Stephen King - Tylos zona

8

Denį ji buvo palikusi pas ponią Leibel, tad grįžus namas pasirodė tykus ir tuščias. Siaurais laiptukais ji užlipo į mansardą, pasuko jungiklį ir įsižiebė dvi plikos, siūbuojančios lemputės. Jų bagažas buvo sukrautas viename kampe, Monrealio žymekliai taip ir liko nenuplėšti nuo oranžinių lagaminų šonų. Trijų lagaminų. Ji atidarė vieną, apčiupinėjo elastingas šonines kišenes, bet nieko nerado. Nerado nei antrame. Nei trečiame.

Ji giliai atsiduso. Jautėsi kvailai ir šiek tiek nusivylusi, bet jai kiek palengvėjo. Smarkiai palengvėjo. Žiedo nėra. Gaila, Džoni. Nors, kita vertus, nė kiek negaila. Tai jau būtų buvę antgamtiška.

Sara pradėjo stumdyti lagaminus atgal, tarp aukštos rietuvės senų Volto koledžo vadovėlių ir toršero, kurį apvertė patrakęs kaimynės šuo ir kurio Sara niekaip nesiryžo išmesti. Bet kai ji šluostėsi dulkėtas rankas, taisydamasi išeiti, tykus balselis giliai širdyje vos girdimai sukuždėjo: Prabėgom , pakniopstom — argi tai ieškojimas? Nejau tu tikrai nenori nieko rasti , Sara?

Ne. Ne, ji tikrai nenorėjo nieko rasti. Ir jei tas gležnas balselis manė, jog ji vėl ims kniaustis po tuos lagaminus, jam ne visi namie. Ji jau penkiolika minučių vėlavo pasiimti Denį, Voltas parsives pietų vieną iš firmos vadovų (tai be galo svarbu), ir ji dar turi atrašyti laišką Beti Hekman — po taikos korpuso Ugandoje Beti tuoj ištekėjo už nepaprastai turtingo arklių augintojo iš Kentukio sūnaus. Be to, jai dar reikės išplauti abi vonias, susitvarkyti plaukus ir išmaudyti Denį. Darbų tikrai per akis, kad dar galima būtų kuistis šitoje tvankioje, purvinoje mansardoje.

Bet ji vėl ištraukė visus tris lagaminus ir šįkart apieškojo šonines kišenes labai kruopščiai; tikrindama kiekvieną klostę, trečio lagamino kamputyje rado savo sutuoktuvių žiedą. Pakėlė prieš lemputės šviesą ir perskaitė vidinėje pusėje išgraviruotą įrašą, tokį pat šviežią kaip ir tą dieną, kai Voltas užmovė žiedą jai ant piršto: VOLTERIS IR SARA HEZLITAI — 1972, LIEPOS 9. Sara ilgai žiūrėjo į jį.

Paskui pastatė lagaminus į vietą, užgesino šviesą ir nulipo žemyn. Nusivilko drobinę suknelę, visą dulkėtą, apsimovė kelnes ir lengvą palaidinę. Tada nuėjo į gretimą kvartalą ir pasiėmė iš ponios Leibel sūnų. Grįžusi namo, Sara paliko Denį svetainėje, kur jis energingai šliaužiojo, kol ji ruošė mėsos kepsnį ir skuto bulves. Įdėjusi mėsą į orkaitę, ji kyštelėjo galvą į svetainę. Denis buvo užmigęs ant kilimo. Sara pakėlė jį ir paguldė į lovelę. Paskui sukruto valyti tualetų. Bet nepaisant visų darbų, nepaisant artėjančios pietų valandos, žiedas neišėjo jai iš galvos. Džonis viską žinojo. Ji net galėtų tiksliai pasakyti tą akimirką, kai jis viską sužinojo: kai pabučiavo jį prieš išeidama.

Mintis apie Džonį sukėlė silpnumą ir keistą nerimą, nors ji nebuvo tikra kodėl. Viskas susijaukė. Kreiva jo šypsenėlė, tokia pažįstama; jo kūnas, taip siaubingai pakitęs, sumenkęs ir bado nualintas; jo plaukai, pažadinę tiek prisiminimų, dabar atrodė it priklijuoti prie galvos ir taip rėžė akį. Ji norėjo jį pabučiuoti.

„Liaukis”, — burbtelėjo pati sau. Jos veidas vonios kambario veidrodyje atrodė svetimas. Paraudęs, įkaitęs ir — geriau drąsiai sutikti su tuo — nuožmus, geidulingas.

Ranka sugniaužė žiedą kelnių kišenėje ir beveik — nors nevisiškai — dar nespėjusi susivokti, ką ketina daryti, Sara įmetė jį į vaiskų, melsvą klozeto vandenį. Viskas išblizginta, tad jeigu poną Tričisą iš firmos „Baribo, Tričisas, Muehausas ir Gendronas” per vakarienę prispirs reikalas čia apsilankyti, jo neturėtų užgauti kažkoks neryškus žiedelis klozete. Nors kas žino, kiek kliūčių gali pasitaikyti jaunam vyriškiui kopiant į šlovės viršūnes? Ir apskritai niekas nieko nežino šiame pasaulyje.

