Stephen King - Tylos zona

Džonis linktelėjo jam.

Veizakas linktelėjo atsakydamas.

Džoniui paliko šiek tiek lengviau.

3

Ruopas baigė tvarkyti kelių ir kulkšnių raiščius, ir Džonį apvertė aukštielninką. Mėsinėj imas buvo tęsiamas. Anesteziologe paklausė, kaip jis jaučiasi. Džonis atsakė, jog gerai — kiek, žinoma, įmanoma tokiomis aplinkybėmis. Ji paklausė, ar jis norėtų pasiklausyti įrašo; jis mielai sutiko. Netrukus tyras švelnus Džoanos Baez balsas pripildė operacinę. Ruopas toliau dirbo savo darbą. Džonį apėmė miegas ir jis kiek snūstelėjo. Kai pabudo, operacija tebesitęsė. Veizakas tebesėdėjo ten pat. Džonis kilstelėjo ranką — atseit mato jį, ir Veizakas vėl linktelėjo.

4

Po valandos mėsinėjimas baigėsi. Jį nuvežė į pooperacinę palatą ir sesuo nesiliovė klausinėjusi, kiek jo kojos pirštų ji liečianti. Netrukus Džonis jau galėjo pasakyti.

Įėjo Ruopas, bandito kaukė kyburiavo ant vieno raiščio.

— Na kaip? — paklausė jis.

— Gerai.

— Viskas ėjosi puikiai, — tarė Ruopas. — Aš nusiteikęs optimistiškai.

— Tai gerai.

— Jums šiek tiek paskaudės, — tarė Ruopas. — Gal net smarkokai. Pati terapija iš pradžių teiks jums daug skausmo. Pratinkitės prie to.

— Pratinsiuos prie to, — suniurnėjo Džonis.

— Viso gero, — atsisveikino Ruopas ir išėjo. Matyt, pagalvojo Džonis, skuba sužaisti partijukę vietiniame golfo klube, kol dar ne visai sutemo.

5

Teiks jums daug skausmo.

Apie devintą valandą vakaro vietinis nuskausminimas galutinai nustojo veikęs, ir Džoniui prasidėjo baisūs skausmai. Jam buvo uždrausta judinti kojas be dviejų slaugių pagalbos. Jautėsi taip, lyg keliai būtų apvynioti adatų prismaigstytais diržais ir negailestingai suveržti. Laikas slinko lėčiau net už sraigę. Jis tolydžio dirsčiojo į laikrodį, neabejodamas, kad po paskutinio dirstelėjimo bus praėjusi valanda, ir pamatydavo, jog praėjo tik keturios minutės. Jam atrodydavo, jog nebegalės tverti skausmo daugiau nė minutės, bet ta minutė praeidavo, ir jam vėl atrodydavo, jog nebeištvers daugiau nė minutės.

Jis įsivaizdavo visas tas minutes, sukrautas penkių mylių aukščio stulpeliu tarytum monetos žaidimo automate, ir pati juodžiausia iš visų jo kada nors pergyventų depresijų persirito per jį neskubia vientisa banga, nugramzdindama į gelmę. Jie užkankins jį mirtinai. Jo laukia alkūnių, klubų, kaklo operacija. Terapija. Ramentai, kėdės su ratais, lazdos.

Jums skaudės... pratinkitės prie to.

Ne, pratinkitės jūs patys, mąstė Džonis. Tik palikite mane ramybėje. Nesiartinkite prie manęs su mėsininkų peiliais. Jei sumanėte šitaip padėti man, nenoriu tokios pagalbos.

Nesiliaujantis tvinkčiojantis skausmas, varstantis kūną lyg peiliu.

Srovelė, šildanti pilvo apačią.

Jis apsišlapino.

Džonis Smitas pasigręžė veidu į sieną ir pravirko.

6

Praėjus dešimčiai dienų po pirmosios operacijos ir likus dviem savaitėms iki sekančios planinės operacijos, Džonis pakėlė akis nuo Vudvordo ir Bernsteino knygos „Visa prezidento kariauna” ir pamatė tarpduryje Sarą, neryžtingai žiūrinčią į jį.

— Sara, — prabilo jis. — Ar tai tu?

Ji garsiai iškvėpė orą.

— Taip. Tai aš, Džoni.

Jis padėjo knygą ir įsižiūrėjo į ją. Sara vilkėjo dailia žalsva drobine suknele ir laikė surauktą rankinuką priešais save lyg skydą. Į plaukus ji buvo įsipynusi kaspiną, Sarai tai tiko. Džonis pajuto aštrų ir tvinkčiojantį pavydo dūrį — kažin ar tai jos pačios sumanyta, ar to vyriškio, su kuriuo ji gyvena ir miega? Sara buvo labai graži.

— Užeik, — tarė jis. — Užeik ir prisėsk.

