate? Štai kodėl kominiai ligoniai pradeda lyg ir riestis, mes vadiname tą padėtį gemalo poza. Bet dabar mes žinom apie fizinius pakitimus komos laikotarpiu nepalyginamai daugiau, tad galime sėkmingiau priešintis ligai. Net kai nepabudinamai miegojote, su jumis reguliariai dirbo fizioterapeutas. Be to, ligoniai skirtingai reaguoja į kominę būseną. Jūsų kūnas, Džoni, nyko gana lėtai. Kaip pats sakote, jūsų rankos stebėtinai jautrios ir paslankios. Bet vis dėlto kažkoks pablogėjimas įvyko. Gydymas bus ilgas ir... ar verta meluoti? Manau, ne. Jis bus ilgas ir skausmingas. Bus ašarų. Gal net imsite nekęsti savo terapeuto. Gal amžinai liksite prikaustytas prie lovos. Jūsų laukia operacijos — viena, jeigu jums labai labai pasiseks, bet, galimas daiktas, ir visos keturios — kad būtų ištempti raiščiai. Šitokios operacijos dar naujiena. Jos arba visiškai pavyksta, arba dalinai, arba visai neduoda naudos. Bet jeigu dievas padės, tikiu, kad jūs vaikščiosite. Vargu ar slidinėsite ir šokinėsite per kliūtis, bet bėgti ir, žinoma, plaukti jūs galėsite.

— Ačiū, — pasakė Džonis. Staiga jį užliejo švelnumas šitam su akcentu kalbančiam žmogui, kurio tokia keista ševeliūra, Džonis panūdo savo ruožtu padaryti ką nors malonaus Veizakui — su šituo pojūčiu kilo noras, beveik būtinybė prisiliesti prie jo.

Džonis netikėtai ištiesė abi rankas ir suėmė Veizako plaštaką. Gydytojo plaštaka buvo didelė, raukšlėta, šilta.

— Na? — bičiuliškai paklausė Veizakas. — Kas gi dar?

Omai viskas pasikeitė. Net nežinia kaip. Tik staiga Veizakas visas atsivėrė jam. Sakytum... priartėjo , išsiryškino švelnioje, skaidrioje šviesoje. Kiekvienas taškelis, intarpėlis ir brėželis Veizako veide pasidarė reljefiškas. Ir kiekvienas pasakojo savo istoriją. Džonis pradėjo suprasti.

— Duokite savo piniginę, — tarė jis.

— Mano... — Veizakas ir Braunas nustebę susižvalgė.

— Piniginėje yra jūsų motinos nuotrauka, man reikia žvilgterėti į ją, — tarė Džonis. — Labai prašau.

— Iš kur jūs sužinojote?

— Labai prašau!

Veizakas įdėmiai pažvelgė Džoniui į akis, paskui lėtai įkišo ranką po chalatu ir ištraukė aptrintą piniginę, išpampusią ir praradusią formą.

— Kaip jūs sužinojote, kad aš turiu motinos nuotrauką? Jos nebėra gyvųjų tarpe, ji žuvo, kai naciai okupavo Varšuvą...

Džonis stvėrė jam iš rankos piniginę. Abu gydytojai apstulbo. Džonis atsegė ją ir, nė nekreipdamas dėmesio į permatomas kišenėles fotografijoms, įniko raustis giliau, jo pirštai skubėdami sklaidė senas vizitines korteles, apmokėtas sąskaitas, padengtą banko čekį, seną bilietą į kažkokį politinį renginį. Ištraukė mažą mėgėjišką fotografiją, aptrauktą celofanu. Iš nuotraukos žvelgė jauna moteris paprastu veidu — glotniai sušukuoti plaukai po skarele, jaunatve trykštanti šypsena. Ji laiko už rankos berniuką. Greta stovi vyriškis Lenkijos kariuomenės uniforma.

Džonis suspaudė fotografiją tarp delnų ir užmerkė akis, iš pradžių buvo tamsu, paskui iš tamsos veržliai išniro vežimas... ne, ne vežimas, o katafalkas. Katafalkas, pakinkytas arkliais. Žibintai apdengti juodu krepu. Žinoma, tai buvo katafalkas, nes jie...