Žiedas negarsiai pliumptelėjo ir, tingiai vartydamasis, palengva nugrimzdo vaiskiame vandenyje. Ji lyg ir išgirdo dzingtelint, kai žiedas stuktelėjo į keramikinį dugną, bet jai, matyt, paprasčiausiai tik pasidingojo. Smilkiniai tvinkčiojo. Mansardoje buvo tvanku, trošku, tvoskė pelėsiais. Bet Džonio bučinys buvo saldus. Svaiginamai saldus.

Prieš pagalvodama ką daro (štai ir vėl), ji ištiesė ranką ir nuleido vandenį. Vanduo nugarmėjo šniokšdamas. Garsiau nei paprastai. O gal taip tik atrodė, nes ji stipriai užmerkė akis. Kai atsimerkė, žiedo nebebuvo. Jau kartą jį buvo praradusi, dabar prarado antrąsyk.

Omai pakirto kojas, ji prisėdo ant vonios krašto ir užsidengė rankomis veidą. Degte degantį veidą. Ji nebenori sugrįžti ir vėl pamatyti Džonį. Ne, tai neprotinga mintis. Sara pasijuto prislėgta. Voltas parsives namo savo šefą, o ji turi butelį „Mondavio” ir mėsos kepsnį, dėl kurio smarkiai nukentėjo šeimos biudžetas; štai apie ką ji turi galvoti. Ir apie tai, kad ji visa širdimi myli Voltą, ir kad lovelėje miega Denis. Ji turi galvoti apie tai, kad jeigu jau kartą pasirinkai kelią šitame beprotiškame pasaulyje, turi juo ir eiti. Ir ji daugiau nebegalvos apie Džonį Smitą ir kreivą, kerinčią jo šypseną.

9

Vakarienė tąkart pranoko lūkesčius.

DEŠIMTAS SKYRIUS

1

Daktaras išrašė Verai hidrodiuralio — kraujo spaudimą mažinančių vaistų. Kraujo spaudimo jie nenumušė („neverti nė cento’, mėgo ji rašyti laiškuose), ir nuo jų Vera pajuto dar didesnę negalę. Pertraukusi dulkių siurbliu grindis, gaudavo atsisėsti ir pailsėti. Užlipusi laiptais, gaudavo pastovėti ir atgauti kvapą lyg šunelis tvankią rugpjūčio popietę. Jeigu ne Džonio prašymai rūpintis savimi, iškart būtų išmetusi piliules pro langą.

Gydytojas jai paskyrė kitokių vaistų, bet jos širdis imdavo taip daužytis, jog ji nustojo juos vartojusi.

— Mes visi ieškome ir klystame, — pasakė gydytojas. — Vis tiek surasime vaistą, kuris jums padės. Nenusiminkite, Vera.

— Aš nenusimenu, — atsakė Vera. — Aš tikiu Išganytoju.

— Taip, taip, žinoma. Tas irgi padeda.

Birželio pabaigoje gydytojas paskyrė hidrodiuralį kartu su aldometu — didelėmis, geltonomis, brangiomis, koktaus skonio piliulėmis. Kai ji pradėjo gerti abu vaistus išsyk, atrodė, kad ją varo šlapintis kas penkiolika minučių. Prasidėjo galvos skausmai. Imdavo smarkiai plakti širdis. Gydytojas pasakė, kad kraujospūdis vėl normalus, bet ji tuo netikėjo. Ir išvis, ko verti tie daktarai? Tik pažiūrėkit, ką jie daro jos Džoniui: pjausto jį lyg kokie mėsininkai, jau tris kartus operavo, ir atrodo jis kaip pabaisa — vienos siūlės ant rankų, ant kojų, ant kaklo, ir vis tiek negali pajudėti be invalido vežimėlio. Visai kaip senoji ponia Silvestrą. Jeigu kraujospūdis sumažėjo, tai kodėl ji visą laiką taip prastai jaučiasi?

— Tavo kūnui reikia laiko priprasti prie gydymo, — tarė Džonis.

Pirmą liepos šeštadienį tėvai atvažiavo pabūti su juo per savaitgalį. Džonis ką tik buvo parvežtas iš hidroterapijos procedūrų ir atrodė pabalęs, išvargęs. Abiejose rankose jis laikė po švino rutuliuką: kalbėdamas su tėvais, jis čia juos pakeldavo, čia nuleisdavo — mankštino alkūnes, stiprino bicepsus ir tricepsus. Taip gyjantys randai, kurie ėjo nuo alkūnių veik iki pačių riešų, plėtėsi ir traukėsi.

— Pasikliauk viešpačiu, Džoni, — tarė Vera. — Iš šitų kvailiojimų jokios naudos. Pasikliauk viešpačiu, ir jis išgydys tave.

— Vera... — pradėjo Herbertas.

— Nesikišk. — Tai kvailiojimai! Argi Biblijoje neparašyta: prašykite, ir bus duota, belskite, ir bus atidaryta? Nereikia man tų šėtono vaistų, o mano berniuko tegu nebekankina šitie daktarai. Tai neteisinga, tai nieko nepadeda, ir pagaliau tai nuodėmė!