Sarai einant per palatą, Džonis ūmai pamatė save jos akimis: išdžiūvęs kaip šiaudas, kūnas susmukęs kėdėje prie lango ir nuslinkęs į vieną pusę, kojos ištiestos ant pagalvėlės, aprengtas ligoninės baltiniais ir pigiu chalatu.

— Kaip matai, aš apsivilkau smokingu, — tarė jis.

— Tu puikiai atrodai.

Ji pabučiavo jį į skruostą ir šimtai prisiminimų ryškiai pažiro nelyginant dviguba kortų kaladė. Ji atsisėdo ant kitos kėdės, sukryžiavo kojas ir timptelėjo suknelės kraštą.

Jie žvelgė vienas į kitą, netardami nė žodžio. Jis matė, kad ji labai jaudinasi. Jei kas nors paliestų jai petį, ji turbūt pašoktų nuo kėdės.

— Nežinau, ar man derėjo ateiti, — tarė ji, — bet aš tikrai šito norėjau.

— Džiaugiuosi, kad atėjai.

Kaip nepažįstami keleiviai autobuse, liūdnai pagalvojo jis. O ta manei, kad bus kitaip?

— Tai kaip tu laikaisi?

Jis šyptelėjo.

— Dalyvavau kare. Ar nori pamatyti mūšių randus?

Jis atvertė chalatą aukščiau kelių ir parodė „S” raidės formos pjūvius, jau pradedančius gyti. Jie tebebuvo raudoni, aplinkui — dygsnių punktyras.

— O viešpatie, ką jie tau daro?

— Jie bando vėl surinkti Hamptį Damptį, — tarė Džonis. — Visa karaliaus kariauna, visi karališki daktarai. Taigi, man rodos...

Jis nutilo, jos skruostais riedėjo ašaros.

— Tik nekalbėk šitaip, Džoni, — maldavo ji. — Nekalbėk.

— Atleisk. Aš tiktai... aš norėjau pajuokauti.

O iš tikrųjų? Ar jis norėjo pasijuokti iš savo nelaimės, ar pasakyti: Ačiū, kad atėjai aplankyti, jie pjausto mane į gabalus?

— Ir tu dar gali... gali juokauti?

Ji išsitraukė nosinaitę iš rankinuko ir ėmė šluostytis akis.

— Nedažnai. Gal dėl to, kad tave pamačiau... savisaugos instinktas, Sara.

— Ar jie tave ketina išleisti iš čia?

— Kada nors. Tai panašu į varymą pro rikiuotę senais laikais, ar esi skaičius apie tokius dalykus? Jeigu aš likau gyvas po to, kai visi genties indėnai apsvaidė mane tomahaukais, man turėtų grąžinti laisvę.

— Šią vasarą?

— Ne... nemanau.

— Aš labai graužiuos, kad taip atsitiko, — pasakė ji taip tyliai, kad jis vos išgirdo. — Vis mėginu įsivaizduoti, kas būtų buvę... arba kaip viskas būtų pasikeitę... ir tada nebesumerkiu akių. Jei nebūčiau suvalgiusi tos pašvinkusios dešrelės... jei būtum pasilikęs, užuot važiavęs namo... — Ji papurtė galvą ir pažvelgė į jį paraudusiomis akimis. — O kartais man atrodo, kad to negalima pasverti.

Džonis šyptelėjo.

— Dvigubas nulis. Šeimininkas laimi. Ar prisimeni? Sara? Aš priveikiau tą Ratą.

— Taip. Tu išlošei daugiau kaip penkis šimtus dolerių.

Jis pažvelgė į ją tebesišypsodamas, bet dabar jo šypsenoje buvo justi sutrikimas, nuoskauda.

— Ar nori išgirsti šį tą įdomaus? Gydytojai mano, jog aš, ko gero, likau gyvas dėl to, kad vaikystėje turėjau kažkokią galvos traumą. Nors nei aš neprisimenu nieko panašaus, nei mano tėvai. Bet kaskart, kai apie tai pagalvoju, pasąmonėje švysteli Laimės Ratas... ir pakvimpa degančia guma.

— Gal buvai pakliuvęs į autoavariją... — prabilo ji dvejodama.

— Ne, nemanau. Bet, man regis, Ratas buvo perspėjimas... ir aš jo nepaklausiau.

Kiek sutrikusi, ji tarė:

— Nereikia, Džoni.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— O galbūt tai įvyko dėl to, kad išgyvenau ketverius laimės metus per vieną vakarą. Bet tu tik pažiūrėk, Sara. — Atsargiai, skausmingai jis nukėlė koją nuo pagalvėlės, sulenkė devyniasdešimt laipsnių kampu, paskui vėl ištiesė ant pagalvėlės. — Gal jiems ir pasiseks vėl suklijuoti Hamptį Damptį. Kai atsibudau, šito padaryti negalėjau, net negalėjau ištiesti kojų taip kaip dabar.

— Ir tu viską supranti, Džoni, — pridūrė ji. — Ir kalbi. Mes visi manėme, kad... pats žinai.