Stephen King - Tylos zona

Braitas nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.

— Pradžiai, manau, pakaks.

Džonis buvo rimtai apmąstęs tai, ką pasakė Veizakas. Kuo daugiau jis galvojo, tuo labiau buvo tikras, kad Veizakas teisingai pasielgė, padėjęs ragelį ir netaręs nė žodžio. Mintyse Džonis pradėjo šitą jo poelgį asocijuoti su V. V. Džekobso apsakymu „Beždžionės letenėlė”. Letenėlė galėjo išpildyti tris tavo norus, bet jų išsipildymo kaina buvo kraupi. Senukų pora paprašė šimto svarų ir neteko sūnaus per nelaimingą atsitikimą malūne — po jo mirties jiems buvo išmokėta lygiai šimto svarų kompensacija. Tada senutė paprašė, kad jos sūnus sugrįžtų, ir jis parėjo, bet vos tik ji atidarė duris ir pamatė, kokį monstrą prikėlė iš kapo, senukas pasinaudojo paskutiniu noru ir pasiuntė jį atgal. Kaip teisingai pasakė Veizakas: kai kuriuos dalykus geriau prarasti negu surasti.

— Ne, — tarė jis, — aš mediumas ne daugiau nei jūs.

— Pasak mano šaltinio jūs...

— Ne, tai netiesa.

Braitas šyptelėjo truputį ciniškai, lyg ir svarstydamas, ar verta gilintis į šį klausimą, paskui atvertė tuščią bloknoto puslapį ir ėmė klausinėti Džonį apie jo ateities planus, jo jausmus grįžtant į gyvenimą. Džonis, kiek sugebėdamas, nuoširdžiai atsakinėjo.

— Tai ką jūs ketinate veikti, išėjęs iš čia? — paklausė Braitas, užversdamas bloknotą.

— Aš dar rimtai negalvojau apie tai. Vis dar pratinuosi prie minties, kad prezidentas — Džeraldas Fordas.

Braitas nusijuokė.

— Ne jūs vienas, bičiuli, ne jūs vienas.

— Manau, grįšiu dėstyti. Daugiau nieko nemoku. Bet dabar apie tai dar neverta nė galvoti.

Braitas padėkojo už interviu ir išėjo. Straipsnis pasirodė laikraštyje po dviejų dienų, kojos operacijos išvakarėse. Jis buvo įdėtas pirmo puslapio apačioje, su antrašte: „Džonas Smitas, šiuolaikinis Ripas van Vinklis, žengia pirmuosius žingsnius ilgu sugrįžimo keliu”. Trys fotografijos: vienoje Džonis nufotografuotas Klivz Milzo vidurinės mokyklos almanachui (fotografuota vos savaitė iki avarijos), Džonio nuotrauka ligoninės lovoje — sulysusio ir susirietusio, sulenktomis rankomis ir kojomis. Tarp tų dviejų fotografijų įdėta fotografija beveik visiškai sugurinto taksi, gulinčio ant šono lyg pastipęs šuo. Braito reportaže nebuvo užuominų apie šeštąjį pojūtį, aiškiaregystės galias ar nežabotus talentus.

— Kaip jums pavyko nuvilioti jį nuo antgamtiškumo kabliuko? — paklausė Veizakas tą patį vakarą.

Džonis gūžtelėjo pečiais.

— Jis atrodė doras vyrukas. Gal nenorėjo priklijuoti man tos etiketės.

— Gal, — pritarė Veizakas. — Bet jis nepamirš to. Jeigu jis geras reporteris, o aš žinau, kad geras.

— Jūs žinote?

— Aš pasiklausinėjau.

— Gindamas mano interesus?

— Visi darom, ką galim, ar ne, Džoni? Ar jaudinatės dėl rytdienos?

— Ne, nesijaudinu. Greičiau bijau.

— Taip, žinoma. Ir aš bijočiau.

— Ar jūs ten būsite?

— Tarp stebėtojų. Viršuje. Jūs neatskirsite manęs nuo kitų žaliarūbių, bet aš ten būsiu.

— Prisisekite ką nors, — paprašė Džonis. — Prisisekite ką nors, kad žinočiau, jog tai jūs.

Veizakas pažvelgė į jį ir šyptelėjo.

— Gerai. Prisisegsiu prie švarko laikrodį.

— Puiku, — tarė Džonis. — O kaip daktaras Braunas? Ar jis dalyvaus?

— Daktaras Braunas Vašingtone. Rytoj jis skaitys pranešimą apie jus Amerikos neurologų draugijai. Skaičiau tą pranešimą. Visai neprastas. Tik gal kiek išpūstas.

— O jūsų nepakvietė?

Veizakas gūžtelėjo pečiais.

— Aš nemėgstu skristi. Kažkodėl prisibijau.

— O gal panorote likti čia?

Veizakas vylingai šyptelėjo, skėstelėjo rankomis ir nieko neatsakė.