(krito šimtais, ką ten — tūkstančiais, nepajėgdami atsilaikyti prieš šarvuočius, vermachtą, devynioliktojo amžiaus kavalerija prieš tankus ir kulkosvaidžius, sprogimai, dejonės, mirštantys kareiviai, arklys su išvirtusiais viduriais ir iššokusiais akių baltymais, už jo apversta patranka, ir vis dėlto jie juda, juda veizakas, pasistojęs balno kilpose, jo kardas aukštai iškeltas įkypai žliaugiant trisdešimt devintųjų vasaros pabaigos lietui, jam įkandin, klimpdami purve , eina jo kareiviai; nacių sunkiojo tanko patranka ieško jo, suranda, nusitaiko, šauna, ir staiga liemuo dingsta, kardas iškrinta iš rankos; kelias veda į varšuvą, nacistų vilkas siautėja po europą)

— Dievaži, baikime, — prabilo Braunas netvirtu, sunerimusiu balsu. — Jūs per daug įsijaudrinote, Džoni.

Balsai sklido iš tolių, iš laiko koridoriaus.

— Jis transo būsenoje, — tarė Veizakas.

Čia tvanku. Jis žliaugia prakaitu. Žliaugia prakaitu, nes...

(miestas liepsnoja, tūkstančiai bėglių, riaumodamas sunkvežimis raito zigzagus akmenimis grįsta gatve, kėbulas, prisigrūdęs vokiečių kareivių su šalmais-katilais, jie moja rankomis, ir jauna moteris jau nebesišypso, ji bėga, reikia bėgti, berniukas išgabentas į saugią vietą, ir štai sunkvežimis užlekia ant šaligatvio, užkliudo ją sparnu, sutraiško šlaunikaulį, bloškia į laikrodžių parduotuvės vitriną ir visi laikrodžiai pradeda mušti mušti, nes laikas mušti valandas)

— Šešios valandos, — kimiai ištarė Džonis, išsproginęs akis, kad net išvirto baltymai. — 1939 metų rugsėjo antroji, ir visos gegutės kukuoja.

— O dieve, kas čia dedasi, — sukuždėjo Veizakas. Sesuo pasitraukė atatupsta, remdamasi į encefalografą, ji pablyško iš baimės. Visi persigandę, nes mirtis sklando čia pat. Jinai visą laiką čia sklando, šitoje...

(ligoninėje, eterio kvapas, jie šaukia šitoje mirties vietoje . l enkija mirusi, lenkija krito nuo vermachto blickrigo smūgio. sulaužytas dubuo, vyriškis gretimoje lovoje prašo vandens, prašo, prašo, prašo, ji prisimena „BERNIUKAS IŠGELBĖTAS”. koks berniukas? ji nežino, koks berniukas? kuo ji pati vardu? ji nepamena, ji žino tik viena)

— Berniukas išgelbėtas, — sugargė Džonis. — Tik tak, tik tak.

— Visa tai reikia baigti, — pakartojo Braunas.

— O ką jūs siūlote? — trūkčiojančiu balsu paklausė Veizakas.

— Jau per vėlu...

Balsai tilsta. Juos klėsto migla. Viską gaubia migla. Europa paskendusi karo migloje. Viską gaubia migla, išskyrus viršūnes, kalnų viršūnes.

(Šveicarijoje. Šveicarijoje ir jos pavardė dabar — BORENC. ji vadinasi JOHANA BORENC, jos vyras inžinierius, arba architektas, žodžiu tas, kuris stato tiltus, jis stato tiltus Šveicarijoje, o ten ožkos pienas, ožkos sūris, kūdikis, ooooch, koks gimdymas! sunkus gimdymas, ir jai reikia narkotikų, morfijaus, tai JOHANAI BORENC, ir vis per tą šlaunikaulį, sulaužytą šlaunikaulį, jis sugijo, visai nurimo, bet dabar jis pabudo ir skauda, kai dubens kaulai skečiasi praleisti kūdikiui, vienam kūdikiui, antram ir trečiam, ir ketvirtam, jie atėjo į pasaulį ne iš karto, ne — tai daugelio metų derlius, jie)