— Jis ne per daug mane mėgsta, tiesa? — paklausė Džonis. — Daktaras Braunas?

— Ne, ne per daug, — sutiko Veizakas. — Jis mano, kad jūs mums miglą į akis leidžiat. Kažkokiais savais tikslais. Gal siekdamas populiarumo. Tik nesmerkite jo už tai, Džoni. Jo mąstymas toks, kad jis kitaip nė nemoka galvoti. Ir jeigu jaučiate Džimo atžvilgiu kokį jausmą, tegu tai būna švelnus gailestis. Jis talentingas ir dar daug pasieks. Jis jau turi pasiūlymų ir gal vieną gražią dieną paliks šituos šaltos šiaurės miškus ir Bengoras daugiau jo nebematys. Jis važiuos į Hiustoną ar į Havajus, o gal net į Paryžių. Bet jis savotiškai ribotas. Smegenų mechanikas. Jis skalpeliu susmulkina jas į skaidulas, bet sielos neranda. Vadinasi, jos nėra. Kaip tie rusų kosmonautai, kurie apskriejo Žemę, bet taip ir nematė dievo. Tai mechaniko empirizmas, o mechanikas yra tik vaikas, tobulai įvaldęs motorą. Tik neperduokite jam to, ką čia jums pasakiau.

— Ne.

— O dabar ilsėkitės. Rytdiena jums labai prailgs.

2

Operacijos metu Džonis matė tiktai pasaulinio garso daktaro Ruopo akinius storais raginiais rėmais ir gumbą kaip kiaušinį kairėje kaktos pusėje. Visa kita dengė kepuraitė, chalatas, pirštinės.

Pirmiausia Džoniui suleido vaistų — demerolio ir atropino; kai įvežė į operacinę, jis jautėsi kybąs aukštai aukštai tarytum aitvaras. Prisiartino anesteziologe su didžiausia novokaino adata, kokios Džonis kaip gyvas nebuvo matęs. Jis nujautė, kad injekcija bus skausminga, ir neapsiriko. Jam dūrė tarp L4 ir L5, ketvirto ir penkto juosmeninės stuburo dalies slankstelio, ganėtinai aukštai, kad nepaliestų cauda equina, to nervų rezginio prie stuburgalio, mažumėlę primenančio arklio uodegą.

Džonis gulėjo kniūpsčias, sukandęs ranką, kad nešauktų.

Praslinko amžinybė, kol skausmas ėmė silpti, virsdamas buku sunkumu. Šiaip apatinė jo kūno dalis pasidarė visiškai nejautri.

Viršum jo šmėkštelėjo Ruopo veidas. „Žaliasis banditas, — pagalvojo Džonis. — Džesis Džeimsas raginiais akinių rėmais. Pinigai ar gyvybė”.

— Ar nieko nejaučiate, ponas Smitai? — paklausė Ruopas.

— Ne. Bet nenorėčiau greitu laiku vėl šitai patirti.

— Galite skaityti žurnalus, jei norite. Arba stebėti operacijos eigą veidrodyje, jeigu tai netrikdys jūsų.

— Gerai.

— Sesele, prašom pasakyti kraujo spaudimą?

— Dvidešimt vienas ir septyniasdešimt šeši, daktare.

— Puiku. Ar visi pasiruošę?

— Palikite man linksmakotį, — silpnu balsu ištarė Džonis ir nustebo, išgirdęs kvatojimą. Ruopas patekšnojo jam per paklode uždengtą petį ranka, apmauta plonyte pirštine.

Džonis stebėjo, kaip Ruopas rinkosi skalpelį, o paskui pradingo už žalių užuolaidų, užkabintų ant metalinio lanko virš Džonio. Veidrodis buvo gaubtas, tad Džonis gana gerai, gal tik kiek iškreiptai, matė viską.

— Štai taip, — šnekėjo Ruopas. — Aha, ahaha... štai ko mums reikia... pala pala pala... puiku... spaustuką... sesele, greičiau, pabuskite, dėl dievo meilės... taip, pone... dabar turbūt man reikėtų vieno iš tų... ne, pasilaikykite... paduokite man ne tai, ko prašau, o tai, ko reikia... taip, puiku. Dabar sankabėlę.

Sesuo žnyplėmis padavė Ruopui kažką, primenantį susipynusį plonyčių laidelių rezginį. Ruopas atsargiai perėmė jį pincetu.

Lyg kokie itališki pietūs , pagalvojo Džonis, reikia dirstelėti į visą tą spageti padažą. Nuo to, ką pamatė veidrodyje, jam pasidarė koktu, ir jis nukreipė žvilgsnį į šalį. Viršum jo, iš balkonėlio, į jį stebeilijo likusieji banditų gaujos nariai. Jų žvilgsniai buvo blausūs, negailestingi ir bauginantys. Galų gale Džonis pastebėjo Veizaką, trečią iš dešinės, tvarkingai prisisegusį laikrodį prie chalato.